Kultūra
04.29. Leonas Stepanauskas: prasminga knyga apie Vydūną
Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
Kvietimo į žinomo žurnalisto ir publicisto Leono Stepanausko knygos „Filosofas ir rašytojas Vydūnas po Tilžės žūties /Der Philosoph und Dichter Vydūnas nach dem Untergang von Tilsit" pristatymą Rašytojų klube iš autoriaus sulaukiau dar jam esant Vokietijoje.
Nuoširdžiai pasikalbėjome, prisiminėme Leono ilgametį bendradarbiavimą “Lietuvos aide“, jo spausdintus straipsnius. Atvykęs į Lietuvą, jis visuomet rasdavo laiko apsilankyti redakcijoje, pasidalinti įspūdžiais apie Lietuvą ir Vokietiją.
Leonas Stepanauskas gimė 1925 metais Kaune. Vilniaus universitete studijavo germanistiką. Nuo 1963 m. gyvena Berlyne 1963-1967 metais jis buvo Vokietijos DR kelionių biuro turistinių grupių vadovas ir reklaminių filmų režisierius. 1968-1995 dirbo Berlyno TV redaktoriumi ir režisieriumi.
Dirbdamas Vokietijoje visada palaikė aktyvius kūrybinius ryšius su Lietuva, stengėsi rasti ir išplėtoti temas, jungiančias Lietuvą su Vokietija. Jo pagrindinė tyrinėjimų tema – vokiečių ir lietuvių literatūriniai ir kultūriniai ryšiai. Taip į jo kūrybą atėjo Tomas Manas, Vydūnas, Viktoras Falkenhahnas, kiti.
L. Stepanauskas nuo 1975 m. yra Tomo Mano draugijos Ciuriche narys. Jis - vienas iš Baltistikos komisijos buvusioje VDR steigėjų. Vokietijos Baltistų mokslinio susivienijimo valdybos narys, Vydūno draugijos garbės narys. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.
Rašytojų klube naujos L. Stepanausko knygos pristatymo renginį vedė Vydūno draugijos garbės pirmininkas daktaras Vacys Bagdonavičius. Vakarą pradėjo solistė Aušra Liutkutė su daina „Žvaigždutė“, kuriai žodžius sukūrė L. Stepanauskas, o kompozitorius Balys Dvarionas sukūrė melodiją. Vyresnės kartos žmonės šią dainą gerai prisimena, nes ji, atliekama garsiosios Beatričės Grincevičiūtės, dažnai skambėjo eteryje.
Susižavėję klausėmės Vydūno draugijos giedotojų, vadovaujamų Eglės Burkšaitytės, atliekamų dainų.
L. Stepanauskas savo veikla ir visu gyvenimu atstovauja Vokietijai ir Lietuvai, propaguoja abi kultūras – Lietuvoje vokiečių kultūrą – susijusią su Lietuva, Lietuvoje jau daug metų yra tikrasis kultūros ambasadorius, skleidžia Lietuvos kultūrą, dalyvauja visuose moksliniuose sambūriuose, susijusiuose su baltistika. Didžiulis jo nuopelnas – Tomo Mano namelio išgelbėjimas Nidoje, kurio išsaugojimui dėjo didžiules pastangas. Jis išgelbėjo šitą namelį nuo sunykimo. Dabar jis - vienas ryškiausių kultūros centrų, propaguojantis ir vokiečių, ir lietuvių kultūrą.
Galime pasidžiaugti Leono neišsenkančia kūrybine energija, nes paskutiniais metais vos ne kasmet išleidžia po knygą. Didžiausias veikalas, susijęs su Tomu Manu, tai jo knyga „Tomas Manas ir Nida“, sulaukusi net trijų leidimų. Prieš keletą metų pasirodė ketvirtasis leidimas – vokiškiai.
Leoną sieja draugystė su Tomo Mano šeima, o šiandieninė knyga susijusi jau su Vydūno draugijos veikla, su mūsų kultūra, su 150 metų Vydūno gimimo metinių sukaktimi, kurią minėsime kitais metais.
Ši knyga nedidelė, parašyta dviem kalbomis – lietuviškai ir vokiškai, tai tarsi dvi knygos, ji žymi L. Stepanausko pėdsekystę – jis ir žurnalistas, ir tyrėjas, ir nenuilstamas propaguotojas, gyvenant Vokietijoje.
Knygos viršelis
Knygos pristatymo renginio dalyviai. Jono Česnavičiaus nuotr.
Iš k.: Žurnalistas L.Stepanauskas ir renginio vedėjas dr. Vacys Bagdonavičius
Salė vos talpino susirinkusius į knygos pristatymą
Vydūno draugijos giedotojai
Centre - prof. Viktoras Justickis
Renginio akimirkos:
Nuotr. Tomo Staniko
.JPG)
Gyvenimas jį suvedė su Vydūnu. Pačio Vydūno jis nematė, bet likimas suvedė su jo mokiniu Berlyno Humboldtų universiteto polonistikos ir baltistikos profesoriumi Viktoru Falkenhahnu. Jis atrado daug medžiagos, susijusios su Vydūno gyvenimu Detmolde, Vokietijoje. Rado Vydūno laiškus, kuriuose pasakojama apie jo paskutiniuosius metus, praleistus Detmolde. Apie tai jis jau skelbė vokiečių spaudoje. Dabar apie tai išleido atskirą knygą.
Leonas sukaupė daug Vydūno rankraštinio palikimo - laiškų, nuotraukų, susisiekė su žmonėmis ten, kur gyveno Vydūnas, buto šeimininke, sutvarkė visą šį lobį ir padovanojo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, Vydūno draugijai. Leonas aktyviai dalyvauja Vokietijos baltistų veikloje.
Knygos pristatyme dalyvavo ir Viktoro Falkenhahno sūnus Lietuvos sociologas, teisininkas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, kriminologas, sociologas, teisės psichologas prof. Viktoras Justickis.
L. Stepanausko nuopelnai susiję ne tik su Vydūnu, bet ir su Antanu Baranausku, Vienuoliu. Glaudūs ryšiai sieja su „Santara“.
Skaitovė Rita Juodelienė perskaitė ištrauką iš paties Vydūno laiško, kuriame yra aprašoma, kaip Vydūnas po Tilžės žūties pateko į Detmoldą.
Knygos redaktorė Irena Tumavičiūtė (irgi aktyvi “Lietuvos aido” bendradarbė) prisiminė ilgas naktis, tvarkant knygos rankraštį. Prie knygos išleidimo daug prisidėjo ir Lietuvos istorikas, enciklopedininkas, Mažosios Lietuvos istorijos ir lietuvių tautinio atgimimo spaudos tyrinėtojas, “Lietuvos aido” autorius, daktaras Algirdas Matulevičius, taip pat dalyvavęs šios knygos pristatyme.
Vokietijoje Berlyno televizijoje L. Stepanauskas išdirbo 27 metus. Kaip pasakojo autorius, išėjus į pensiją, Vokietijoje duodama užpildyti anketa: kuo gali būti žmogus naudingas šitai įstaigai. Kaip gražu būtų, kad taip būtų ir Lietuvoje...
Atvykęs į Berlyną, Valstybinėje bibliotekoje Leonas susipažino su mergina, kuri, išgirdusi, kad jis iš Lietuvos, sakė, jog būtinai turi pažinti prof. V. Falkenhahną. Pažino, ir nuo to laiko tapo bičiuliais. Iš jo išgirdo, koks buvo Vydūnas iš tikrųjų, žvelgiant iš jo pusės.
Pagrindinė Vydūno mintis, atėjusi per prof. V. Falkenhahną buvo ta, kad sutikęs žmogų, pirmiausia turi džiaugtis tuo, kad matai tame žmoguje gerų dalykų.
L. Stepanauskas aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose. Jis papasakojo, kokios mintys kilo, dalyvaujant Kalvarijos progimnazijoje susitikime su moksleiviais ir pedagogais. Šis miestelis artimas L. Stepanauskui. Čia garsusis lakūnas Stepas Darius lankėsi pas savo 4 karo mokyklos laidos bedramokslį – L. Stepanausko tėvą Praną Stepanauską.
Karo metais Kalvarijoje buvo kalinami sukilėliai, knygnešiai, Vincas Kudirka, Petras Klimas. Jame daug įsimintinų vietų, deja, nėra memorialinės lentos. L. Stepanauskas paskelbė apie laišką kalvarijiečiams, jį išspausdino vietos laikraštis. Atsiliepė katalikų bažnyčia, pritarusi remtis į istoriją. Buvo pagarsintas ir Vyskupijos kurijos laiškas.
Leonas pasidžiaugė, jog dar iki Lietuvos šimtmečio, iki Vasario šešioliktosios, ant Kalvarijos bažnyčios bus memorialinė lenta, pirmoji šiame sename istoriniame miestelyje. Net Prezidentūra davė žinią, kurią perskaitė „Santaros“ leidyklos redaktorius: „...Pritardami jūsų išsakytoms mintims, norime pastebėti, jog ypatingų mūsų visų pastangų reikia ne tik laisvei apginti, bet ir jos istorinei atminčiai išsaugoti. Kol bus gyva tautos istorija, tol turėsime nepriklausomą valstybę. Todėl svarbu ją puoselėti, domėtis ir saugoti ją, kad galėtume mūsų tautos istorinę atmintį perduoti visoms ateities kartoms“, - rašoma laiške.
Kiti metai paskelbti Vydūno metais. Deja, kol kas Lietuvoje nėra Vydūno paminklo. Idėjų yra, bet kyla tam tikrų žmonių pasipriešinimas. Vokietijoje jau turime nedidelį paminklą, ten Vydūnas gražiai pagerbtas. Apie tai kalbėjo Vydūno draugijos pirmininkas Tomas Stanikas, rodė skaidres iš paminklo atidengimo Vokietijoje.
Leonas džiaugėsi, renginyje sutikęs daug seniai matytų bičiulių, artimų sielos žmonių. Lauksime kitos viešnagės Lietuvoje su nauja knyga.
Atgal
.jpg)
