Kultūra
05.06. Kūriniai, nupaišyti atsiklaupus... meldžiantis ... naktimis... Bažnytinio paveldo muziejuje – Elvyros Kairiūkštytės (1950–2006) paroda
Laimutė Vasiliauskaitė – Rožukienė
Pirmą kartą eksponuojami 27 genialios lietuvių grafikės piešiniai, sukurti paskutiniais jos gyvenimo metais tušu ir susiję su dievoieška, religine daile. (BPM-ui iš viso perduoti 127 jos kūriniai).
Milžiniškas kūrybos palikimas.Dabar ji vadinama viena žymiausių Lietuvos menininkių, tačiau įvertinta tik po mirties, kai jos dirbuvėje rasti vienuolika tūkstančių (kiti aiškina, kad penkiolika tūkstančių) vienas už kitą geresni darbai. (Paskaičiuokime: per penkiolika paskutinių gyvenimų metų – 15 tūkstančių didelio formato piešinių. (1971–1977 m. studijavo grafiką LTSR valstybiniame dailės institute). Vadinasi, nebuvo nė dienos ar nakties, kad nekurtų bent po kelis darbus. O darbai didžiuliai, sukurti ant pigaus rudo vyniojamo popieriaus: jie buvo sukrauti vienas ant kito jos dirbtuvės (atstojo ir miegamąjį, ir valgomąjį) lentynose. Dar įdomiau: ji neturėjo darbo stalo, paišė tą popierių išsivyniojusi ant grindų ir atsiklaupusi...
Ateivė iš kitos planetos... 1950 m. kūdikis be tikslios gimimo datos ir tapatybės dokumentų rastas Širvintose (augo Širvintų, Kuršėnų, Vilniaus vaikų globos namuose). Kodėl pavadinta Kairiūkštyte, mįslė? Tačiau šią pavardę ji išgarsino su kaupu, manyčiau, ne tik Lietuvos meno pasaulyje. Pasak menotyrininkės Aleksandros Aleksandravičiūtės, „... Elvyra buvo viena pirmųjų lietuvių dailininkių, kurių darbuose ne deklaratyviai, bet labai drąsiai ir autentiškai išreikšta stiprios, nesuvaržytos, intelektualiai nepriklausomos moters savivoka. Gaivališka ir dramatiška asmenybė, kūrybos amazonė. Elvyrai negalėjo būti įdomi buitiška, motiniška, juolab banali moteris“. Kiti tvirtina, kad ji yra sukūrusi piešinių, kurie įeis į lietuviškos erotikos meno aukso fondą. Elvyra neturėjo jokio supratimo apie tai, kaip gamintis valgį (maitinosi kavinėse skaičiuodama kapeikas), visas jos gyvenimas buvo sutektas į gaivališką kūrybą, bėgant nuo nepakeliamos vienatvės ir vidinių demonų.
Sunkaus charakterio.Kukli, uždara, ypatingo ekspresyvaus charakterio, Dailės institute vadinta „kikasso“ atseit Pablu Picassu), nes kaip ir garsiausi Vakarų meno pasaulio modernistai, domėjosi pirmykščiu, egzotiškų kraštų menu, tokiu stiliumi ir iš pradžių ir kūrė, vėliau įgavo savitą unikalų braižą. Ryškiai sužibėjusi 8-9 dešimtmečio pradžioje, vėliau užsidarė savo dirbtuvėje ir tik susitikusi gatvėje netoliese gyvenančias studijų drauges, džiugiai prasitardavo: „...dirbu! naktimis! Jūs dar pamatysit!“ Ir iš tiesų darbai buvo pamatyti (po jos mirties), kai jos mokyklos suolo draugė (Elvyros pasirinkta paveldėtoja: Regina Norvaišienė), pasitelkusi menotyrininkes, suskaičiavo ir įvertino jos kūrybinį palikimą. Šios parodos atidaryme dalyvavusi jos artima bičiulė skulptorė Ksenija Jaroševaitė prisipažino, kad buvo šokiruota: tūkstančiai vienas už kitą geresnių piešinių, po tokio reginio negalėjusi kurį laiką nieko kurti...
Parodos atidarymo akimirka (iš kairės: parodos vedėja Sigita Maslauskaitė-Mažylienė ir dailėtyrininkė Kristina Kleponytė-Šemeškienė
Parodos atidarymo akimirka
Elvyra niekur viešumoje ilgainiui darbų nerodė, kūrybai aukojo savo dienas ir naktis (ypač naktis) ją palaikė malda. Per naktį nutapydavo po vieną ar du darbus besimelsdama, o tos maldos žodžiai užrašyti kitoje piešinių pusėje (BPM darbai neįstiklinti, todėl Elvyros maldų užrašai ir kiti piešinių paaiškinimai perrašyti ir eksponuojami šalia piešinių). Meno viengungė: Elvyros bičiulis tapytojas Mindaugas Skudutis yra pasakęs, jog vienatvės Elvyros gyvenime buvo daugiau negu žmogus gali pakelti. Dailėtyrininkai vėliau vadins ją baltąja Frida Kahlo, kurios darbuose įsismelkęs gyvenimo geismas ir realybės geluonis.
Paroda bus rodoma iki gegužės mėn. BPM eksponuojamuose kūriniuose vyrauja krikščioniška ikonografija, archajiškos figūros, atliktos virtuoziškomis linijomis, spalvų dėmėmis, pavidalų dermėmis. Kūriniai kaip intensyvus vaizdų srautas, kaip medija, kurioje susipina žinomi ir išgalvoti simboliai, vaizdinės metaforos ir besitęsiantys pasakojimai. Jos maldų tekstai, litanijos, šaukiniai yra neatskiriama konkretaus kūrinio dalis. Vieni piešiniai žymi menininkės kūrybines paieškas, kiti dedikuoti konkretiems Lietuvos istorijos įvykiams, pavyzdžiui, 1989 m. Vilniaus katedros atgavimui, 1993 m. popiežiaus Jono Pauliaus II kelionei į Lietuvą ir pan. Tokiu būdu parodos eksponatai praplečia XX a. pabaigos Lietuvos meno horizontus, parodo, kaip vienas jautrus žmogus gali „įpaminklinti“ istorines datas, rašoma parodos anotacijoje.
Kitas jos kūrybinis palikimas – kituose Lietuvos dailės muziejuose, pvz., Čiurlionio meno muziejuje ir MMC (modernaus meno centre), kuris buvusio Lietuvos kino teatro vietoje duris atvers 2018 m.
Laimutės Vasiliauskaitės - Rožukienės nuotr.
Atgal
.jpg)
