Kultūra
05.20. Poezijos vakaras Marijos ir Jurgio Šlapelių name muziejuje
Lidija Veličkaitė
Kryžkelės vėjų blaškyta,
Girių ošimo supta,
Dvasios tvirtybės laikyta
Mano tauta.
Pranciška Regina Liubertaitė
Gražų 2017 m. gegužės 11 d. vakarą į Marijos ir Jurgio Šlapelių namą muziejų rinkosi poetės Pranciškos Reginos Liubertaitės gerbėjai ir draugai. Šis vakaras buvo skirtas 2016 m. išleistos poezijos rinktinės „Žiežirba į žemę“ sutiktuvėms.
Pradėjusi šį renginį Marijos ir Jurgio Šlapelių namo muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė pažymėjo šios dienos svarbą. Mat ji yra per patį vidurį tarp dviejų labai svarbių muziejui švenčių. Tai gegužės 7–oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena ir gegužės 18–oji – Tarptautinė muziejų diena. Direktorė pasidžiaugė, kad šis vakaras yra puiki proga šias dienas paminėti, nes turime lietuvišką žodį, mūsų senoji kalba gyvena mumyse, tarp mūsų ir su mumis, ir šis namas, kuriame esame, per stebuklą atlaikęs penkias okupacijas, yra namas muziejus. Ji priminė namo šeimininkus Mariją ir Jurgį Šlapelius, kurie nors iš anapilio, bet laukia visų čia apsilankančiųjų. Namo šeimininkų dukra Gražutė Šlapelytė–Sirutienė, padovanojusi šį namą visuomenei, iškaltoje marmurinėje lentoje taip pat kviečia čia ateiti ir pasisemti kultūrinės atgaivos. Todėl Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose nuolat vyksta įvairios parodos ir renginiai. Ir šio vakaro renginyje direktorė kviečia pasisemti kultūrinės atgaivos eilėmis, pakviesdama Pranciškos Reginos Liubertaitės poezijos rinktinės „Žiežirba į žemę“ sudarytoją ir redaktorių Arvydą Genį papasakoti apie autorę, jos poeziją ir gyvenimą.
Rašytojui Arvydui Geniui pasirodė truputį keista šiam vakarui sugalvota knygos pristatymo forma. Prieš pusantrų metų jis dalyvavęs A. Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje P. R. Liubertaitės devintos knygelės „Siuvinėjimas kryžiuku“ sutiktuvėse ir buvo sužavėtas tuo renginiu. Rašytojas buvo įgijęs visas devynias poetės knygeles, dažnai jas paskaitinėdavo ir paraštėse kažką pasižymėdavo. Ypač jį sudomino paskutinės dvi knygelės, kuriose atsispindėjo stiprus, savitas poetės balsas. Rašytojas, pats išleidęs septynias poezijos knygas, redagavęs ne vieną knygą, pasisiūlė padėti išleisti poetei poezijos rinktinę. Knygą iliustravo P. R. Liubertaitės draugė dailininkė ir rašytoja Alicija Valentukevičiūtė, kuri taip pat prisidėjo prie knygos sudarymo. Kalbėdamas apie P. R. Liubertaitės kūrybą, rašytojas Arvydas Genys pabrėžė jos ryškų lietuviškumą, baltiškumą, kaip eilėraščių cikle „Baltų tremtys“, kur kalbama apie išnykusias gentis: „Daug jūsų senutėj Europoj/ išsilydė, išnyko, šaknim susipynė,/ susikerojo su slavais, germanais./ Kardu krikščionimis vertė:/ kalavijais kalbą kapojo,/ prieš Dievą liepė nutilti.“ Poetės eilės yra jutiminės, meditacinės, turinčios liūdesio atspalvį. Labai daug žydėjimo eilėraščių cikle „Atsivėrimai. Užsivėrimai“, kur autorė vaizduoja įvairias gėles – žibutes, tulpes, alyvas, ramunes, rugiagėles, nasturtas ir daugelį kitų, ir taip įsigilina į jų kvapus, spalvas, kad tiesiog medituoja, net primena, iš kur tos gėlės atkeliavusios, savotiškai įprasmina jų istoriją, jas su istorija sieja. Labai ryškus eilėraštis apie jazminų krūmą, kurio žydėjimas primena kinų arbatos gėrimo ritualą: „Baltas svaigus kvapas iš jazminų krūmo: /Žiedeliai meilės šoky apsvaigę pavasariu – /Lyg daug mažų kinų rusvomis akimis, baltais kimono/ Pievelėje rengtųs arbatos ceremonijai“. Rašytojas Arvydas Genys, perskaitęs devynias P. R. Liubertaitės poezijos knygeles su jose esančiais devyniais šimtais eilėraščių, nutarė į poezijos rinktinę pirmiausia sudėti paskutinius devintosios knygelės „Siuvinėjimas kryžiuku“ eilėraščius, po to pagal eilę – visus kitus eilėraščius iki pirmųjų studentiškų eilių. Tie pirmieji poetės eilėraščiai – gimtųjų namų ilgesys, ugnies garbinimas, toks ratas – visatiškas, rituališkas, cikliškas. Tad knygos redaktorius į poezijos rinktinę „Žiežirba į žemę“, išrinktus iš devynių knygelių eilėraščius padalijo į penkias dalis ir surašė datas nuo naujausių eilių iki pirmųjų. Redaktorius perskaitė ištrauką iš poezijos rinktinėje jo parašyto teksto: „Per pastaruosius penkiolika metų esu perskaitęs šios produktyvios autorės net devynias lyrikos knygeles. Nors keli pirmieji rinkiniai – dar studijų Vilniaus Universitete metais rašyti, politinio kalinio dukros, andai slėpti, – jie savo atranka buvo dar labai margi, bet jau atkreipė dėmesį savo mąsliu, nors abstraktoku kontempliatyvumu. Stipriau veikė dramatiška pasaulėjauta dar ir istorine, mitologine tematika. Dabar jau prasimušė ir savitas poetinės kalbos formavimasis. P. R. Liubertaitė sparčiai brendo, atsisakė retoriškų skandavimų, silabotoninės inercijos, retai grimzta į slogias būsenas. O pasirodžius jos „Dūžtantiems miražams“ (2011) ir „Siuvinėjimas kryžiuku“ (2014), poetės bruožai itin išryškėjo, tapo įsidėmėtini net pripažintų poezijos knygų kontekste. Tačiau pasaulėjauta tokia pat tvari – tegul ir vadinama elegine meditacine. Tokia ir liks – prigimtinė ir likiminė. „Taip Dievo duota,“ – kaip pati kartoja.“
Kalba rašytojas Arvydas Genys, sėdi - poetė Pranciška Regina Liubertaitė
Poezijos vakaro M. ir J. Šlapelių name muziejuje klausytojai
Poezijos rinktinę pristato aktorė Eglė Tulevičiūtė
Savo kalbos pabaigoje rašytojas Arvydas Genys perskaitė citatą iš poezijos rinktinės „Žiežirba į žemę“ savo parašytos pratarmės: „Manyčiau, kad pagaulią ir dramatišką autorės pasaulėjautą lėmė karšta prigimtis, pokaris, tėvų namai, o erudiciją – lituanistikos studijos, mokytojavimo metai, kraštotyra, intensyvus domėjimasis istorija, mitologija, net archeologija. Jos gimtosios lietuvių kalbos gynimo veikla, kultūros fondo BALTŲ SAULUTĖ kūrimas, kultūrinė veikla Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atžymėta Padėkos ženklu UŽ NUOPELNUS LIETUVAI. O pati tikriausia kultūra ir yra kūryba. Todėl skaitytojai patys įsitikins svarbiausiomis poetės vertybėmis ir principais, atidumu visoms gyvybės apraiškoms, jos dvasiniu pasauliu, spalvingais sielos peizažais. Jos poezija žavi ne tik humaniškumu, bet ir moteriškomis bei motiniškomis autorės pajautomis. Ir gilumu, ir žaismingumu, ir saikingumu, kaip ir dera gerai poezijai.“
Poetė po vyro fotomenininko Algimanto Žižiūno parodos „Mano vizijų moterys“ pristatymo Marijos ir Jurgio Šlapelių name muziejuje, atsidėkodama muziejaus direktorei Jolantai Paškevičienei padovanojo jai tik ką išleistą poezijos rinktinę „Žiežirba į žemę“. Rinktinę perskaitė visi muziejaus arbatvakarių rengėjai ir kadangi jiems knyga labai patiko, poetė padovanojo rinktinę ir aktorei Eglei Tulevičiūtei. Pasidėjusi knygą prie savo lovos, aktorė dažnai ją atsiversdavo. Įsidrąsinusi klausė poetės, ar galėtų knygos sutiktuvėse paskaityti jai taip patikusias eiles. Gavusi poetės sutikimą, atrinko 39 eilėraščius, kuriuos renginio metu vienus žaismingai, kitus su liūdesio gaida aktorė padeklamavo, įtraukdama ir susirinkusius skanduoti ir net vieną eilėraštį padainuoti.
Pakviesta knygos autorė P. R. Liubertaitė tik norėjo atsakyti į redaktoriaus kai kurias pastabas. Pirmiausia dėl dviejų vardų ir svarbiausia dėl pirmojo – Pranciška. Mat jos babytės, kuri ją augino, vardas buvo Pranciška, tėvelio motina taip pat buvo Pranciška. Krikštijant būsimą poetę buvo parinkti vardai – Regina Pranciška, tačiau jai atrodo, kad tėvo draugas kunigas parinko geriau skambantį derinį – Pranciška Regina. Kalbėdamas redaktorius vis palygindavo poetės eilių temos ir pajautų sąšauką su kitų poetų kūryba. Poetė į tai nekreipianti dėmesio, tik jai dar besimokant Vilniaus Universitete, prisimenanti poetą Justiną Marcinkevičių. Mat jis ateidavo į Vilniaus Universiteto Didžiąją auditoriją skaityti savo parašytų dramų poemų. Studentams tai būdavo kelios valandos atgaivos. Būsima poetė tada dažnai pagalvodavo, ar ir ji pati sugebės ateityje kurti tokio aukšto lygio eiles kaip šis poetas. Atsakydama į klausimą dėl eilėraščių rašymo, poetė prasitarė, kad eilėraštis ateina pats: parašai vieną eilutę, visa kita susidėlioja savaime. Mat, pagal poetę „Taip Dievo duota“. Eilėraštis tarsi katinas glaustosi prie poeto kojų, kol tampa priimtas. Prisimindama savo gimtinės namą, dar tėvo pastangomis apkaltą lentomis, poetė perskaitė eiles, taip ir pavadintas „Senas namas“.
Nors ir užsitęsė ilgokai, poezijos vakaras neprailgo, buvo įdomu klausytis rašytojo Arvydo Genio, aktorės Eglės Tulevičiūtės gražia kalba deklamuojamų poetės P. R. Liubertaitės eilių, po to visiems susirinkusiems dar įdomiai ir maloniai pabendrauti.
Zitos Šakalinienės nuotraukos
Atgal
.jpg)
