Kultūra

06.01. KAS JI, TA DUKRELĖ? Fantastinė pasaka

KAS JI, TA DUKRELĖ?

Fantastinė pasaka

Leopoldas Stanevičius

Jau pirmosios savo gyvenimo savaitės pabaigoje mūsų dukrelė praplėšė savo žydras kaip pats aukštasis Lietuvos dangus akeles, sumirksėjo lyg Vilniaus Keistuolių teatro artistė, dėl mados trumpam paleido kakarinę ir netikėtai·man, arčiausiai jos lovytės stovėjusiam, sako:

- Tėti, vietoj skaniausio patiekalo prašyčiau pasekti man pasaką. Tik ilgą ir gražią, kad galėčiauužmigti.

Aš, prisipažinsiu, sumišau, išgirdęs va šitaip protingai kalbančią ilgai lauktą mūsų mažylę. Bet argi galėjau jai atsakyti? Daug buvau prisiklausęs pasakų vaikystėje, vėliau prisiskaitęs įvairių knygų knygelių, kai išmokau skaityti. Todėl dabar sumojau mūsų Žibutei (tokį vardą jai su žmona davėme) pasekti sudėtinę pasakėlę apie karalaitį, kuris, grįžęs iš ilgo karo su šalies priešais, išvaduoja jauną gražią mergelę iš slibino, gyvenančio už aukšto ledo kalno ir degančių marių nelaisvės. Kai aš susimąstęs pasakojau, Žibutė iš pradžių tyliai klausėsi, šypsojo man, tai užsimerkdavo, tai atmerkdavo savo gražiąsias akeles, bet netrukus neramiai sukrutėjo ir, nekantriai sumojavusi savo mažytėmis putliomisrankytėmis, nepatenkinta užprotestavo:

Na, tu ir duodi malkų, tėtuši. Taigi čia vis senienos, legendos, kuriomis dabar niekas netiki. Koks čia dar mūsų laikais gali būti slibinas?! Na, gerai, sakysim, televizorių, internetą gal ir galima pavadinti slibinu, kuris ryte ryja daugelio žmonių laiką. O gal dar sakysi, kad ir ta tavo išgalvota mergelė buvo piktosios raganos užburta? Vienas juokas! Tu man, tėveli, naujovišką pasakėlę pasek. Ne, dvi. Gal... - čia ji vėl sumirksėjo savo tamsėjančiomis lyg drugelio sparnai blakstienomis, - gal abudu va pasamprotaukim, ką ten anąsyk aptiko tie amerikiečių astronautai, kai nusileido Mėnulyje. Kai buvau mamunės įsčiose (Viešpatie, kas čia per kūdikis?!), judu, kaip išgirdau, garsiai skaitėte, kad ir Amerikos, ir Rusijos kariniai ekspertai susitarė nuslėpti nuo visuomenės visa,ką ten jie, Žemės sūnūs, pamatė. O ten juk buvo daug sudužusių erdvėlaivių, žuvusių žmogelių kūnų. Taigi, ten seniai atskrisdavo kitų planetų gyventojai, ufonautai, tiesa,tėte?

Aš linktelėjau galvą ir sutrikęs atsakiau:

- Gal ir taip, dukrele, bet mes, paprasti žmonės, mažai ką tikra apie tai žinome. Juk tos kosminės paslaptys gerai saugomos... Uždevynių užraktų...

- Eė, nesakyk, meldžiamasis. Aukštų ir modernių technologijų amžiuje žmogui, kaip suprantu iš tavo žodžių, gali kilti daug poliarinių jausmų, pojūčių ir filosofinių dviprasmybių. Bet juk net čia, Žemėje, įrodyta, kad mus akylai žvalgo, galima sakyti, sergsti, net patruliuoja kitų civilizacijų atstovai, vadinamieji tarpžvaigždiniai ateiviai. Taigi paslapčių knyga pamažėli iššifruojama. Labai sunkiai. Kaip ir senųjų piramidžių užkaboriai. Juo labiau kad ir naujasis Žiulis Vernas, tai yra kaimynystėje gyvenęs Stanislavas Lemas bei kiti mokslatyriai nuspėjo, kas vyksta kosmoso toliuose. Ne veltui gi žuvo „Kolumbijos" erdvėlaivis, susidūręs su NSO... Juk jie iš ten, - ištraukusi dešinę rankutę iš vystyklų, Žibutė parodė į viršų, - seniai dairosi, ką darome mes, Žemės gyventojai. O ką gi darome? Tai skerdžiame vienas kitą (čia ji savo mažyčio delniuko briauna brūkštelėjo per savo gerklytę), čia deginame vienas

kitą, šaudomės, čia vėl naują mažą karą pradedame, sprogdiname vie_ni kitus,

kad didesnę velniavą įžiebtume. Ko gero, dėdytės iš kitų planetų už mus protingesni, ar ne?

Čia žmona, neišlaikiusi vidinės įtampos, sukliko iš nuostabos, o po to, nelyg norėdama kažką atsakyti Žibutei, skėstelėjo rankomis atgalios, bet, netekusi sąmonės, parpuolė ant grindų. O mūsų protuolė, tarsi nieko nė nepastebėjusi, dešiniosios rankutės rodomuoju piršteliu nusitaikė į mane ir sakytum iš tikro šautuvo sutratėjo skardžiu balseliu:

- Puch - pach, puch -pach!

Bet mūsų dukrytė neužsimiršo: ji vėl sumirksėjo blakstienomis lyg Juodkrantės pamario peteliškė ir nekantriai paaiškino:

- Tai nieko - atsigaus mamytė. Ji gi truputį atsilikusi, tiesa, tėveli? O kol kas tu man pasek pasaką apie LietuvąTėvynę.

Aš, žinoma, irgi buvau priblokštas, kad ji, tokia va mažylė, žvirbliukas, o jau čiauška kaip tikras išminčius. Bet Žibutė jau nekantriai raukė savo rausvą kaktikę ir laukė. Kas man beliko daryti?..

- Ant aukšto aukšto Lietuvos kalno, stūksančio pačiame rytiniame karalystės vidury, kurio papėdėje augo dvylika plačiašakių senų ąžuolų, stovėjo patį dangų rėmusi aukščiausia pasaulyje pilis, kurią nuo nuožmių Rytų ir Vakarų kaimynų saugojo dvylika šarvuotų ir sunkiai ginkluotų senovės lietuvių karžygių, o aukščiausiame pilies kuore tupėjo geležinis varnas ir budriai dairėsi į visos šalies žemumas ir kalvas, sergėdamas, kad joks nekviestas svetimšalis ar jų būrys su piktais kėslais neįsibrautų į šventąją mūsų Lietuvą Tėvynę ir nesudrumstų pilies kunigaikščio Tautvydo ir jo tautosramybės.

Ilgus metus aplinkui pilį, kurią juosė toli melsvėjančios girios ir žvilgančių upių upelių prorėžos bei mėlynos daugybės ežerų akys, tvyrojo taika ir ramuma. O jeigu koks prašalaitis ir mėgindavo pasiekti aukštąjį Lietuvos kalną, visam laikui pasiklysdavo neįžengiamose giriose arba jį, neatsargiai einantį, įtraukdavo amžinai gurguliuojantys nepereinamų pelkių liūnai.

Taigi dvylika galingų senovės karžygių ištikimai saugojo tūkstantmečių ąžuolų giraitės ir aukštosios baltosios pilies gyventojų gyvenimą, o juodasis varnas dieną naktį lyg užburtas dairėsi savo veidrodinėmis akimis, ar kur nors tirštėjančiuose Rusijos pagiriuose nepamatys jau seniai nematytų saracėnų žirgų kanopų sukeltų dulkių debesies.

Šypsojo patenkintas senasis valdovas Tautvydas, glostydamas savo žilą barzdą, ir ruošėsi žaliajai vasarai: buvo numatęs su savo dešimčia sūnų nusileisti į suvešėjusius Lietuvos slėnius pamedžioti, o po to keliauti į gintarinį Baltijos pajūrį, kur, pasak senųjų išminčių krivių, jo sūnų laukia nesulaukia gražiosios geltonkasės žemaičių merginos, jiems pažadėtosios nuotakos. Bet kas tai?

Šaižiai sukliko aukštajame pilies kuore tupintis sargybinis varnas pranešdamas, kad kažkas pasikėsino į dvylikos senolių ąžuolų giraitės ramybę - juos ėmė šventvagiškai kirsti tamsios juodomis kaukėmis savo akis paslėpusios žmogystos ir pro išniekintą šventąją giraitę į aukštąjį Lietuvos kalnų kalną ėmė brautis kažkokios raguotos būtybės - velniai ne velniai, o jų nuožmūs v,eidai, suraukti antakiai ir rankose žvilgantys kardai nežadėjo nieko dora. Dvylika šarvuotų karžygių, pastoję niekadėjams kelią, kirto kalavijais ir kairėn, ir dešinėn, bet įsibrovėlių gretos niekaip neretėjo. Kai, negalėdami atlaikyti priešų gausybės, kalno gynėjai sutrimitavo tauro ragais, kviesdami talkon ir kunigaikščio sūnus, netrukus paaiškėjo, kad pilies pusėn brovėsi... savi persirengėliai. Paėmę nelaisvėn nemaža savųjų išdavikų, pilies gynėjai išsiaiškino, jog visus senosios tautos atplaišas, niekšelius čia vedė gal jau svetimi... tiksliau susvetimėję savi. O rūpėjo jiems lobiai, kuriuos senieji Nalšios valdovai buvo užkasę giliai kalno viršūnėje po vieno tūkstantmečio ąžuološaknimis...

- O kam užkasė tuos lobius? - nutraukė maneŽibutė.

- Didžiulėms negandoms, nelaimėms ištikus Lietuvą Tėvynę, visi senosios šalies pakraščiai turėjo ištiesti jai pagalbos ranką. Kaip matai, ir patys Lietuvos pakraščiai turėjo nuožmių priešų. Nebuvo tokių saugumo, žvalgybos tarnybų, kaip dabar,kai...

- Taip, taip, tėveli, tada nebuvo nei labai brangiaiapmokamųgenerolo Grinos, nei jo globėjos ekscelencijos kėdžių, nei, žinoma, auksiniųŠkiaklozetų. Aš nutilau, dar labiau sutrikau ir tik nežmoniškomispastangomisvidujai susitvardęs stebėjau Žibutės veidelį ir niekaip negalėjau nurimti: ,,Taikasgita mūsų Žibutė? Gal... gal, sakau, ji - ne mūsų dukra? Ne mūsiškė suvisai?Ogal jai implantuoti visai svetimi elektroniniai davikliai, ir dabar ji...imsvykdyti svetimųjų valią, susvetimėjusių savųjų komandas? O gal ji dabar, ka.i·visas pasaulis ruošiasi karui su Artimųjų Rytų nuožmiaisiais musulmonais ir atgimstančiais Rusijos stalinistais, bus... taip nekaltai atsiųstašnipinėtiLietuvos karinių galių ir vis gausėjančių mūsų pseudoelito turtų, aukštėjančiųrūmųir pilių? O gal ji... kokia ufonautė arba lietuvaitės pavidalo arabė,arbaraudonųjų Rusijos putinėlių šnipė? O kodėl negalėtų būti Ben Ladenoanūkė?Viešpatie, kas dabar bus? Kol aš galvoje vartaliojau įvairiausias spėliones, išgirdaumalonų Žibutės balselį:

- Labanakt, tėveli. O tu, pasirodo, ne toks jau kvailas, kaip atrodai su savo pasakėlėmis. Beje, turi fantazuotojo gyslelę. Bet ir ši pasaka - senovinė, fantastinė. Bet tiek to, rytoj mudu geriau panarstysime žmogaus minties šuolius ir virtualines jo, kaip dieviškos esybės, galimybes. Žodžiu, pradėsim nagrinėt metafizinio žmogaus suvokimo ir intelektualinių jo refleksijų pasaulį. O tai jau, kaip supranti, ne mitologiniai tavopadėstymai...

Paėmiau už parankės atsigavusią žmoną, ir abudu išėjome į virtuvę. Buvo, oi buvo dabar pie ką mudviem pamąstyti...

NUSIPELNĘ GYVENTI GERIAU...

Anksčiauarvėliaututuripradėtisavoistoriją-genties,giminės,šeimos irt.t.Juknegaliabejingaižiūrėtiįtai,kasdedasiužaršaliatavoirštvos,olos, atsiprašau,durų,lango.Kadanorsnoromarnenoromturiarturėsiįsikištiį savogentainiųginčusarpeštynesdėlkaulo,strėlės,kilpinės,ieties,duonos kriaukšlės,moters,dėlžemėssklypo,giriosarpaežerėsjuostos.Čiakartais tulaimi,okartaisprakiši.Irdargaudamaspernagus,sprandą,uodeginkaulį arnetperįžūliąsavomakaulę.Oretkarčiaisatitinkamaisavokuoka,kumš čiu, kojos spyriu ir t. t. ir tu, ką nors pamokydamas, paglostai, kad tave jis arjieilgiauatsimintų.Pavyzdžiui,ikišiolneišsiaiškinau,kodėlvienasmano giminėsgentainisikipatmirtiesbuvovadinamasPirmykščiuplėšiku...Šiaip ar taip, ilgainiui tu apsipranti su savo giminės vedlio vaidmeniu ir su savo artimaisiais šalia kurios nors valdžios pakopos stataisi didesnę ar mažesnę pilį(namus,rūmus,viešbutį...),onetoliese,priešpattavobildingąkitas(kiti) pastato,surenčiabarikadas,t.y.protestuoja.Betkąjie,vargšai,priprotestuos, jeitunetperteismuspasisaviniirprichvatizuojikokiąnorsgražiąpaežerę?!

Vienas juokdarys Gaurošas nuo aukštos barikados anąsyk netapsiputoda mas šaukė: ,,Šita paežerė - mano senelių nuosavybė! Nelieskit jos: ji man priklauso!"Na,pasakiaujam,galirpriklausė,betdabarji-jaumanoji!Pa našiaikaipakmensamžiausžmogausola:kaspirmasįjąįlindo,tamjiirturi priklausyti,aišku?

Bet va - ką daryti, kai tas Gaurošas ar jo bendrai nenori nulenkti savo galvos ir sprando? Nuolankaus sprando, sakoma, kardas nekerta... O užsispyrėlio(-ų)? Taigi senovės išmintis čia moko, kad „arba tu, durniau, liaukis,artu,plikiau,traukis!"Ojeigujis(jie)nesiliaujairnesitraukia?Tada aštau(jam,jiems)parodysiu,iškurkojosdygsta!Tikslinumintį,mielitau

tiečiai:,,Aštiektavęs(jo,jūsų)bijau,kiekpernykščiosniego".Taiv·ažinok, mažasai Gauroše: ir seimū.nai, ir merai - mano kišenėje. O aš - tailito ka raliū.nas,senasnepriklausomybininkas.Užtatmandaugirpriklauso:tokie kaipašnusipelnėmegyventigeriau.Dauggeriau!OdėltoGaurošopaežerės, taipasakysiuviena:,,Antgerožiedoirbitėsėda".Taiginepykite,tautosgau rošai:ašjusmyliu...

KAIP ADOMAS ĮVEIKĖ PASAULINĘ LIETUVOS KRIZĘ

Neseniai, grįžęs iš kelerius metus trukusios emigracijos Ispanijoje, pargrįžau tėvynėn ir, pasičiupęs kelis suvenyrus bei tenykščio geresnio vyno butelį, nuvykau į Vilnių aplankyti savo seno bičiulio Adomo. Aišku, iš abiejų mūsų pusių pabiro naujienos, žinios, gražiai pašlakstėm mūsų draugystę ir vyneliu, ir iš Labanoro at sivežtąja Adomosamane.

Viskas buvo gera ir smagu, tik keista man ir mano žmonai pasidarė po to, kai,

mums pareiškus supratimą ir užuojautą dėl visų sunkumų, patirtų Lietuvoje, Ado mas šypsodamas visai rimtai pasakė:

- Omudusužmonajokiųkriziųnepatyrėme,jokiųsunkumųnėnejaučiame!

- Kaip tai? - vienu balsu šūktelėjau ir aš, ir mano moteris. - O juk tiek girdėjo- me, tiek skaitėme apie tą didžiąją recesiją, krizę, apie kurią kalbėjo ir premjeras, ir Seimo pir_mininkė, ir prezidentė, ir žurnaliūgosrašė...

- Tegu jie sau rašo ir šneka visa, kas jiems ant seilės užeina, o mes po to, kai vaikai išemigravo kas, anot sūnaus, į tą ūkanotojo Albiono salą, kas į Daniją ar į Norvegiją, pradėjome gyventi ir ramiau, irgeriau.

Žinojau, kad Adomo šeimoje užaugo trys vaikai: dvi vyresnės pametinės dukterys ir jaunylis sūnus, bet dabar jį spyriaupaaiškinti:

- Tai kaip judu čia gyvenote? Gal vaikai atsiųsdavo kronų arsvarų?

- Ką tu kalbi? Jie patys ten taupo, taupo ir taupo, norėdami grąžinti paskolas bankams, o nė karto dar nebuvo atvykę čia apsidairyti.

- Na, tai... - raginauAdomą.

- Vaikai sakė: jei užpuls sunkumai, mes padėsim. Betgi jie nespėjo: matai, mes su močia, paėmę tą Lietuvoje dieną naktį peršamą kreditą, laiku jo grąžinti ne spėjome, todėl šiame už jį užstatytame bute gyvename tik laikinai - iki pavasario žydėjimo. Vadinasi, netrukus kraustysimės į sodo namelį Santakoje. Už tą kreditą ir palūkanas teko paaukoti ir senąją mūsų karietą - ,,Fordą". Dabar į tą gamtos prieglobstį važinėjame traukiniais. Apsipratome, gamta mus tiesiog prisijaukino.

- Kas dar? - netvėriau iš smalsumo ir nuoširdžiosužuojautos.

- Na, didesnių trūkumų kaip ir nejautėme, nes nepigiai pardaviau savo inkstą. Dabar maitinamės tik šviežiomis daržovėmis, vaisiais, obuoliais. Sunkiame sultis ir jas geriame. Be to, atsikratėme visų senų aukso karūnėlių, brangaus šveicariško laikrodžio, grandinėlių, gintaro gabalų. Atsimeni, Jurgi, aš jų nemažai buvau par siboginęs iš Karaliaučiauskrašto...

- O tai ką daugiausiaperkatės?

- Juodos duonelės, grikių, kitokių kruopų, pieno... Na, pavasariop dar bulvių.

- Betgi, matau, kad ir tavo, Adomai, žmonelė Agota už tave mūrustoja...

- Abu labu tokiu, - atsakė Agota ir pridūrė: - O mudviem daug ir nereikia. Net televizorių pardavėme su nuolaida kaimynams: mažiau galvas slegia nelinksmos naujienos, kainos, musulmonų teroristai ir kitkas.

- Vadinasi, judu galbūt gyvenate taupiai - nelyg tie estai, kurie, sakoma, gavę pensijas, atlyginimus, nebespėja jų išleisti. Čia turimas galvoje tos tautos šiaurie tiškaslėtumas.

- Na, taip, nes turiu labai taupią savo finansų ministrę, - Adomas švelniai pa glostė savo Agotėlėsranką.

Vakare namie, susėdę gerti arbatos, mes su žmona kažkodėl tylėjome tarsi sąmokslininkai, nenorėdami prisipažinti kai kurių tiesų, kurias išgirdome iš šių darbščių, dorų žmonių lūpų.

Šaunuolis Kazimieras

Mano senas bičiulis nėra koks karatistas ar šiaip kuo nors ypatingas. Tuo labiau kad viena koja raišas. Mes, seni jo pažįstami, qraugiškai vis iš jo šaipydavomės ir vadinome lordu Baironu: kaip žinoma, anas irgi šlubavo. Bet Kazimieras nebuvo nei poetas, nei gražuolis: didelė bajoriška nosis, amžinai kiek pašaipiai primerktos melsvos, nuo gyvenimo negandų pablukusios akys, platoka lyg ryklio burna. Žodžiu, eilinis visko matęs pusamžis vilnietis. Taigi šis mūsų bendra darbis, atlikęs dienos darbus, nusiplūkęs kulniavo Laisvės prospekto šaligatviu ties "Enciklopedijų leidimo .institutu" ir būtq ramiausiai nusileidęs į požeminį perėjimą, mūsų vadina mą ,,metro", o ten įlipęs į 16-ąjį troleibusą, kuris jį turėjo nugabenti į Fabijoniškes. Bet taip, matyt, jau žvaigždžių buvo lemta, kad Kazimieras išgarsėtų. Ir dar kaip.

Prie pat požeminės perėjos prieš Kazimierą netikėtJi išdygo du augaloti vaikinai, iš kurių vienas, užtverdamas jam kelią, paprašė:

- Tėvuk, gal turite užsirūkyti?

Na, šitokių prašymų prasmė mums, seniems vilniečiams, gerai žinoma: vadinasi, dar sekundė, ir mūsų bičiulis, ko gero, būtų partrenktas ar net suspardytas. Juk apie tokius atsitikimus skaitome kasdieninėse policijos suvestinėse. Todėl Kazimieras, norėdamas išvengti netikėto karatisto (ką žinai?) smūgio, reaga vo žaibiškai: jis kairiąja savo koja pasispyruokliavo lyg kara liškoji Indijos kobra ir, atsispyręs sveika dešiniąja, taikliu dešinės rankos kabliu taranavo pirmąjį jaunikaitį. Tas parpuolė ant žemės it rugio pėdas, o antrasis išsigandęs ėmė garsiai rėkti:

- Chuliganas! Gelbėkit! Policija!

Jo balso, paskendusio betoninėse Karoliniškių kumetynLĮ laukymėse, be manęs, stovėjusio ant instituto laiptų, aišku, niekas daugiau neišgirdo. Vėliau aš 11Vakarinė se žiniose" ap rašiau narsų savo draugužio poelgį straipsnyje "Duokime at kirtį chuliganams".

Teisybė, vėliau, kaip sužinojome, į redakciją buvo atėję aiškintis tiedu jaunikaičiai, girdi, jie - vienas fiziškai, kitas - morališkai tada skaudžiai nukentėjo, nes jų ketinimai buvę kuo draugiškiausi: esą tikrai buvo pristigę cigarečių . Bet kas jiems patikės? Ir nepatikėjo - nei žiniasklaida, nei policijos angelai sargai... Šaunuolis Kazimieras l Neveltui jį neseniai pasikvietė į seminarą konsultantu Karoliniškių mikrorajono sambūrio 11 Stabdyk nusikalstamumą" seniūnas Jonas Taranas.