Kultūra
07.18. ”Jurginai žydi rudenį”
Birutė Silevičienė
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, poetas, rašytojas, publicistas Vaclovas Volkus – nuoširdus pašnekovas, pedagogas. Veiklus, atviras žmogus, Lietuvos bajorijos atstovas.
Prasidėjus Lietuvos Atgimimo sąjūdžiui, kartu su advokatu I.Meškausku, kitais bendraminčiais įkūrė Kėdainių Atgimimo sąjūdžio grupę ir tapo jos sekretoriumi.
Vaclovas – meilės poetas. Jo kūryba mėgstama ir jaunimo, ir senjorų tarpe. Senjorams ji primena jaunystės metus, pirmuosius pasimatymus, širdies neramų plakimą, o tą meilės ugnelę reikia branginti ir perduoti vaikams ir vaikaičiams.
Knygos ”Jurginai žydi rudenį” viršelis
Meilės nenupirksi, ją reikia branginti nuo lopšio, mylėti supantį pasaulį, gamtos grožį: gėles, medžius, šaltinius ir šulinius. O ką jau kalbėti apie žmogų... Reikia stengtis gyventi santaikoje, saugoti gimtą žodį, gimtinę, nes tai tik trumpa mūsų stotelė. Nenaikinkime miškų, nekeiskime upių vagų, jos pačios renkasi tekėjimo kryptį.
„Meilė – tai amžinas, šventas žmogaus jausmas, prigimtinė Dievo dovana, didi dvasinė vertybė, gėrio, šviesos ir džiaugsmo palydovė, lydinti žmogų per visą gyvenimą“, - kalba Vaclovas Volkus.
Nuoširdžiai dėkoju autoriui už dovanotą puikių meilės eilėraščių knygą „Jurginai žydi rudenį“. Su meile ją skaičiau ir gėrėjausi išsakytais posmais.
„Lietuvos aido“ skaitytojams parinkau ir siūlau paskaityti keletą eilėraščių iš šios knygos, pasidžiaugti gražiomis eilėmis.
Tegul Jūsų gyvenimą ir toliau lydi gražios mintys, eilėraščiai subėga į naujas knygas...
Pasiilgau
Pasiilgau gimtinės dienų
Ir jaunystės basos, ir tėvų,
Ir Beržankos, ir Lokės sriaunios.
Po tiek metų - ji man atgaiva,
Ji šviesi akyse ir sapne.
Pasiilgau gimtinės savos.
Kiek prabėgs dar dienų man skirtų,
Jai vainiką nupinti skubu
Iš rudens paauksuotų žiedų.
Su saulėtais svajonių sparnais,
Kur beržai, parymosiu su jais,
Su malda, dovanota tėvų.
Tiesos neužrakinsi
Neklauski mus, ko mes norėjom,
Ką užtarėm ir kam padėjom,
Beeidami tiesos keliu.
Kada klasta aplink nerimo,
Visokio plauko, pikto gymio
Kuždėjo svetimų balsai.
Kasjau praėjo - negrąžinsi,
Nors daug ką reiktų atpažinti,
Nedingsta niekas užmaršty.
Nauji laikai sau kelią skina,
Uždėję blogiui savo spyną,
Kuri nuo gymio nebyli.
Neklauski mūs, ko šiandien norim,
Kokios spynos mes nebenorim.
Žodis
Žodis, kaip paukštė,
Išsprūs - nepagausi.
Nors tektų gailėtis,
Bet jo neatšauksi.
Girdite, žmonės –
Jis labdarą sėja,
Jei gėris ir meilė
Jo dvasios globėja.
Jis piktas, atsargiai,
Su juo nebežaiski.
Be proto kontrolės
Tik blogį prišauksi.
Žodis, kaip paukštė,
Išsprūs - nepagausi.
Kartais jis - niekšas,
Kartais - kaip šauksi.
Atgal
.jpg)
