Kultūra
08.05. Taip greitai bėga metai...
Birutė Silevičienė,
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, valdybos narė
Liepos 24-ąją į Vilniaus tarptautinės literatų, rašytojų ir menininkų gildijos būrelio „Vingis“ susitikimą, kuriame savo kūrybą pristatė gerbiamas rašytojas, publicistas, žurnalistas, Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas Jonas Laurinavičius, jo nariai ir svečiai ėjo tarsi į atlaidus.
Renginį vedė „Vingis“ būrelio pirmininkė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė Onutė Kulbokienė. Ji pasidžiaugė, kad būrelio gretas papildė menininkas Leonardas Venskel. Jo paveikslai ir gintaro dirbiniai papuošė dienos renginį.
Buvo kalbama ir apie „Vingis-7“ almanachą, kuris rašytojo J.Laurinavičiaus dėka ir rūpesčiu – jau spaustuvėje. Esame dėkingi ir Jono sūnui, kaupusiam kompiuteryje mūsų siunčiamą kūrybą.
Gausus renginio dalyvių būrys
Straipsnio autorė ir rašytojas, žurnalistas J.Laurinavičius
„Vingis“ būrelyje dalyvavo ir nepriklausomų rašytojų sąjungos nariai, neseniai netekę ilgamečio sąjungos vadovo Vlado Burago, jo atminimas buvo pagerbtas tylos minute, o LKRS narė poetė ir dainų autorė Birutė Gaučienė jo atminimui skyrė savo sukurtą dainą „Išlydėjimas“.
J.Laurinavičius gražiais žodžiais papildė prisiminimus apie V.Buragą ir laikraštį „Gintaro gimtinė“.
J.Laurinavičius – ryški asmenybė, jo gabumai – nesuskaičiuojami: parašė daug knygų, brošiūrų, atsiminimų, išleistos penkios knygos eilėraščių, susitikimai su kurso draugais aprašyti penkiose knygose, parašyta daug eilėraščių, aforizmų. Pirmą kartą išleista jo knyga rusų kalba, kuri buvo puikiai įvertinta.
„Mama – mano poetinė meilė“,- sakė J.Laurinavičius, - ji mokėjo Adomo Mickevičiaus balades, giedojo Kipro Petrausko chore“.
Ateina toks momentas, kai eilėraščius norisi rašyti. J.Laurinavičius pirmąjį eilėraštį parašė dar ketvirtoje klasėje. Jonas prisimena: „Turėjo švietimo skyrius vizituoti mokyklą, tad reikėjo įrodyti mokytojai, kad vaikas valdo plunksną ir dėlioja gražiai mintis. Nuopelnas – mokytojai, garbė – mokyklai, bet ne Jonukui...“
Manau, kad tas pirmasis eilėraštis ir buvo kelio pradžia į poeto, rašytojo ir žurnalisto gyvenimą. Esu perskaičiusi Jono „Pamiškės sodybą“, „Tolimosios atodangos“, skaitau „Ištiesk rankas į saulę“. „Gobšuolio auksas“ ir „Mažeikių eskizai“ guli ant stalo ir laukia eilės. Grįžtu į pirmųjų knygų aprašytus vaizdus, keliauju minčių pasaulio labirintais, tapatinu įvykius, žmones, jų gyvenimus, kaimus, gimtinę, kur rašytojui teko ir tenka lankytis, gyventi. Įžvelgiu, kad labai panašūs vaizdai ir mano gimtinėje.
Skaitau Jono knygas, būna - apsiverkiu, kartu išgyvenu gimtųjų vietų ilgesį. Juk ten yra kūrybos aruodai, ten geriausiai atsiskleidžia kūrėjo pasaulis.
Pėdos – mūsų žemėje tarsi šventovėje. Gimtinės žemė brangiausia, todėl ir garbusis rašytojas Jonas Laurinavičius klaupiasi jos laukuose. Nebėra namų, sodo, medžių, ąžuolo – sunaikino žmonių abejingumas, bet jie gyvi atmintyje ir knygose.
J.Laurinavičius pažymi, kad vis apsilankydamas gimtose vietose „žvilgteli į savo atminties aruodus. Dievulėliau, juk jie tik tik paliesti, o dugno nematyti nė su žiburiu. Negaliu jų taip palikti. Juk mano priedermė rašyti“.
„Sustoju ir žvelgiu
Į nesančią sodybą.
Nupjautus ąžuolus
Pirmam kolūkio
Kiaulių gardui.
Į kylančius iš kaminų
Alksninių malkų dūmus.
Į grūdus,
Byrančius iš tėvo rankų,
Į pavasarinę dirvą.
Į mamą,
Skubančią palaukėmis
Į Onuškio bažnyčią,
Į karvutes,
Kurias ganiau
Parėjęs iš mokyklos.
Klausiaus bernų
Naktigonės dainų
Ir girgždančių vežimų ratų,
Ir varnų, šarkų alaso raiste.
Giliau aš įkvepiu
Pajautų kaimo oro:
Ak, kaip jis kvepia man
Beržų sula,
Tarkuotų bulvių blynais,
Valstiečių prakaitu.
Vaistažolėm, už balkių užkištom.
Laiškanešio tik ką atbogintos
Spaudos dažais!
II
O tėviške!..
Tu toks tylus atodūsis
Ir ašara nuo skruosto,
Tyliai nubraukta...“
Eugenija Grobova, Negasimovai skambinant pianinu, padainavo dvi dainas, garbiam rašytojui J.Laurinavičiui įteikta gėlių, knygų, išsakyti gražūs padėkos žodžiai ir palinkėjimai naujoms knygoms.
Leonardas Venskel – kūrėjas, menininkas, studijavo filologiją, Bibliją
Gimė Baltarusijoje, moka baltarusių, rusų kalbas, skaito knygas lietuviškai. Susitikime pasakojo, jog būdamas trejų metų, pradėjo rašyti. Savęs Leonardas klausia: „Kodėl tiek daug tenka pernešti per gyvenimą?“
Kūrėjas Leonardas Venskel prie savo kūrybos darbų
Kūrėjas rašo eiles, prozą. Iš gintaro gamina karolius, apyrankes, prisipažino, kad jį žavi gintaras, turintis ir gydomųjų savybių. 98 proc. gintaro yra išgaunama Kaliningrado srityje. Gintaro dulkės naudojamos nugaros skausmams malšinti, kojų sąnarių skausmui gydyti. Dirbti su gintaru Leonardas pradėjo 1995 m., jis teigia, jog Baltijos gintaras yra geriausias. Kiekvienas jo gabalėlis yra skirtingas, turi savitą spalvą, atspalvį. Gydymo tikslams geriausiai tinkamas neapdirbtas, natūralus gintaras.
Kaip sakė pats menininkas, savo gamintus karolius, apyrankes dovanoja ir savo sesei Borisovai, taip pat gabiai menininkei, mezgančiai, gaminančiai odos dirbinius. Puiki padėjėja – dukra, irgi rašanti eiles lietuvių ir rusų kalbomis.
Renginio metu buvo pasveikinti būrelio nariai, kuriems liepa dovanojo gražias gimtadienio akimirkas, tai B.Gaučienė, J.Laurinavičius, Galina Ivanova ir Juozas Elekšis, kuris šį renginį ir filmavo.
Puikiai nuteikė B.Gaučienės atliktos savos kūrybos dainos, dainai „Alyvos“ žodžius sukūrė O.Kulbokienė.
Renginio pabaigoje viešnia iš Londono atliko visus sužavėjusią dainą, pianinu skambinant Negasimovai.
Renginys visiems atnešė džiugių akimirkų, tad bendravimas dar ilgai tęsėsi prie arbatos puodelio.
Ačiū visiems atėjusiems, gražios kūrybos ir saulėtų likusios vasaros dienų!
Iki naujų susitikimų!
Atgal
.jpg)
