VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

06.26. Mūsų pėdos šioj žemėj lieka

Birutė Silevičienė, LKRS, valdybos narė

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, poetė, muzikė, dailininkė, pedagogė Aldona Maksvytienė dovanojo man dvi savo knygeles: „Tarp žiedų“ ir „Į gyvenimą eisim...“. Vienoje dedikacijų poetė rašo: „Poezija – širdies daina, pilna gražiausių garsų ir  įvairiausių spalvų“. Gražiai išsakytos mintys! Kaip ir jos eilėraščiai, kuriuose ir liūdesys, ir džiaugsmas, išnešiotas širdyje, išsilieja daina ir gėriu. Kartais ir ašarą nubrauki, braidant poetės eilėraščiais. Čia skamba meilė Motinai – brangiausiam žmogui,  gėris bėga gamtos labirintais, čia gera kad ir „akmenėliu būti, gal kas koja paspirs, ir akmuo kraujuos“, - rašo poetė. Gilios ir prasmingos mintys – reikia dalintis gerumu,  džiaugtis supančia gamta, klausantis paukščių giesmių, pabūti medžių tyloje ir dalyvauti  gyvenimo bėgsme, matyti jame prasmę, padėti pakilti suklupusiam, mylėti Žmogų, matyti žieduose Šviesą ir Viltį. Laukti metų kaitos ir sutikti, kad prasmingas gyvenimas yra  gražiausias.

Knygelėje „Į žydėjimą eisim...“ autorės mintys širdimi pakeltos į Paukščių taką skrydžiui. Čia gausu eilėraščių, sveikinimų, miniatiūrų. Gera ją skaityti, poetės mintys bėga lyg šaltinio versmė – ramina, guodžia, moko gyvenimo meno. Gyventi čia ir dabar...

A.Maksvytienės knygų viršeliai

Prasmingai skamba šios knygelės dedikacija: „Į žydėjimą einam kas dieną – Mūsų pėdos šioj žemėj lieka...“

Laikraščio skaitytojams pateikiu keletą eilėraščių iš šių knygelių, o autorei tariu nuoširdų ačiū, linkiu gražios besibaigiančios vasaros ir naujų eilėraščių srauto.

Į žydėjimą eisim

Nukrito saulės šypsena

Ant snieguolės veido.

Tarsi palaima iš dangaus

Į žemę nusileido.

 

Paukščių šėlsmas beržuose

Žirginių kasas išpynė,

O nuo žemės lig dangaus

Liko saulės brydė.

 

Žemės ištiestuos delnuos

Snaigės ašarom pavirto.

Žaluma tuojau apklos

Žiemužėlės virsmą.

 

Saulės sulytais takais

Į žydėjimą mes eisim

Ir palaimą iš dangaus

Širdin įsileisim.

 

Pavasario glėby

Ledo lytis išplukdė

Išsiliejus žydėjimo upė.

Snieguolių,

Žibuoklių fone

Pavasaris vėl

Apkabino tave...

Ir išblyškusi plukė

Tau svajoti

Netrukdė...

Pavasario žalio glėby

Artima jam esi...

 

Tarp žiedų

Tarp žiedų pražydus,

Šoksiu džiaugsmo šokį –

Užmiršimo šokį

Saulės glėbyje.

Nieko nežadėki –

Tu tesėt nemoki,

Paprašysiu - būki...

Būk šalia manęs.

Jei prarasiu viltį –

Akmeniu pavirsiu

Prie dulkėto kelio,

Vedančio namo.

Eisi... Gal paspirsi?

Tiesiai man į širdį...

Ir nepastebėsi Ašaros tyros.

 

Pabūk šalia

Dar pabūk pabūk šalia,

Tik nemindžiok vyšnių sniego.

Paklausyk, kai medžių ramume

Užliūliuoti paukščiai miega.

 

Aš norėjau būt gera, -

Nuo savęs pabėgt nesugebėjau.

Per skaudi gyvenimo žaizda –

Neužglostys jokie vėjai.

 

Dar pabūk, pabūk šalia,

Nors likimas veidu nusigrįžo.

Saulės spinduly užgims diena,

Tik ne mums, deja, ji žydi.

 

Atgal