VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

12.23. Šiltos vasaros saulės ir šaltos žiemos saulės pamokos Novelė

Viktoras Falkenhahnas

Rytais Ninka pabusdavo, kai geltoni saulės spinduliai pažvelgdavo per aukštą medinę tvorą, supančią pakilumoj stovintį namelį, į viršutinę - šiaurinę sodo dalį.

Per atviras duris Ninka iš karto pamatydavo savo prie viryklos užimtą senelę. Pakilus iš savo gulto, sudėjus delnus ir nulenkus galvą, Ninka sveikino senelę, o senelė pasilenkus priglausdavo ją prie savo krūtinės ir pabučiuodavo. Po to, basa ir vienmarškinė, ji išbėgdavo iš namo ir sveikino saulę, mišką ir sodą nuokalnėje. Vėliau, pasisukus atgal, sveikino namą ir didelį kurmį, kuris ką tik iššliaužė iš savo po virtuvės langu tarp dviejų pamato rąstų paslėpto urvo ir savo auksu spindinčiomis akimis žiūrėjo į saulę.

Po to per namo slenkstį į ryškią šilto ryto saulės šviesą išeidavo aukšta, tamsiais drabužiais senelė. Dešinėje rankoje ji laikė didelį geltono molio dubenį, kairėje – mažą rudą dubenėlį. Kiekvienas - pilnas medaus pieno su baltos duonos riekėmis. Mažą rudą puodelį senelė paduodavo Ninkai. Mergaitė atsargiai, dviem rankomis ėmė jį ir pasilenkusi, su kviečiančiais ir padrąsinančiais žodžiais stūmė kurmiui, kuris tuoj pat pradėdavo ėsti.

Po to kartu su Ninka geltonuose saulės spinduliuose jos nueidavo ilgu sodo keliu palei daugybę su didelėmis gėlėmis lysvių, link nendrėmis apaugusio tvenkinio pietiniame daržo gale. Jos ėjo prie didžiojo ir švento išmintingosios aukštosios gyvačių dievybės sūnaus, kurio galvą puošė du dideli auksiniai pusmėnuliai dešiniajame ir kairiajame smilkiniuose. Jis gyveno upės krantinėje, apaugusioje spygliuotais laukinių rožių krūmais, lyg kokiame sename šeško name.

Čia pat buvo įėjimas į urvą, kurį pamaldūs vaidilos apklojo dideliais, įvairiaspalviais akmenimis. Tarp jų tankiai augo išsišakoję, spygliuoti rožių stiebeliai, kurie neleido apgriūti statiems įėjimo į urvą akmenims.

Nieks negalėjo pasakyti, kiek giliai veda šis pasislėpęs laukinių rožių tankumyne urvas. Tačiau senelė pasakojo Ninkai, kad nuo jo po laukinėmis rožėmis, į kalno gilumą eina požeminis praėjimas. Jis veda prie didelės olos, esančios giliai po rąstiniu nameliu, kuriame gyveno senelė su Ninka ir didysis kurmis.

O iš tos olos, pasakojo senelė, giliai po žeme, po senojo miško šaknimis, į visas puses kaip žvaigždės spinduliai, eina daugybė požeminių praėjimų. Jie veda į slaptas vietas, apie kurias žino tik vaidilos, kai kurios eina į žemės paviršių.

Didelė, melsvai žėruojanti, beveik balta gyvatė gulėjo ūkanotoje, vėsiu ryto šešėliu dengtoje pievelėje ant trijų plokščių granito luitų, visai arti įėjimo į urvą. Nuo šio urvo tiesiai prie gilaus lelijų ežero vedė platus praėjimas nendrių tankyne.

Įstrižai nuo gyvatės, taip pat ryto šešėlyje, stovėjo dar du granito luitai. Tarp jų iš krūmų pro kranto nendres kyšojo akmeninis ilgas vamzdis. Iš jo nenuilstamai murmėjo ir čiurleno stebuklingo skaidrumo šaltas vanduo. Jo šaltinis slypėjo paslaptingo kalno gilumoje. Jo srovė krito į plačią akmeninę vonią, o toliau iš jos - ant kranto ir iš ten- į gilų vandens lelijų tvenkinį.

Kai senelė kartu su Ninka iš šviesos nuo geltonų rytinės saulės spindulių artėjo, gyvatė, kyščiodama liežuvėlį, iškėlė galvą. Prie pat stačios granito uolos abi sustojo. Ninka pasiėmus du tuščius kibirėlius pasuko kairėn ir nuėjo prie už kelių žingsnių esančios plačios akmeninės vonios tvenkinio krante.

Ten ji ant granito luito krašto pastatė abu savo kibirėlius, pažiūrėjo į krištolinę, iš akmeninio vamzdžio tekančią srovę, sudėjo savo mažus delnus ir su gilia pagarba tarė padėkos žodžius stebuklingam šaltiniui už jo šaltą, nepaprasto skaidrumo ir gaivumo vandenį.

Po to ji grįžo prie senelės, kuri atsargiai perdavė jai didelį dubenį su medaus pienu ir saldžiais duonos trupiniais. Ninka pastatė dubenį ant granito luito priešais gyvatę, kuri tyliai sušnibždėjo, tarsi tardama rytinį pasisveikinimą. Tada Ninka vėl pasisuko į senelę ir abi tyliai, panarinusios galvas ir sudėjusios delnus pagerbė aukštą dievaitę, kuri pasislinko prie dubens ir po truputį gėrė, ir rijo duonos gabaliukus.

Netrukus rūkanotai mėlyni šešėliai pradingo ir geltoni saulės spinduliai auksine liepsna uždegė ežero nendres. Savo ryškia šviesa ir švelnia šiluma jie apgaubė tvenkinį, krūmų tankumyną ir didelę gyvatę granito plokštėje. Senelė nusilenkė saulės šviesoje gulinčiai didelei baltai gyvatei ir sodo takeliu lėtai nuėjo prie savo darbų namelyje.

Ninka gi nusitraukė savo lino marškinėlius, nuėjo prie gyvatės ir ištiesė juos saulėje ant antrojo iš trijų prie pat vandens gulinčių granito luitų. Po to ji pasilenkė prie vandens, pamažu įbrido gilyn ir atsargiai nuplaukė tarp didelių, plačių lapų ir daugybės kaip sniegas baltų ar kaip auksas geltonų lelijų, kurios dengė beveik visą tvenkinį, išskyrus jo centrinę dalį. Ji plaukė link dviejų išsikišusių iš vandens delno platumo akmenų, o aplinkui ją ant rankos ilgio stiebų plasnojo lelijų lapai ir gėlės.

Ninka užlipo ant vieno iš dviejų akmenų, atsisėdo, ir vanduo tekėjo nuo jos mažo, blizgančio, įdegusio kūnelio ir neilgų ant jos siaurų vaikiškų pečių gulančių kviečių baltumo šlapių garbanų. Tarp didelių lotoso gėlių skrajojo didžiulės šviesiai mėlynos, šviesiai geltonos, rožinės ir baltos peteliškės. Apačioj, po jos tik septynių pavasarių amžiaus keliais, žaismingai pliuškėjo didelės, lelijinės spalvos vandens lelijos su geltonais kuokeliais ir auksiniais geltonais piestelių rutuliais.

Daugybė įvairiausių spalvų peteliškių, pulkais skraidančių nuo gėlės prie gėlės, o taip pat dideli ir maži, žaliai ir mėlynai blizgantys keturiasparniai vandens žirgeliai aplankydavo Ninką rytinės saulės šviesoje. Ninka savo mažytėmis rankomis nuplovė veidą, kaklą ir visą kūną, ir nutekantys nuo jos lašai visomis vaivorykštės spalvomis spindėjo saulės šviesoje. Po to ji nuslydo nuo didelio akmens į vandenį ir nuplaukė atgal link kranto prie trijų granito luitų.

Kaip įprasta, didžioji baltoji gyvatė jau pabaigė savo pusryčius, paliko luitą prie įėjimo, peršliaužė prie akmens, kuris buvo prie pat vandens ir susisukus šildėsi saulėje ant ten ištiestų Ninkos linų marškinėlių.

Ninka atsisėdo apdžiūti ant trečiojo, laisvo ir jau saulės sušildyto granito luito, prieš kurį plačioje granito vonioje šildėsi gyvatė ir atsilenkus, pagarbos ir atsidavimo pilnomis akimis žiūrėjo į keistą būtybę, esančią tik kelis žingsnius nuo jos.

Ir kaip visada ji vėl pajuto išgąstį, beveik siaubą. Ją visą apėmė galingas šios būtybės, be kojų ir rankų su jos suskilusiu liežuviu, baltai blizgančiais žvynais ir auksiniais pusmėnuliais ant smilkinių, kitoniškumo jausmas. Tokį pat nepanašumą ir svetimumą (nors visiškai kitaip) ji pajusdavo ir stebint aštuonkojį juodą vorą.

Kartu ją giliai sujaudino nepaprastai protingos šios būtybės akys. Jos žvilgsnis perpildė Ninką giliausiu pagarbos jausmu. Ji jautė, kad ši balta gyvatė - tai būtybė, kuri priklauso kitiems, tolimiems, seniai dingusiems pasauliams. Jos akyse šviečia begalinė tų labai tolimų ir kitų, dar labiau nutolusių pasaulių ir epochų išgyvenimų jūra.

Kiek daug galėtų ši būtybė papasakoti!

Ir Ninka džiaugėsi, kad ji pati su savo mažyčiu gyvenimu ir jos senelė su jos didele išmintimi, ir meilė taip pat priklausys šios nuostabios baltos gyvatės prisiminimams ir ji galės kada nors, labai tolimais laikais papasakoti ateities žmonėms apie ją ir jos senelę.

Taip ji, pilna baimingumo ir pagarbos, tyliai sėdėjo ant savo akmens, kol jos auksinio rudumo oda ir gulančios ant jos pečių kviečių baltumo garbanos visai išdžiūvo. O didžioji balta gyvatė dar ilgai gulėjo nejudėdama nulenkta galva ant Ninkos marškinėlių, tarsi žiūrėjo į tolimus ir dar tolimesnius prisiminimus.

Po to ji vėl pajudėjo, pažiūrėjo į Ninką mąstingomis akimis, tyliai šnypštelėjo. Atrodė, kad ši keista būtybė nori pasakyti:

„Ačiū tau, miela Ninka, už tavo malonią suknelę! Ji padėjo man geriau pamatyti daug to, kas atsitiko seniai seniai. Mano dieviškasis tėvas ir aš atvykome pas tave ir tavo stebuklingą senelę iš tolimų pasaulių ir iš amžinybės. Žinok, kad būsiu visada su jumis ir visada prisiminsiu visą jūsų likimą, kaip ir visada, kai žiūriu iš žmogiškąją būtybę.

O dabar, miela mergaite, paimk savo linų marškinėlius ir eik padėk savo senelei prie jos sunkių darbų!“

Kai Ninka sugrįžo namo pas senelę, ji be žodžių ją apėmė ir pabučiavo, lyg tai atsiprašydama, kad taip ilgai maudėsi ir liko prie gyvatės ir nepadėjo prie jos darbų. O sena išmintinga moteris pajuto, kad per tą laiką, besimaudant ir prie gyvatės, Ninka vėl sužinojo ir išgyveno tą, ko negalima išreikšti žodžiais. Ir ji matė, kad mergaitės sieloje vis aiškėja ir stiprėja jausmas, kuris padės jai suvokti paslaptingą ir amžinai gyvą laiko esmę ir daugybės žmonių gyvenimų seką begalinėje laiko jūroje. Tai jausmas, kuris ir yra sielos akys.

Keisčiausius išgyvenimus mergaitė patyrė ir rudenį, kai liejo lietus ir šaltas audringas vėjas siūbavo didžiųjų neįžengiamo miško medžių vainikus, kai jis šiaušė bei lenkė ten ir atgal sodo medžius. Ji tai išgyveno ir viena išėjus iš namų, ir būnant su senele namie, kai audra dieną ir naktį kratė jų seną namelį ir be paliovos švilpė ir staugė virtuvės kamine.

Net ir lietui lyjant ir audros vėjui pučiant, Ninka mielai daug kartų išeidavo iš namų. Prieš tai ji užsivyniodavo šiltą skarą ir užsidėdavo savo paltuką, nuo kurio laisvai nuteka vanduo, ir paimdavo savo kibirėlius. Po to ji žengdavo iš namo šilumos į šaltą lietų ir vėjas kone išplėšdavo duris jai iš rankų.

Išėjus ji sustodavo ir žiūrėdavo aplinkui, nors vėjas plėšė šiltą skarą nuo jos galvos ir jos auksiniai, jau nuo lietaus šlapi plaukai kaip laukiniai plazdėjo nuo vėjo. Dabar už beveik nepermatomos tamsiai rudos lietaus uždangos viskas atrodė visai kitaip.

Už jos nugaros buvo dangaus lietaus užliejamas mažas namas be kurmio. Prieš akis - didelis sodas su sausais aukštų ir žemų gėlių stiebais. Ant jų matėsi pakibę ir lietaus plakamos užsidariusios gėlių galvutės. Apačioje vos matomas šventas šaltinis ir lelijų ežeras su nendrių tankumynu aplink jį. Nebuvo matyti ir išmintingos gyvatės.

Ir banguojantis, neįžengiamas miškas prieš ją buvo išjudintas iki pat savo gelmių. Medžių vainikai daužė ten ir atgal, žemai virš miško lėkė į pietus tamsios žaliai pilko mėlynumo debesų krūvos ir debesų skautai. Jie buvo panašūs į milžiniškus, medžių viršūnėmis į tolimus kraštus šuoliuojančius arklius, plačiai atvertomis akimis, ilgiais besiplasnojančiais karčiais ir su ilgabarzdžiais raiteliais beprotiškoje medžioklėje.

Ir šis jausmas užvaldydavo Ninkos sielą.

Po to veržlaus vėjo stumiama ir savo garbanų per veidą mušama, lėtai ir vis sustodama, Ninka nusileisdavo sodo keliu žemyn prie šventojo šaltinio. Ten ji iki trijų ketvirtadalių pripildė kibirėlį vandeniu, sudėjus savo mažas rankas padėkojo šaltiniui, ėmėsi už mažo kibiro rankenos ir prieš vėją grįžo prie namelio, kur senelė jau atidarė duris ir įleido ją su kibirėliu į šiltą virtuvę.

Čia Ninka pastatydavo savo kibirą ant medinio suolo, o senelė nurengdavo ir pakabindavo prie židinio jos skarą ir paltuką. O vėjo garsai kamine buvo panašūs į ramybės nerandančių dvasių gaujos verkšlenimą ir staugimą, ir skambėjo ore virš mažojo namelio. Ninka sėsdavo prie židinio ant suoliuko ir džiovindavo savo geltonas garbanas. Tik retkarčiais jos ištardavo žodį. Sutemoje, tik židinio ugnies apšviestoje virtuvėje, klausė Ninka graudžių nelemtingų būtybių raudų, ir jos perpildydavo visą jos sielą.

Išmintinga senė netrukdė Ninkos susimąstymo, nes manė, kad per jį ir vyksta mokymasis ir sielos augimas ir jos stiprėjimas. Tai gali būti pasiekta tik per gilius ir besikartojančius sielos išgyvenimus. Be to nepasiekiama tikra išmintis ir visa tai, ką išminties nepažinę krikščionys vadina raganavimu ir kerėjimu, ir už ką degina žmones ant laužų. Dauguma krikščioniškų mokytojų ir kunigų nieko neišmanė apie žmogaus sielą. Jie manė, kad ją ugdyti galima tik su lazda, o taip pat mokant skaitymo ir skaičiavimo, bei romių maldų pagalba.

Buvo rudenį ir tamsvų bevėjų dienų. Bet ir tomis dienomis miela draugiška saulė nei akimirkai nepažvelgdavo pro tamsius pilkus debesis ir nepadovanodavo žemei savo šventos, rūpestingos šviesos. Tačiau net ir tokios dienos Ninkai buvo pilnos gilių išgyvenimų.

O žiemą ledinio šalčio dienos atnešdavo Ninkai naujus, gilius, jos sielą perpildančius išgyvenimus. Tai atsitikdavo ir šilto namelio viduje, ir išorėje – žiemos šaltyje.

Jei tik lauke nesiautėjo sniego pūga, kaip tai buvo dvi paskutines dienas ir naktis, Ninka daug sykių atnešdavo iš šventojo šaltinio prie lelijų ežero abu savo kibiriukus, pilnus nuostabaus vandens.

Tą kartą sniego audra ūžė nuo vakar dienos. Po to ji aprimo. Tada senelė, kaip ir kiekvieną tokį ramų rytą, uždėjo Ninkai po jos marškinėliais šviesiai pilkas kelnes, apsiūtas daugiasluoksniais kailiais, ant jo užtraukė pilkai rausvą darbo drabužį bei kailiais dengtą mėlynai pilką paltuką ir visa tai apvilko dviguba, šilta, atskarais papuošta tamsiai ruda skara, taip, kad kūnui būtų šilta.

Ninka pririšo prie savo patvarių šiltų batų sniego lentas, paėmė iš senelės šiltas margas pirštines, abu mažus tuščius kibirėlius ir senelė išleido ją, tokią suvyniotą, per aukštą namo slenkstį į ledinę žiemos tylą, į pilkos, tylios žiemos orą ir besikandžiojantį šaltį.

Ninka lengvai ėjo ant savo mažų sniego lentų prie sodo kelio. Jį priėjus, ji, kaip ir visada, sustojo ir pažiūrėjo aplinkui į šaltą melsvą pilkumą. Ir vėl jos akims ir sielai atsivėrė žiemos vaizdai: giliame sniege paskendęs medinis namas, po sniegu palaidotas sodas ir nuo sniego svorio palinkusios tylinčio miško šakos.

Ir staiga toli pietryčiuose, tamsėjančioje melsvoje pilkumoje Ninka pamatė išplaukiančią tamsiai raudonai šviečiančią žiemos saulę.

Ninka pasisuko, pastatė tuščius kibirėlius, pakėlė rankas šiai aukštai dievaitei pasveikinti ir tyliai uždainavo žiemos tyloje didžiojo palaiminimo dainą šventąja žynių kalba. Ir atrodė, kad kartu kaip tylus choras pradėjo dainuoti visas miškas.

Po to ji vėl paėmė savo kibirėlius ir pusiau slysdama, nubėgo per sniegą prie granito luitų, per kuriuos stebuklingas vanduo iš šventojo šaltinio čiurlendamas liejosi į plačią granito vonią ir toliau per dvi siauras, rankos pločio neapledijusias skyles krito ant luito pagrindo.

Ninka atsargiai žengė nuo kranto kelis žingsnius ant ledo, nuo kurio paskutinė audra nupūtė beveik visą sniegą. Ir staiga ją apėmė siaubas. Ji pritūpė, nusiėmė dešinę margą pirštinę ir savo maža, šilta vaikiška ranka paspaudė šaltą, kietą kaip akmuo ledą, tą patį, kuris dar visai nesenai vasarą buvo šviežias, minkštas, kiekvienam judėjimui paklusnus, gilus ir slaptai viliojantis vanduo!

Ji atrišo savo mažas sniego lentas nuo batų, vėl užsidėjo savo margą pirštinę, paliko lentas ir abu kibirėlius stovėti ant ledo ir nubėgo ten, kur vasarą plaukė per nesuskaičiuojamą daugybę baltų ir auksinio geltonumo lelijų ir kur dabar nuo jos trumpų ir greitų žingsnių dešinėje ir kairėje iki abiejų krantų tik tuščiai ir šaltai atsiliepdavo nesvetingas plikas ledas.

Ji nubėgo prie raudonai pilko akmens luito, kuris vasarą buvo tik visai nedaug išsikišęs iš vandens ir ant kurio ji sėdėjo, ir kur bučiavo ir su meile priglausdavo prie širdies gyvas - baltas ir auksiniai geltonas gėles. Dabar nieko to nebuvo. Buvo tik bauginančiai šalta, liūdna, beveik mirtina tuštuma, tik akmens luitai ir kieto ledo dykuma aplinkui. Ir tiek buvo tos mirtinos tuštumos, kad Ninka nevalingai suklupo ant ledo prie granito luito, palenkė galvą, užmerkė akis ir paklausė savo sielos:

„Kas čia atsitiko?“

Kai po akimirkos jie vėl atvėrė akis, prieš ją tik mėlynai raudoname rūke plaukė pakilusi virš horizonto didžiulė raudonai šviečianti saulė. Bet ir ji buvo tik didžiulė šalta žvaigždė, kurios spinduliuose nebuvo nei trupučio šilumos!

Ir Ninka išsitiesė, pakėlė rankas ir pasakė: „Šventoji ir kilni dievaite! Kas čia atsitiko?!“

Saulė tylėjo.

Tačiau staiga būtent šią akimirką viskas, ką dabarties žmonės nesusimąstę vadina paprasčiausiai „laikas“, ir kas jiems - tik tuščias žodis, kuris nereiškia nieko kito, nei bejausmis laikrodis, ir kuriems lygiai taip pat negyvos yra laiko dalys „diena“ ir „naktis“, „mėnuo“ ir „vasara“, tai staiga tapo Ninkai visai kuo kitu. Visi jie tapo gyvybe trykštančiomis dieviškomis būtybėmis, kurias pagimdė nepaprasta gyvybės jūra. O viso to šaltinis ir spinduliuojanti širdis - pasaulio motina Saulė - visų pasaulių, visos šiltos kunkuliuojančios gyvybės visatoje šaltinis.

Ir galingas dieviškųjų būtybių - „diena“ ir „naktis“ , „mėnuo“ ir „žiema“ - choras tyliai, bet nepaisant to griaustinio galingai uždainavo sielos gelmes siekiančią dangaus sferų muziką. Pakėlus rankas į raudonai šviečiančią dievaitę, jie dainavo Saulės himną, ir šį himną negalėtų atkurti nei žmogaus kalba, nei žmogaus daina. Jiems dainuojant, į Ninkos sielą tekėjo raudonai šviečiančios, alsuojančios Saulės spinduliai ir šiluma.

Štai ši širdis lėtai įkvepia pasaulio kraują ir sielą, jo gyvybę. Tada gėlės nuvysta ir palieka savo žemišką kūną. Bejausmiai ir supratimo neturintys žmonės paprasčiausiai vadina tai „ruduo“. O po to, kai pasaulio širdys sutraukia į save visą pasaulio šilumą ir gyvybę, ateina tas, ką dauguma žmonių vadina “žiema”. Ir Ninka pamatė stebuklingos raudonos dievaitės šviesos gilumoje lelijų ir lotosų gėles, tas pačias, kurias ji čia vasarą bučiavo. Ji pamatė ir tų gėlių, kurios žydėjo senelės sode, sielas, ir pasakiško kurmio sielą, ir didelės, stebuklingos gyvatės su auksine karūna sielą. Ninkai pasirodė, kad ši gyvatė jai linktelėjo, lyg tai norėjo pasakyti: „Greitai dieviškoji pasaulio širdis mus iškvėps ir mes vėl būsime mūsų žemiškose sėklose ir įgysime mūsų naujai atgijusius žemiškus kūnus, ir mes ateisime pas tave, į vandens lelijų ežerą ir atnešime pasaulio širdies gyvybę ir šilumą. Mes vėl augsime pas tave didžiajame sode ir prie namelio. Dauguma žmonių vadina tai tik “pavasaris” ir “vasara”, nes jiems nepažįstama dieviškoji šilumos prigimtis ir jie supratimo neturi apie pakilią alsuojančios Saulės gyvybės jūrą!”

Tuo tarpu šventoji galingoji Saulė pakilo dar aukščiau ir užpildė šaltą dykumą savo rūpestinga ir vilties pilna šviesa. Ninka pakilo, pakėlus rankas, pasveikino Saulę, giliai nusilenkė jai, nuėjo prie savo sniego lentų, vėl pritvirtino jas prie savo batų, paėmė kibirėlius, trimis ketvirtadaliais pripildė vandens, padėkojo šaltiniui ir per sniegą lėtai sugrįžo pas senelę. Atneštą nuostabiai skanų vandenį senelė įpylė į didelį molio puodą, kuris stovėjo ant medinio suolo, ir uždengė jį dėklu.

Ir vėl Ninkos siela išaugo ir įgavo naują jėgą ir naująjį aiškumą.

Ir dar didelis išgyvenimas šiais šaltais žiemos vakarais Ninkai buvo grojimas arfa, ir ypač mokymasis daugybės aisčių dainų. Be to, Ninka jau išmoko verpti ir austi šilku blizgančius ir kaip šilkas glotnius drobės kaspinus.

Šio meno ji pradėjo mokytis jau pirmąją buvimo pas senelę žiemą. Ji išmoko parengti linus ir mažame verpimo ratelyje su mediniais ritinėliais viršuje ir apačioje verpti linų siūlus. Šį verpimo ratelį jai padovanojo jaunas aistis, kuris dažnai ateidavo gydomųjų žolių. Ninka greitai išmoko austi siauras ir platesnes (delno platumo) šilku blizgančias ir glotnias drobines ilgas juostas.

Ir dar trumpomis žiemos dienomis ji ilgai, kiek tik galėjo, stovėjo prie senelės ir stebėjo, kaip ji atnešdavo iš palėpės daugybę krepšių su džiovintomis šaknimis, vaistinėmis žolėmis, lapais ir gėlėmis ir didžiojoje liepsnojančioje virykloje daugybėje puodų virė įvairiausias ryškias ir neblėstančias raudonas, mėlynas, žalias ir kitas spalvas. Senelė įmesdavo į verdantį katilą bespalvius, šilkinius linų siūlų puoštus ir Ninka audringai džiaugėsi, kai gaudavosi įvairių spalvų siūlai.

Ninka vos galėjo sulaukti, kol spalvoti siūlai išdžius šiltoje virtuvėje ir, išdžiūvus, tapdavo dar gražesni ir šilkiniai, nei anksčiau. Ji tuoj pat uoliai pradėdavo įvairių spalvų siūlais austi ant šilkinio, mirguliuojančio, geltonai balto pagrindo įvairiausius piešinius. Dar ir šiandien lietuviai šiuos ilgus, kelis kartus apie kūną apsukamus diržus vadina „juosta“.

Nedaug dienų praėjo ir Ninka jau išmoko siuvinėti ant mažo verpimo ratelio net ir dviejų ar trijų suaugusiojo delno pločio juostas. Sekančiomis žiemos dienomis senelė jai rodė, kaip adatos, siūlų ir žirklių pagalba galima pasisiūti sau gražius drabužius, papuoštus spalvotais piešiniais.

Kai su senelės pagalba spalvingas drabužis buvo jau gatavas, Ninka su nuostaba ir pasitenkinimu ilgai žiūrėjo į mažą metalinį veidrodį ir tuoj pat panoro pasiūti tokį pat spalvingą drabužį ir senelei.

Tačiau senelė nusišypsojo, paglostė Ninkos garbanas ir pasakė: „Mylima mergaite, mano kūnas jau senas ir neauga taip kaip tavo vaikiškas kūnas. Be to aš esu likimo žynė. Aš nesu gimstančios ir dvelkiančios gyvybės žynė, kuri vasarą dėvi šviesiai mėlyną aprangą. Aš nesu ir amžinosios ugnies žynė - jos visada aprengtos baltai. Bet likimo žynės ir žyniai, kaip ir visi aisčiai, nešioja tamsius, juodus, pilkus ar tamsiai rudus drabužius. Taip yra nuo tų laikų, kai pas mus atėjo plėšikaujantys godūs krikščionys.

Ir Ninka tylėjo, baimingai ir liūdnai galvodama apie žodį „likimo žynė“ ir apie visada tamsius aisčių drabužius.

Iki šiol jai dar niekada nekilo klausimas, kodėl senelė, kaip ir pasislėpę nepraeinamuose miškuose aisčiai, ir kaip jos tėvas, jos mama, jos broliai, kaip ir visi baudžiauninkai–aisčiai, visada dėvėjo tik tamsius drabužius. Ir pati Ninka iki šiol teturėjo tik jos baltai geltono lino marškinėlius be rankovių ir tamsiai rudą darbo drabužį.

Ir Ninkai buvo liūdna nuo tų minčių. Ji su mielu noru padarytų savo senelei ir visiems aisčiams šviesius ir spalvingus, linksmus drabužius, tokius, kokius jie nešiojo, kai dar nebuvo atėję Ordino riteriai, o aisčiai buvo laisvi ir gyveno savo miškuose ir pelkėse.

Kitą dieną iš ryto, po pusryčių, per kuriuos Ninka net nepalietė duonos gabaliuko, ji paprašė senelę nueiti prie šventojo šaltinio popiet, nes vandens molio inde buvo dar pakankamai. Senelė sutiko net nepaklausus priežasties. Tada Ninka iš šiltos virtuvės nuėjo į siaurą šaltą miegamąjį, paėmė medinę kėdę, kuri stovėjo prie jos lovos pagalvės, pastatė ją prie mažo lango, paėmė didelę, daug kartų sulenktą skarą su papuošalais, du kartus apvyniojo ją apie save, atsisėdo ir pamiršus viską pasaulyje stebėjo nuostabias ledines gėles ir tankų paparčių mišką ant mažo lango rėmų. Ninkos sieloje jie audė stebuklingą krištolinį pasakų mišką, kuris tai vienoj, tai kitoj vietoj vis užsidegdavo auksiniu ir raudonu blizgesiu.

Ninka pasirėmė dviem alkūnėms į palangę, priartino savo auksinėmis garbanomis papuoštą veidą prie lango stiklo ir pradėjo pūsti savo šiltu vaikišku kvėpavimu vis į tą pačią vietą. Pagaliau lango lede atsirado maža skylė. Ninka dešine akimi pažvelgė į švelniu raudonumu peršviestą pilką rytą ir jos akis pradėjo spinduliuoti nuo stebuklingos jau virš horizonto sklindančios rytinės saulės.

Senelė, kuri užėjo iš virtuvės, priėjo prie mergaitės, savo dešine paglostė jos galvą ir tarė: „O, milžiniška ir švenčiausia visatos dievaitė Saulė! Žemėje, mažoji žmogaus saulutė - Ninka iš senojo aisčių miško sveikina tave!“ Ninka nustebusi pažiūrėjo į ją ir pasakė: „Miela senele, uždavei man mįslę, kuri dar per sunki mano galvai ir mano sielai“.

Po to ji pakilo, nusiėmė skarą ir prie lango greta savo kėdės pastatė mažą kėdę, kuri stovėjo prie senelės lovos kojų. Savo didelę šiltą skarą ji pakabino ant kėdžių atlošo ir prašančiomis ir laukimo pilnomis akimis žiūrėjo į senelę.

Tačiau senelė atsisėdo ant Ninkos kėdės, pasodino ją sau ant kelių, didelę skarą apvyniojo apie jas abi ir tyliai, viską pamiršus žiūrėjo į aukso raudonumu šviečiantį mažą langą ir jame plačiai išsiskleidusį pasakišką paparčių mišką.

Ir Ninkai staiga pasirodė, lyg ji vėl, kaip ir tada lauke, Saulės raudonuose spinduliuose pamatė pirminę šilumos ir gyvybės jūrą, kuri ateina iš Visatos gelmių. Kartu ji pajuto ir savo mažą, gyvą plakančią širdį, kuri teikė jai šilumą ir gyvybę šiame šaltame kambaryje.

Džiaugsmas ir išgąstis perėjo per Ninkos sielą: „Mano širdis – aš pati – tai maža Saulė. Esu mažas galingos pasaulio Saulės vaikas. Ir dabar švenčiausia, didžioji, mylinti motina Saulė žiūri iš Visatos gelmių į savo dar visai mažą vaiką. Ji žiūri, ar jis auga, ar įgyja jėgos ir aiškumo. To reikia, kad vieną dieną mažytė saulė - mano širdis - pati pradėtų spinduliuoti ir kurti šilumą ir gyvybę, pirma jausmais ir mintimis, po to - vaizdais ir paveikslais, po to kurdama stebuklingai galingas gyvas būtybes ir galiausiai, po daugelio mirčių ir prisikėlimų kurdama naują galingą Visatą, pilną gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių peteliškių. Tamsiai mėlynos Ninkos akys žibėjo nuo susijaudinimo ir įkvėpimo!

Senelė vis dar sėdėjo tylėdama ir ramiai žiūrėjo į stebuklingą langą. Mažytė skylutė, kurią pagimdė lede Ninkos šiltas vaikiškas kvėpavimas, jau sušalo. Langą apšviečianti kylančios saulės raudona šviesa pasidarė geltonai raudona. O išsiskleidusių paparčių miško viduje išaugo stebuklingi auksiniai ir geltonai raudoni paparčio žiedai.

Ninka jau negalėjo tvardytis. Ji apkabino ir bučiavo senelę ir tik stenėjo: „Ačiū tau, mano miela, išmintinga senele!“ Ir susijaudinusi tęsė: „Leisk man atsistoti ir austi, bent tik paveikslus ir vaizdus. Tegu kol kas be stebuklingos galios ir gyvybės!“

Ir senelė su meile pabučiavo Ninką į kaktą, apvyniojo apie ją didelę skarą, kol Ninka nusiėmė savo verpimo ratelį nuo medinio kablio virš prieškambaryje stovinčios skrynios. Tada senelė atvėrė skrynią, davė Ninkai tris geltonai baltų lino siūlų pluoštus, leido Ninkai pasirinkti pagal savo norą ir kitų įvairių spalvų pluoštus.

Po to šiltoje virtuvėje mergaitė uoliai užsiėmė siūlų sudėliojimu, kuo įvairesnių spalvų parinkimu ir greitai pradėjo austi. Ir atrodė, kad iš jos sielos į baltai geltoną šilku blizgančią pusantro delno platumo linų juostą tekėjo pumpurai, jau išsiskleidę ir žali taurėlapiai su didelėmis spalvotomis gėlėmis stiebuose ir šakelės su sultingais šiltos vasaros prisodrintais lapais.

Ninka buvo taip paskendusi savo darbe, kad nematė ir negirdėjo nieko aplinkui. Ji tik tyliai murmėjo stebuklingą giesmę, iš kurios gimė žydėjimas ir atrodė, kad Ninka su šia melodija sužadina pati savyje tą žydėjimą ir nori pernešti jį į šilkinius, geltonai baltus linus. Ir tikrai, gėlės buvo tokios gražios ir gyvenimo pilnos, kad galima buvo pamatyti ne tik jų formas ir spalvas, bet netgi pajusti jų ypatingą kvapą.

Su giliu vidiniu džiaugsmu stebėjo senelė Ninkos įsigilinimą į jos darbą ir jos stebuklingas gėles linų juostoje. Ji tylėjo ir nei vienu žodžiu netrikdė mergaitės susikaupimo. Atrodė, kad Ninka norėjo atnešti į žiemos šaltį didžiąją pasaulio Saulę, tą ilgesį dėl spalvotų, kvapnių gėlių, peteliškių, šilumos ir saulės šviesos.

Šiltai apsirengusi eidavo ant savo sniego lentų per pusnynus prie tvoros su trims virvėmis rankose. Ji ėjo, kad atsineštų užburtą saulės šilumą. Ji rinko ten sausas, audros sulaužytas šakas, kurių daugybė gulėjo sniege, surišdavo jas dviem virvėmis į du didelius ryšulius, suverždavo juos trečiąja virve, uždėdavo ant dešinio peties ir susilenkus, ant giliai skęstančių sniego lentų ėjo per pusnyną prie įėjimo į medinį namą ir toliau į patalpą, kur buvo laikomos malkos.

Po to ji su savo sniego lentomis ėjo prie šventojo šaltinio jo stebuklingojo vandens atnešti.

Tačiau dabar ji jau neužsibūdavo prie šaltinio ir skubėjo sugrįžti iš žiemos ledinio šalčio ir sniego dykumos į šiltą medinio namo virtuvę, kad kuo greičiau sėstų prie juostų. Ant jų ji – mažytis žmogiškasis saulės vaikas - šaltos žiemos įkarštyje, kai didžioji Saulė buvo labai toli, kūrė savo mažą pasaulį ir savo mažą vasarą su nuostabiomis gėlėmis ir įvairiaspalviais drugeliais.

Kai eilinė juosta būdavo gatava, Ninka kartu su senele surasdavo jai tinkamą vietą ant medinės miegamojo sienos tarp daugybės kaspinų ir juostų su gėlėmis ir peteliškėmis. Ir nuo jų maža troba švytėjo ir kvepėjo, kaip vasaros sodas. O mažoji visa tai sukūrusi Saulė buvo Ninka.

Vieną kartą Ninka pakabino ant miegamojo sienos ypač gražią juostą su spalvingomis gėlėmis ant žalių stiebų, su sultingais lapais, margais drugeliais, balta saule, mėnuliu ir daugiaspalvėmis žvaigždėmis su paslaptingais ženklais, kurie reiškė laimės palinkėjimus.

Po to mergaitė ilgam susimąstė ir pasakė į juostą žiūrinčiai senelei:

„Išmintingoji senele! Be žodžių sakai tu man, kad mūsų gyvenimas – tai keistas stebuklingas įvairiausių likimo siūlų audinys. Šie siūlai eina jame greta, tampriai supainioti vienas su kitu, po to staigiai išsiskiria ir tarsi pradingsta, tačiau atsiranda kiti, tarsi ir nepažįstami, jie draugiškai susipina, o po to skausmingai išsiskiria. O visą daugybės siūlų audinį mato tik išmintingi, amžini dievai. Jiems atrodo, kad žemėje augančios žmonių sielos, tai išsiskleidžiantys pumpurai, nuostabios gėlės ir jų saulėti pasiuntiniai - margi žiogeliai.

Jie mato, kaip šiandien mudvi džiaugiamės, žiūrėdamos į spalvingas juostas. Kažin, kiek ilgai truks šis džiaugsmas? O gal geri žmonės išsaugos kelias iš tų lininių juostų su jų gėlėmis, saule ir žiogeliais. Ir šios spalvingos juostos taps žmonėms, kurių likimo siūlai atsiras po šimtmečių, linkėjimais nuo praeities gyvenimo?“

Senelė apkabino Ninką, per ašaras pabučiavo jos plaukus ir tyliai pasakė:

„Tu – didžiosios amžinosios saulės vaike! Tavo siela kalba švenčiausios ir be galo išmintingos motinos Saulės išmintis“

Ir Saulės stiprybė, ir Saulės aiškumas dar labiau sustiprėjo Ninkos sieloje.

***

1966 m.Lietuvių kalbos ir literatūros institute – Viktoras Falkenhahnas  ir   akademikas Kostas Korsakas – Lietuvos literatūros kritikas, literatūrologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius 

1954 m. profesorius Viktoras Falkenhahnas prie teleskopo  savo bute Treptove, Berlyne. Jo paties nuotrauka

1980 m. Viktoras Falkenhanas  Vilniuje, Antakalnyje, Rūtų gatvėje, miške prie  Rūtų 13 namo, kur jis kas vasarą su vaikais atvykdavo atostogauti 

1983 m. Viktoras Falkenhanas Vilniuje  su dailininku, skulptoriumi  Eriku Varnu, jo dirbtuvėse  prie V. Falkenhano molinio biusto (atlietas ir eksponuojamas nebuvo) 

1968 m. Berlyne, Humboldt universitete – Viktoro Falkenhano  65 m. gimtadienio minėjimas

Apie 1910-1912 m. Viktoras Falkenhahnas su giminaite  miestelyje Landsberg

1985m. – Viktoras Falkenhahnas Berlyne

Atgal