VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

01.27. Kaišiadorių krašto padavimai

Birutė Silevičienė

Su šypsena skaitydama Jono Laurinavičiaus knygą „Gobšuolio auksas“, keliavau Kaišiadorių krašto padavimų takais.

“Gobšuolio auksas“: Bemiegės naktys, medžioklės ir vienišumo jausmas bajorui Maisiejūnui  neduoda ramybės, o sukaupti turtai, rūmai ir brangenybės neatneša laimės. Kam jam vaikai, šeima? Tik išlaidos... O auksas – turtai, kuriais stebisi ir neatsistebi  ne tik Kruonio, bet ir tolimesnių apylinkių bajorai. Bandant brangenybes suslėpti metalinėje dėžėje šaltiniuotoje žemėje, kur iškasta joms duobė tuoj prisipildo vandens, tenka visus sukvietus pilti didžiulį kalną, o ant jo – užridenti akmenį, idant piktavaliui  kėsinantis į jo turtus,  tektų pirmiausia iškalti šiame akmenyje skylę ir tik pro ją semti auksą. Tačiau kuo giliau jis kals skylę,  tuo giliau į žemės gelmes grims auksas...

 Knygos „Gobšuolio auksas“ viršelis

Ne vienas baudžiauninkas naktį slapčia bandė akmenyje kalti skylę, deja...

Mirė bajoras Maisiejūnas visų užmirštas, o velionio aukso dėžė, sako, virto dvokiančiom puvenom.

Kalną, kurio gelmėse slypėjo auksas, žmonės pradėjo vadinti Maisiejūno (-ų) piliakalniu.

“Velnio tiltas“

Už Rumšiškių, ant stataus kranto, kadaise stovėjo Dvareliškio dvaro rūmai. Įsimylėjęs bajoraitę Danutę, baudžiauninkas Bagdžius vakarais laukdavo jos pasirodančios balta šilko suknele rūmų bokšto balkonėlyje. Bet jis neskirtas bajoro vienturtei. Neapsikentęs, Danutės tėvas pakabina jį už kojų ant dvaro bokšto. „Aš prakeikiu šį dvarą, kuris toks negailestingas mano meilei...“, - vapėjo  stingstančiomis lūpomis paskutiniuosius savo žodžius Bagdžius. Ir jo kūnas buvo nusviestas į Nemuną.

Viens už kitą gražesni ir turtingesni jaunikaičiai krito prie bajoraitės kojų, prašydami jos rankos, o Danutė iškėlė sąlygą: tekės už to, kuris per vieną naktį per Nemuną nuties akmeninį tiltą, kad ji ryte galėtų pereiti į kitą Nemuno krantą. Bajoraitei neatlyžus, menėje pasirodė mitrus, įtartinai juodas, įtartinai apžėlęs jaunikaitis, pažadėjęs nutiesti tą tiltą.

Brėkštant rytui, per Nemuno vagą – nuo vieno kranto ligi kito – buvo nutiestas juodų didžiulių akmenų tiltas. Tik trūko vienintelio  akmens ant per patį upės vidurį žiojėjančio plyšio. Deja, akmuo išsprūdo, ir tvojo į Dvareliškio dvaro bokštą. Rūmai susmego ir kiaurai žemę prasmego, o juodo jaunikaičio sumesti į Nemuną akmenys liko.

Žmonės rėvas Nemune ties Rumšiškėmis pavadino Velnio tiltu, nes tas juodas jaunikaitis buvęs ne kas kitas kaip velnias.

Ir kiti knygoje spausdinami padavimai  apie Kaišiadorių kraštą „Brangiausias lobis“, „Prūdninkų akmuo“, „Liminas“, „Kraupūs bėgiai“, „Artiomo žūtis“ nemažiau įdomūs ir įsimintini.

 

Atgal