Kultūra
01.30. Inutės-Onos Litvinaitienės eilėraščių knygos „Iš viso gyvenimo“ pristatymas
Bronislava Daunorienė, „Spindulio“ draugijos narė, mokytoja
Knygos viršelyje – tiltas su dviem įgriuvomis, jis veda pro medelius į jūrą. Nemažai eilėraščių parašyta ten, Palangos reabilitacinėje ligoninėje, kur daugybė gulinčių ir liūdinčių, kad juos nelaimėje užmiršo artimieji, palikę tik medikų priežiūrai. Bet tarp jų yra ir tokių, kaip poetė, kurie karts nuo karto turi retą galimybę pamatyti, kaip metai iš metų auga ir plečiasi ligoninė, išlieka tie patys gydytojai.
Knygos „Iš viso gyvenimo“ viršelis
„Drąsiausios fantazijos gali virsti tikrove“, - sako direktorius V.Biskis. Šie žodžiai įkvepia tikėti su ramentais atvykusį žmogų.
Poetė matė tų žmonių skausmą, senatvės negalią, nusivylimą ir net džiaugsmo ašaras. Tie trupinėliai atgimė poetės eilėse. Juos rinko ir juokdamasi, ir verkdama.
Invalidų tako jau nebėra. Gal nėra ir tų, kurie žengė arba buvo vežami tuo taku jūros link. Kiti gal gyvena, šiltu žodžiu minėdami savo gydytojus – A.Gaubą, Ž.Mikiną, A.Staugaitienę, ir tiki, kad fantazijos gali virsti tikrove ne tik pasakose, bet ir mūsų gyvenime, kai atvežtas vežimėliu išeisi iš jo pats.
Ši Inutės knyga yra noras atskleisti trapios laimės akimirkas, meilės, skausmo, ilgesio motyvus, santykius su religija, dvasinėmis vertybėmis, lyrine lietuvių poezija. Poetė parodo prieštaringą būtį XX a. II pusės ir XXI a. pradžios erdvėje. Knygoje nėra eilėraščių klasifikavimo, bet skaitant gali jausti šeimos, tėvynės, netekties ir kt. motyvus.
Knyga buvo pristatyta Vilniaus Mokytojų namų „Spindulio“ draugijos svarstyme ir paliko neišdildomą įspūdį ją perskaičiusiems. Eilėraščiai ilgi, trumpų irgi yra. Juose daug priešpriešos, neįprastų eilėdaros elementų. Analizę reikėtų pradėti nuo eilučių ant paskutinio viršelio:
Jeigu būčiau rašiusi širdim
ar sutilptų žodžiai atmintin?
Bet jei atidžiai mane skaitysi,
Savo sielos atvaizdą matysi.
(Autorė).
Norėčiau pamąstyti apie tai, kas labiausiai patiko, kas palietė mano sielą, sudomino.
„Savo žodį išvedu į gatvę,
Neapsaugotą nuo šlapdribų ir vėjų,
Klastai atvirą ir išjuokimui –
Savo žodį išvedu į gatvę“.
Tai I-asis knygos eilėraštis, rašytas 1985 m. Plėšrūnui atiduotas žodis, bet poetės sielvartu neužsigardžiuos, nes ji pasiryžusi, kad nors kartą pažvelgtų į žvaigždynu, žvilgtertų į saulę.
„Vienoj rankoj – žvaigždžių guotas,
antroj rankoj – tik kamanė.
Kiek apšviesiu – tiek matysiu,
tiek matys mane iš tolo...“
Taip rašoma eil. „Priešistorinė šaknis“, 1985 m. Ir toliau seka eilės „Malda“, kuri apima 8 lapus ir prilygsta poemėlei:
-Aš nežinojau, ką tau duot –
todėl rankas ir kojas
padariau kaip savo...
-----------------------------------
nes nesupratau,
ką dovanoti tau,
ko neturiu pati.
-----------------------------------
aš supratau – esi visakame, visur,
esi šalia manęs ir manyje,
ir aš buvau laiminga.
Dievas liks amžiams. Jam atiduos save, tą laikinumą. Jį sukūrė iš meilės ir prašo įrėžti į delnus ženklus, kad savo veiklos pasekmės matytų:
-Tu liksi amžinai – kalbėjau Dievui,
o laikina tik aš.
Bet Dievas tylėjo, ir tyla sudraskė ausį.
Tą naktį šėlo viesulai, ir poetės pasodintas medis griuvo, vėtra jį išrovė su šaknimis, todėl ji glaudėsi prie stiklo ir laukė nežinios.
Ir nežinia atėjo: delnai buvo kruvini, ir linijos kaip gilios upių vagos raudojo Lemties, Gyvenimo ir meilės raudą. Centre žiojėjo kryžius – tai poetės kryžiaus ženklas. „Aidėjo žodžiai: „daviau, ko paprašei, ir duosiu, jei lemta bus tau duoti“.
Klausyti tų žodžių buvo gera, nes tada dar nieks nežinojo, kad brolis brolį kirs kardu, ir nesitikėjo, jog teks sušukti:
-Dieve,
dabar jau gelbėk mus
ir būk mums gailestingas!
Toliau įpinamas tautosakos elementas: rūsy numesta sena Aladino lempa, kurios juokas nebuvo tikras, o kančios ir pagalbos šauksmas. Juk kvatodamas iš rūsio bėgo džinas, palikęs tamsą ir tylą. Lempa tarė:
-Tau nereikėjo čia ateiti.
Ir lempa blėso poetės rankose. Kol džiną lempa turėjo tik viena, kankinosi tik ji, o dabar pasaulis apsivers kita puse – nes džinas siautėjo pasauly, o lempa mirė poetės rankose, kaip miršta saulėlydis, paruošęs vietą tamsai. Ir šaukia poetė:
-O Dieve mano!
Kodėl tu leidai man tave sumislyt
tokį žiaurų!
Toliau poetė kviečia sugrįžti į savo pradžią, kada nebuvo dievų, tikėjimo, maldos, o prie ugniakuro vilko brolis į ugnį vertė akmenis, nes naktis šalta turėjo būti, ir reikėjo gelbėt medį, vandenį ir orą akmens karščiu. Tą karštą akmenį ėmė plika ranka, nes tokia buvo pareiga.
Kai poetės sukurtas Viešpats įsakė užmušti žaltį, ji tai padarė. Įsakyta išgriovė aukurą ir pastatė bažnyčią. Jai teko ąžuolą išrauti su šaknim ir išdrožti kryžių, o medis klykė, ir klykė poetė, nes jos gyvastį jis buvo užauginęs ir saugojo ateinančioms kartoms. –
„O aš jį nužudžiau:
-Dėl ko?
Dėl kryžiaus?
Dėl savęs?
Ar dėl tavęs, mano sukurto Dievo?“
Dabar ji žino, ką reiškia nuodėmė, jos atpirkimas, kai žemė rėkia, ir sugriauti pastatai šaukia.
Malda baigiama noru tikėti Saule, Mėnuliu ir Vėjais, vėl gerbti Akmenį, gyvent po ąžuolo lapu ir savo dvasioje surasti žalčio dvasią. Tai kaip geriau – klausyti to, kurs verčia žudyti, ar gyventi senove – be žiaurių karų ir mirties?
Nuostabiai poetė atskleidžia savo meilę šeimai ir Tėvynei Lietuvai. „Eilėraščiai mano šeimai“ sako: „Brangieji mano,
kokie nepaprasti ir gražūs jūs esat“.
Žada rašyt kiekvienam po eilėraštį, po žodį milijoną metų, nes reikia meilei meilės, gyvenimui tiesos, pasauliui gyvybės. Tik tegul nedaro nuodėmės, nes negali dovanot nemirtingumo.
Tautosakos motyvais rašytas eilėraštis „Motinėlė sengalvėlė“:
-Kas, o kas žoles išbarstė ant takelių,
ant vingriųjų,
Kas prie vartų išvyniojo?
Motinėle sengalvėle...
Vaizdingi veiksmažodžiai (išvyniojo, išbarstė...), epitetas sengalvėle, ir visa eilėraščio forma primena tautosaką.
Panašus ir eilėraštis „Laiškas mamai“:
-Galbūt užu metų kalno
Jau savo vaikams duosim ranką,
Kad jie mums, kaip mes tau, dėl laimės
Taip pat dovanotų vienatvę.
O kaip gražiai poetė apibūdina motinos rankas – tai šilagėlių šilkas, sidabrinė purienų rasa, tai meilė to krašto, į kurį poetė kas rytą grįžta. Mama tyliai apvilko visam laikui suknia linine, kurios rašto neišmegsi, nuo kurios negali atplėšti akių. Tai jau tautiškumo motyvas, puošiantis eilėraštį.
O eilėraštyje „Dukrai“ sako:
-Tau lengva – tu jauna, bet tau dažnai manęs pritrūks ir mano patarimo.
Matomai poetei labai brangi senelė. Eilėraštyje „Senelė kopia į kalną“ rašoma:
-Gal ji išprotėjo, karstos kalnais, nebodama vėjo. Bet tegul ji bėga, tik per toli nuėjo. Laiku reikėjo ją suvaldyti.
Daugelis eilėraščių rodo begalinę meilę Lietuvai. Tai „Valsas Lietuvai“, „Ne apie tai tu dainuoji“, „Politikų pjautynės“, „Mes paliekam“ ir kiti.
Lietuva su krauju, su giesme, su pirmaisiais žodžiais, su pirmąja raide. Tiek daug ją aukštino, tiek žemino piktu žodžiu, bet ji gyva („Valsas Lietuvai“). Tik laisvei mes esam gimę ir laisvę auginam širdyje. Todėl ne mitai Sibiro pelkėj, o kraujas, ir Žalgirio aidi trimitai, žvanga didžiavyrių šarvai („Ne apie tai tu dainuoji“).
Tegul mūsų nebus, bet mes Lietuvą ginsim tuo, ką sukūrėm, ir kunigaikščių garbe apsirengs mūsų vaikai. Mes muziejuos paliekm savo gyvenimo būdą, surūdijusią žagrę ir įaustas trispalvėje savo mintis („Mes paliekam“).
1910-ieji metai poetės gyvenime atspindi kažkokią dramą, yra pilni liūdesio. Eilėraštyje „Ramus vaizdelis“ sakoma:
-Kartu, bet ne kartu,
Sykiu, bet ne drauge,
nes tu į kairę pasukai.
Ak! Niekas, niekas nepakito,
tik nebeturim vienas kito.
Tačiau poetė tiki, kad vėl kris žibuoklių snaigės, snigs žiedlapiais:
„Noriu būti su juo laiminga.
Ir būsiu. Gal“. („Pasiilgau“).
Knygos pabaigoje – eilėraštis „Draugų neliko“ sakoma, jog draugus ant vienos rankos pirštų suskaičiuot gali. Todėl nenori patikėt, jog jau „grįžtame namolio“, nes nori dar tolyn žygiuot.
Dar galima būtų analizuoti daugybę puikių eilių, bet ir iš panagrinėtų galima spręsti apie Inutės talentą. Užvertus knygą, susimąstai apie gyvenimą, apie šį nepakartojamą Inutės šedevrą, ir manai, jog yra poetė su priešpriešų derinimu, nuostabiais vaizdais, ir apima nuoširdus supratimas ir noras dar ir dar kartą skaityti, suprasti ir padėkoti autorei už nuostabų įnašą poezijon.
Atgal
.jpg)
