VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

03.06. Minčių paradigmos

Aleksandras Šidlauskas

Aforizmas  – tai akvarelinis žodžių piešinys, kuriame atsispindi pasaulio vaizdiniai, minties dariniai, jausmo suvoktys. Metaforizuotame kalbėjime gali rastis poetiniai įvaizdžiai, filosofinis atsklaidos, sąmonės srauto pavidalai, netgi pasąmoniai šaltiniai. Visa tai susilieja į trumpą sakinį, žmogaus patirtinį simbolį, kuriame atsiranda smegenų prakartėlių išmintys, įvairios įvairių pasaulių jungtys. Jos suvirpa ir susimodeliuoja lygu mozaikinis paveikslėlis, kuriame bandoma ieškoti pasaulio savyje ir savęs pasaulyje. Tai pagavi mąstymo nuoroda, kurios svarbiausias tikslas – žodžio reikšmių ir prasmių įvairovė, įgalinanti susivokti lietuviškoje mintysenoje. Žodis praturtina sakinį, o sakinys ima gyventi savarankiai, ieškodamas vienintelio kelio į skaitytoją, į jo atmintį, į jo proto skvarbą ir jausmo atbalsius...

Ligonio sveikata – geriausias honoraras gydytojui.

Rami sąžinė – universaliausias migdomasis vaistas.

Žmogus – angelo ir velnio mišrūnas.

Būtis geriausiai atsiskleidžia buityje.

Charakteriu nugalėsi save, o talentu – visus kitus.

Rašydamas krauju, nepamiršk, kad jis neištrinamas.

Gaila, bet vynuogių kekė vynu nekvepia.

Siela dar neregėjo savojo veidrodžio.

Aštrius kampus suapvalino pats gyvenimas.

Melagis, susidūręs su tiesa, užsidengia akis.

Realybės pulso netgi gydytojai neužčiuopia.

Laiko vandenyse žuvys plaukioti nemėgsta.

Uždek sielos žvakę, jei nori, kad būtų šviesiau.

Pasakos vaikams, o mitai suaugusiems.

Tobulas menas ir kuriamas, ir suvokiamas širdimi.

Menininkas nušluosto dulkes nuo gyvenimo.

Aklasis į aklavietę niekuomet nepatenka.

Sėmė jūrą šaukštu tol, kol šaukštas sudilo.

Melas į kitas kalbas neverčiamas.

Žvelgdamas į savo šešėlį, protingesniu netapsi.

Protas auklėja jausmus, o jausmai ugdo protą.

Mane domina ne turtuolis, o jo turto šaltinis.

Ir nakties mintys gali būti pačios šviesiausios.

Aklas tikėjimas, deja, ne aklųjų privilegija.

Ką žmogus išbarsto, tą gyvenimas surenka.

Prastas artojas ir gerą juodžemį sugadina.

Rytojus sugalvotas tam, kad pabėgtume nuo šiandienos.

Charakteris – gyvenimo variklis, o temperamentas – jo tepalas.

Vištos gaidžio giedojimo nekeičia į žąsino girgsėjimą.

Asilas – ne asilas, o mažasis žirgas.

Žodžių magija galima ir priešą nugalėti.

Pajudino pirštą ir už tai pasiprašė atlygio.

Geriausias žmonijos išrastas vaistas – viltis.

Ašaromis gėlių laistyti nepatartina.

Vakaro šešėlis visuomet yra išdidus.

Musės domisi netgi prezidento portretu.

Užkulisiuose slepiasi naujų dramų siužetai.

Pavėlavęs į gyvenimą, nesidairyk į laikrodį.

Žengia į priekį, o atrodo, kad eina atgalios.

Kareivio siela generolai nesidomi.

Valdovo karūna žėri tiktai iš arti.

Naktis dienai savo paslapčių neatskleidžia.

Šuns prigimtis atsispindi žmoguje.

Gyvenimo kelias visuomet gyvate išsivingiuoja.

Nepaleisk šuns nuo grandinės, nes jis gali tapti žmogumi.

Jeigu sąžinė vėluoja, tai ir protas atsilieka.

Audra lauke ir audra sieloje groja skirtingais instrumentais.

Vienos akys tiktai mato, o kitos ir įžvelgia.

Pradžioje buvo Žodis, o paskui atsirado Pinigas.

Žvelgdamas pro rakto skylutę, ateities nepamatysi.

Patekęs į meilės potvynį, palūkėk iki atoslūgio.

Ką darys politikai, kai prasidės karjeros laiptų remontas.

Iš utopijos netgi paplotėlio neišsikepsi.

Į tribūną dažniausiai veržiasi tuščiakalbiai.

Gyvendamas meilės kalėjime, grotų neišlauši.

Užplanavo rašytoją, o gimė raštininkas.

Šiandienos šviesuomenė, tamsuomenės deja, nepašviesina.

Langas niekuomet neišplepa miegamojo naujienų.

Nei sprinteris, nei stajeris į Everestą nebėga.

Akmuo, tapęs paminklu, pradeda garsiai kalbėti.

Pelenuose susikaupia visa žmonijos patirtis.

Aitvaras – darbštaus žmogaus pagalbininkas.

Visos prasmės yra beprasmiškai prasmingos.

Aiškiaregystė visados susijusi su tuščiakalbyste.

Žemė – tai padidintas Visatos atomas.

Gyvendamas filosofuok, o filosofuodamas gyvenk.

Būties ir buities sankryžoje eismas nereguliuojamas.

Gyvenimas – tobula mirties metafora.

Ieškojo savo kūrybos stiliaus, o surado tik save.

Gėris su blogiu susitinka, bet nepasisveikina.

Donžuanas – tobulas meilės degustatorius.

Akmuo turi charakterį, bet ne temperamentą.

Kas daug mato, visuomet daug girdi.

Jei gėdijiesi savo žingsnių, užžerk savo pėdas.

Piktžolės – daržo biurokratės.

Sala – savarankiška žemės mąstytoja.

Yra daug dviveidžių, bet kur dėtis dviširdžiams.

Sakoma, kad tylintis kvailys galvoja apie protą.

Kai sukyla aistros, tai ir geismai nusišypso.

Jei negausi iš jaunuolio, paprašyk iš senolio.

Beždžionės noras tapti žmogumi yra darviniškas.

Ir rojuje girdisi, kas naktimis dedasi pragare.

Kai prasideda reformos, pasikeičia tik uniformos.

Sąžinę geriau plauti ne tualetiniu, bet ūkiniu muilu.

Praradus skonį dėl skonio nesiginčijama.

Neilgink liežuvio, nes yra daug jo trumpintojų.

Upės – laukų, o pinigai – žmonių kraujagyslės.

Išsimokėtinai karstai dar nepardavinėjami.

Vyrui bepigu, jis gali pasislėpti moters širdyje.

Dainuoti nemokėjo, bet salės akustika skundėsi.

Auksiniame jubiliejuje apie buvusių pirmąją naktį nekalbama.

Kai liežuvis nedirba, jis pradeda niežėti.

Pralenkė laiką, bet atsiliko nuo savęs.

Sudievintas žmogus apie Dievą negalvoja.

Kai subręsta mintis, svarbu neišbarstyti žodžių.

 

Atgal