Kultūra
05.15. Lydėjo vaikystės dainos
Julius Norkevičius
Kęstutis Dambrava pirmais sakiniais paatviravo: jam su laiškų rašymu prastai. Tuoj pat patikslino: įsitikinsi perskaitęs šį ir dar šešiasdešimt aštuonių puslapių spausdintinį laišką, kurį siunčia. Tas spausdintinis laiškas – tai jo prisiminimų knyga „Vienuolikmetis nusikaltėlis“. Kad autorius pasikuklino netrukus įsitikinau. Atidžiai skaičiau laiškelį ir storąjį laišką. Nepadėjau, kol neužverčiau paskutinio lapo. Daug pasako patrauklūs, įdomūs, nuoširdūs rašiniai. Jau pirmieji sakiniai rodo, kad autorius plačiai atveria duris į savo sudėtingą gyvenimą.
Kai dirbau pedagoginėje spaudoje, artimai susipažinau su Vilkaviškyje gyvenančių matematikų Kęstučio ir Nijolės Dambravų šeima, su nepaprastai miela, rūpestinga jų mamute, darbščiais keturiais vaikais. Nebuvo paslaptis, kad Kęstutis, jo mama 1941 metų tremtiniai, politiniai kaliniai. Klausiausi ir jų nuoširdžių pasakojimų apie vargus ne vien Altajaus krašte. Tačiau ką sužinojau perskaitęs šešiasdešimt aštuonių puslapių „laišką“, palyginus su ankstesnio bendravimo žiniomis, belieka prisipažinti, kad nieko nežinojau apie Kęstutį, jo mamą, ką jie patyrė, išgyveno.
„Vienuolikmetis nusikaltėlis“ prasideda lyriniais Kęstučio vaikystės prisiminimais. Pirmiausia atkreipia skaitytojo dėmesį, kad labiausiai jaudino dainos, kurių „klausydavausi nuėjęs ant Šventosios tilto. Iš visur sklido dainos, vienos girdėjosi garsiau, kitos, matyt, iš toli, vos girdimos. Bet kokios jaudinamai gražios... Rodėsi, visas slėnis dainuoja“. Tai pasakęs prisipažįsta: „Vėliau dar ilgai ieškojau tų laimingų vaikystės dainų, kurios mane lydėjo visą gyvenimą“. Ir sunkiais momentais padėjo. Kaip ir jo mamai, sesutei, trims broliams. Meilė dainai, muzikai – jaukių gimtųjų namų dovana. Tėtė Silvestras, policijos tarnautojas, kompozitoriaus Juozo Naujalio mokinys, ne vienerius metus dirbo vargonininku. Namuose stovėjo pianinas, grodavo ne tik tėtis. Knygoje aiškiai nepasakyta, bet tarp eilučių išskaitai, kad ir vaikai buvo mokomi muzikuoti, dainuoti.
Tuo ir baigėsi vaikystės prisiminimai. Toliau – tarybinė okupacija. Šeimą palietė tremtis ir ją lydinčios negandos, vargai. Autorius apie tai pasakoja skyreliuose: „Svetimoje žemėje“, „Atostogos“, „Velykos“, „Rausvaskruostė nuotaka“, „Didžiausia gyvenimo avantiūra“, „Kalnuose“. Ir baigia – „Vėl Lietuvoje“. Pasakojama ramiai, sklandžiai, nuosekliai, nuoširdžiai. Net tragiškais momentais autorius ištikimas kalbėjimo manierai. Visą laiką išlieka orus, nepuola į paniką. Žavi dažnos prasmingos įžvalgos. Daug dėmesio skiria detalei, palikdamas išvadas padaryti pačiam skaitytojui. Malonu sutikti netikėtus palyginimus, metaforas. Knygai parinkti prasmingi, skyrelio pagrindinę mintį nusakantys Jono Biliūno, Antano Baranausko, Kęstučio Genio, Kazio Inčiūros posmai . Skyrelį „Velykos“ pradeda taiklus senas anekdotas.
Knygoje daug pastebėjimų, palyginimų. Pasakojimą pradeda dėmesio verta abejone: „Nesupratau ir niekada nesuprasiu, kodėl birželio keturioliktoji pavadinta gedulo ir vilties diena... Bet, matyt, pirmojo trėmimo tremtinių nuomonės niekas ir neklausė – nusprendė tie, kurie nesuprato ir nenorėjo suprasti, kas tą dieną darėsi. Vilties trėmimo metu buvo mažiausia...“ Ši autoriui svarbi mintis yra visos knygos stuburas, ašis, apie kurią rikiuojasi, glaudžiasi visi prisiminimai, kuriuose beveik nerandi aimanų, graudžių šūktelėjimų. Užtat begalė talpių detalių.
Dar vienas dėmesio vertas pastebėjimas, tiksliau – atradimas. Sunkiai dirbdamas Altajaus miškuose, sužinojo, kad „blogiausios akys yra mėlynos, nes žiūrint į akinamai baltą sniegą jos greičiau pavargdavo, smarkiai parausdavo, skaudėdavo. Kuo tamsesnės akys, tuo jas mažiau veikdavo sniego baltumas“. Neabejoju, jog daugeliui knygos skaitytojų tai bus didelė, netikėta naujiena.
Kęstutis patyrė, kad visai nesvarbu, ar miške dirbti, sniegą ar žemę kasti – vis tiek visada sušalęs, šlapias, alkanas, pavargęs. O dirbti reikia. Jėgų nėra, bet reikia <...>. Vakare dar reikia kaip nors avalynę ir drabužius išdžiovinti, nors ne visada tai pavykdavo. Valgant vakarienę atsilauždavau ir pasislėpdavau duonos gabalėlį, kad atsigulęs miegoti, kai ypač jaučiamas skausmas ir alkis, turėčiau ką pakramtyti“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasti, niekuo neišsiskiriantys sakiniai. Tik taip atrodo. Įsiskaitęs supranti: jie išsako tremtinio, kalinio gyvenimo sudėtingumą – vargą, pažeminimą ir nė trupučio atjautos. Dar didesnį nežmoniškumą patyrė autoriaus mama, kai negalėjo eiti į darbą. Už tai buvo teisiama. „Troisko rajono teismo nutartyje buvo parašyta, kad už neatvykimą į darbą dėl ligos (taip ir buvo parašyta: dėl ligos) šešis mėnesius atskaityti 50 procentų darbo užmokesčio“. Didesnio pažeminimo vargu ar galima sugalvoti. Vienas sakinys, bet daug pasako apie tremtinių beteisiškumą, neapsakomai didelius vargus. Jiems nebuvo paslaptis: pakartotinai nusižengus, galėjo atsidurti kalėjime. Paminėtos ir analogiškos detalės, kurios daugiau pasako apie tremtinių sunkų darbą, varganą buitį, kasdienių vargų lydimą gyvenimą, nei ilgi pasakojimai.
Sunkus darbas, kai kasdien sočiai, tiksliau, normaliai nepavalgė ir nuolat jautė alkį, tremtinius nepaprastai alino. Apie tai vaizdžiai pasakoja beveik kiekvienas knygos puslapis. Kartu autorius pastebi: bent laikinai palengvinti gyvenimą, atitolinti badą padėjo vertingesnių daiktų keitimas į bulves, kitus maisto produktus. Bet ir keitimui tinkamo turto ne tiek daug turėta, kai per prievartą paliekant namus leista pasiimti tik 50 kilogramų mantos. Vasarą šiek tiek sočiau valgė: gelbėjo grybai, uogos, iš įvairių žolelių verdamos sriubos.
Tremtyje lietuvius gelbėjo išradingumas, darbštumas. Gyvenvietės upė žuvinga. Bet kaip sugauti, kai neturi žvejybos įrangos. Kęstutis, jo broliai ilgokai suko galvas ir kai ką naudingo sumąstė: vargo, bet kabliukus pasidarė iš vielos. Valą atstojo iš sausų dilgėlių plaušų susukta plona virvutė. Su tokia primityvia meškere mažieji žvejai ne ką sugaudavo. Vieną kitą mažytį karosiuką, kuris buvo šioks toks indėlis viralui gerinti. Tiesa, berniukų žvejybos rezultatai pagerėjo, kai mama ėmėsi pagalbiniam ūkiui pinti krepšius bulviakasiui. Darbas nesudėtingas, gana greitai pinti išmoko visa šeima. Mažieji šiuos įgūdžius panaudojo ir žvejybai: nusipynė samtį, savotišką gaudyklę. Ir namo jau niekada negrįždavo tuščiomis. Aišku, pagerėjo maistas. Teigiamą poveikį pajuto, kai bendromis jėgomis, nemažai privargę miške išrovė kelmus ir turėjo žemės plotelį, kuriame pasisodino bulvių.
Dambravų šeima svajojo palikti baraką, kurio nedideliame kambarėlyje buvo įkurdintos kelios šeimos. Pabodo gyventi susigrūdus. Stigo ir tyro oro. Ėmė ir kalno šlaite per mėnesį pasistatė namą. Tiksliau, išsikasė žeminę. Sienas, lubas išpynė šakomis, nutinkavo moliu ir nubalino. Buvo tikras langas, durys. Gal ir varganai atrodė. Bet buvo savas namas, kuris teikė šeimai džiaugsmo. Čia ji išgyveno trejus metus. Štai ką gali lietuviškas išradingumas. Jis gelbėjo šeimą ir žiemą. Šalčiai dideli, be tinkamo apavo neišgyvensi nė dienos. Knygos autorius pasakoja, kaip rasta išeitis. Šiltus batus siuvosi patys. Tai dvigubi medžiaginiai maišeliai prikimšti vatos ir prisiūti iš suplyšusios automobilio kameros padai. „Tik su tais „padarais“ neišpasakytai sunku eiti, – prisipažįsta Kęstutis Dambrava, – nes baisiausiai slysta. Bet ir be tokių batų žiemą dar blogiau“.
Kiekvieną tremtinio dieną lydėjo sunkus, varginantis darbas. Tiesa, į knygos autoriaus, jo mamos, sesers, brolio slogią tremtį įsiterpia treji kančios, alkio, pažeminimo, beteisiškumo kalinio metai. Šitaip „padėkota“ už be valdžios žinios grįžimą į gimtinę, į Lietuvą. Apie tai pasakojama skyreliuose „Atostogos“ ir „Velykos“.
Iš knygos sužinai: aplankydavo ir šviesios akimirkos, teikiančios džiaugsmą. Toli nuo gimtinės, nuo savų namų per prievartą atsidūrusiems gyvenimą visokiais būdais sunkino įvairaus rango viršininkai. Nors, kaip rašo aptariamos knygos autorius, pasitaikė ir retų išimčių. Su vietiniais žmonėmis laikui bėgant susigyveno, suprato vieni kitus, gyveno normaliai. Sulaukdavo ir pagalbos, ir užuojautos, ir gerų patarimų. Daugiau kaip dvidešimt tokių atvejų autorius ištraukė iš savo atminties klodų.
Jautriai prisimenamas miške sutiktas jaunas vyriškis, kai su sesute Vita uogavo. Iš jo gavo nemažą gabalą duonos. Tomis dienomis tai buvo didelė dovana. Netikėta pagalba labai sujaudino vaikus. Bet, manau, ne mažiau susijaudino geradarys pamatęs, kad nei berniukas, nei mergaitė nepuolė valgyti, bet paaiškino, kad visi suvalgys, grįžę į baraką. Atsisveikindamas jaunas eigulys pakvietė toje pačioje vietoje po dviejų dienų vėl susitikti. Tai tęsėsi tris savaites, kol jaunas geradaris nebuvo pašauktas į kariuomenę. Arba vietiniai rusai, sužinoję, kad autoriaus mama guli ligoninėje, neprašomi, niekieno neraginami atnešė vaikams perduoti ligonei liaudiškų vaistų – kas medaus, kas avižų ar dar ko nors. Arba, kai milicininkai lydėjo į stotį, Kęstutis paklausė, ar negalėtų užsukti pakeliui pas pažįstamus palikti didelį maišą, kuriame tik dvi didelės pagalvės, kurios kaliniui tik trukdo. Prašė, bet tikėjosi, kad palydovai šito neišgirs. Bet patenkino pageidavimą. Kai iš kuklumo atsisakė bičiulių pasiūlymo prisėsti prie Velykų stalo, nes yra pavalgęs ir labai skuba, tada vienas iš milicininkų pasakė: „Niekur tu neskubi. Pavalgyk“. Ir kad netrukdytų patys nuėjo į virtuvę.
Knygos viršelis taip pat primena kontrastingus tremties potyrius
Apie patirtą gerumą aptinki vos ne kiekviename knygos puslapyje. Dažnai autoriui tai prisiminti nereikia ilgo pasakojimo. Užtenka žodžio, sakinio, kito. Mokytojo perspėjimo, kad mokiniai nesijuoktų iš lietuviukų, siūlymo paprašyti geležinkeliečių atvežti batus, kad Kęstutis, jo brolis negrįžtų namo per sniegą basi ir nesušaltų. Tik sakiniu prisiminta, kad mokytoja komunistė gynė autorių nuo bendradarbių neteisingų kaltinimų. Arba saugumo karininko patarimas, baigus tirti skundą: „Nors jūs ir būtumėt visiškai teisus, vis tiek geriau nesileisti į didelius ginčus su partijos nariais“. Kai kam gali pasirodyti, kad visa tai smulkmenos. Gal ir taip, bet labai daug pasakančios.
Didžiausias vietinių žmonių gerumo, pasitikėjimo įrodymas rinkimai į vietines tarybas. Pedagogų kolektyvas nepritarė valdžios parinktam kandidatui ir siūlė matematikos mokytoją Kęstutį Dambravą. Šis bandė atsisakyti, aiškino esąs netinkamas, kad jo kandidatūra nebus registruojama. Maloniai nustebino kolektyvo ryžtas ginti savo nuomonę: „Tegu pabando neregistruoti!“ Ir biografija nieko nereiškia, – nes jis vietinis, žinomas. Ir Kęstučiui Dambravai įtektas deputato pažymėjimas. Vėliau jis stengėsi pateisinti pedagogų, gyvenvietės gyventojų pasitikėjimą.
Knygoje daug šiltų žodžių mamai Apolonijai. Ji visada linksma, dainuojanti, net sunkiausiose aplinkybėse nepasiduodanti nevilčiai, ieškanti išeities ir visada ją randanti. Šito ji mokė ir savo vaikus ne žodžiais, bet savo veikla, asmeniniu pavyzdžiu. Kartu siekė išlaikyti šeimos narių vienybę, susiklausymą, dalytis net aguonos grūdu. Šie bruožai nuo pat pirmos tremties dienos įsivyravo šeimoje. Šitai nustebino ir jauną girininką, kai alkani vaikai nepuolė valgyti gautos duonos: ją suvalgys visa šeima namie.
Ašarą išspaudžia sūnaus ir mamos pasimatymas kalėjime. „...atsisveikinant ji man davė duonos. Aš turėjau jos nepaimti, privalėjau neimti, aš gi vyras ir turėjau ja rūpintis, bet paėmiau... Ir dabar, kai praėjo daug laiko ir mano gyvenimo patirtis, ir amžius pasikeitė, ir dabar aš negalėčiau nepaimti tos duonos. Aš supratau, kad Mama ne tik neša savo kalinio naštą. Ji kenčia čia daugiau – kenčia ir visų mūsų, savo vaikų, kalėjimo kančias“. Kokia gili, prasminga, jaudinanti mintis!
Autorius jau dirbo Altajaus kalnuose Bulatovo septynmetėje mokykloje. Gyveno kartu su mama. Kartu studijavo Bijsko pedagoginiame institute. Pasibaigus žiemos sesijai dalį kelio įveikė pakeleivinga mašina. Pūtė smarkokas vėjas, siautė pūga, bet Kęstutis neieškojo nakvynės: tikėjosi dvylika kilometrų nesunkiai įveikti. Deja, apsiskaičiavo. Ir kuo arčiau namų, kiekvienas žingsnis buvo problema: paskutinius kelio metrus jau šliaužė ir ramybės nedavė likę penki namų laipteliai. Tačiau jiems ir pritrūko jėgų. Gerai, kad mama nemiegojo, laukė sūnaus. Išgirdusi įtartiną krebždėjimą, išėjo pažiūrėti. Ir įtempė pervargusį keliauninką į kambarį. Vėliau paaiškėjo, kad Kęstutis ne tik pavargo, bet ir susigriebė ligą: kelias dienas laikėsi aukšta temperatūra.
Tačiau mamos Apolonijos didžiausias rūpestis, kad vaikai mokytųsi. Ne tik įrodinėjo žinių reikšmę, bet gyvenamą vietą neretai keitė, ir paskutinio kąsnio atsisakydavo, kad tik vaikai galėtų mokytis. Ji pagal išgales drąsino kiekvieną pasitikėti savo galimybėmis. Moralinių paskatų ypač reikėjo knygos autoriui, kuris daug ką savarankiškai išmoko. Nenoromis šypsaisi skaitydamas, kad jis trigonometriją, kur sinusai virsta kosinusais, tangentais ir dar bala žino kuo, – kažkokių nesąmonių rinkiniu. Net prisipažino: pasakyti, kad nieko nesuprantu, būtų per daug įžūlu!Bet norint baigti vidurinę, kito kelio nėra – privalo įveikti trigonometriją. Pasiėmė vadovėlį, uždavinyną: skaitė, sprendė uždavinius ir didžiausi priešai sinusai, kosinusai tapo jo draugais. Vėliau pasirinko matematikos studijas. Apie jo darbštumą, užsispyrimą, reiklumą pasako ir tai, kad per vienerius mokslo metus sėkmingai įveikė du instituto kursus. Ir tapo vienu geriausių Altajaus krašto matematikos mokytoju. Baigėsi tremties apribojimai ir Dambravų šeima ruošėsi grįžti į Lietuvą. Krašto švietimo vadovai kūrė įvairias kliūtis, kad tik išlaikytų puikų matematikos mokytoją Kęstutį. Bet didelė gimtinės trauka nugalėjo ir šią kliūtį.
„Vienuolikmečio nusikaltėlio“ visi šešiasdešimt aštuoni puslapius į visumą jungia autoriaus darbštumas, savotiškas užsispyrimas, tikėjimas šviesesne baigtimi. Jauti: negandas, vargus palengvino įveikti jo orus inteligentiškumas, pagarba, mandagus elgesys su visais, todėl dažnai sulaukdavo panašaus atsako. Teigiamai kitus veikė ir spinduliuojantis jo širdies gerumas. Jis ir knygos puslapiuose – mažakalbis, taupantis kiekvieną žodį. Mintį išryškina detalė. Tai knygą daro patrauklia, lengvai skaitoma.
Pabaigai reikia prisiminti autoriaus pastebėjimus apie viltį. Kai tremiamieji išgirsdavo, kad privalo palikti gimtuosius namus, bus vežami į nežinią, kai gyvuliniuose vagonuose visus apglėbė gilus liūdesys, tada, gal galima sutikti, vilties nebuvo. Tačiau vėliau ir pačiomis sunkiausiomis akimirkomis nedingo viltis, kad tremtis baigsis ir sugrįš į gimtuosius namus. Mama Apolonija visomis išgalėmis kurstė, plėtojo vaikų tikėjimo, vilties kibirkštėles į didelį laužą. Viltis sugrįžti į gimtinę, patriotizmas, tremtis lietuvišką jaunimą subūrė leisti laikraštėlį „Tėvynės ilgesys“. Dambravos šeimos atžalos visaip jam talkino. Autoriaus sesuo Vita surinktą medžiagą perrašė ir atliko kitas „spaustuvės“ funkcijas. Išleisti septyni laikraštėlio numeriai. Dėl vieno neatsargaus jaunuolio žodžio apie leidimą sužinojo enkavedistai. Prasidėjo tardymai, vyriausias amžiumi leidėjas dešimčiai metų atsidūrė lageryje. Laikraštėlis nebepasirodė. Tačiau kiekvieno širdyje tėvynės ilgesys, viltis sugrįžti į gimtuosius namus liko, nes visokeriopai nuolat buvo skatinamas. Ir viltis neužgeso!Autorius, jo šeima sulaukė dienos, kai buvo pasakyta: galite grįžti į Lietuvą!
Atgal
.jpg)
(1).png)
