Kultūra
07.23. Kaita „šimtukų“ vertinime?
Alfredas Guščius
Tikrai, kaip rašo Aleksandras Šidlauskas, nepaprastai įvairūs tie knygų likimai. Net eilinės bibliotekos turi kelis kartus daugiau tų „šimtukų“ geriausių knygų, o pavieniai skaitytojai irgi išsaugojo ne vieną „šimtą“. Matyt, perskaitytas knygas reiktų vertinti pagal žanrus, temas, stilius, laiką. Mano lentynoje buvo Jono Laucės romanas „Mūsų negandų metai“, perskaitytas prieš keletą metų ir patikęs. O istorikas Povilas Girdenis (gal jis sūnus mūsų kalbininko iš VU?) savaitraštyje „Literatūra ir menas“, 2017, spalis 13, rašo: „Įkvėptas 1962 -1969 m. Aleksandro Solženycino apysakos „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, pasipiktinęs ginkluoto antisovietinio pogrindžio dalyvių aklu smerkimu ir niekinimu to meto sovietinių rašytojų meto lietuvių rašytojų kūriniuose, Jonas Laucė, kol 1963-1969 m. dirbo Biržų 2-osios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, parašė keturių tomų, 1127 puslapių istorinį autobiografinio pobūdžio romaną „Žaizdre“, kuriame fiksavo 1939-1962 m. laikotarpio Lietuvos įvykius: Antrojo pasaulinio karo pabaigą, ginkluotą pokario rezistenciją, sovietines represijas.
Pagrindinis romano herojus Vytautas Norkus, tai patsai romano autorius Jonas Laucė, praėjęs ilgą „norkiškąjį“ kelią. Istoriko P. Girdenio istoriosofinio pobūdžio straipsnis daug ką paaiškino, supratau, kas buvo ta romano istorinė ir politinė medžiaga, kur ji galėjo autorių nuvesti. O atvedė ji pas mano „pažįstamus“, nes visi, kurie leido tada knygas, ėjo pas juos su rašytiniais prašymais, pareiškimais. Turiu galvoje „Vagos“ vedėją Stasį Sabonį, kuris laisvu laiku nuo darbo užsiėmė vertimu, bei leidyklos vyresnįjį redaktorių Kazį Ambrasą, ištarusį nešvankiausią vidinės recenzijos vietą su tokias žodžiais: „Kad kūrinį sudaro šimtai antitarybinio šmeižto, bjauraus nacionalizmo“, o tos pat recenzijos pabaigoje pretendento romaną Kazys Ambrasas pavadino „pretenzinga nacionalizmo evangelija“.
Jeigu Jonas Laucė už tą romaną aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo nuteistas keliems metams, tai atlikęs nepelnytą bausmę, galėjo sakyti: „Visi manęs kratėsi it raupsuotojo“. Labiausiai Joną Laucę nuvylė tokie rašytojai, kaip Vytautas Petkevičiaus su savo romanu „Apie duoną ir šautuvą“, juodindami tamsiomis spalvomis pavaizduotą partizaninį pasipriešinimą, ir tokie leidyklų vyr. redaktoriai, kaip Kazys Ambrasas.
Net po daugybės metų perspektyvus rašytojas bei dramaturgas Marius Ivaškevičius išleido apykvailį romaną „Žali“ , dėl kurio kritikai turėjo įsivelti, norėdami atskirti pelus nuo grūdų , - ir tų grūdų liko iš nerūpestingai suorganizuoto teksto gal tiktai ... puspūris.
Negalima į literatūrinę dirvą apykvailiai berti/mesti/ beicuotų grūdų, nežiūrint koks buvo pirm esantis sėjėjas. Tai liečia istorinio, dokumentinio, autobiografinio romano (irgi su epopėjos užmačia) „Kas apverks jų dalią“. Tai – kūrinys prozininko, dramaturgo Vinco Adomėno (jis gimė 1909 m.) kūrinys... Jis – vilnietis, gimęs daugiavaikėje siuvėjo šeimoje, daug skurdęs, pėsčiomis klampojęs į mokyklą, bet baigęs tiktai Salų žemės ūkio mokyklą. Nors turėjo užmačias eiti aukštąjį mokslą, persikėlęs į Kauną, susipažinęs su žymiais poetais, režisieriais, pasirinkęs prancūzų kalbą ir literatūrą, bet Aukštojo mokslo nebaigęs. Sutrukdė karas, sovietinis saugumas.
Aš buvau girdėjęs apie Vincą Adomėną, apie jo kūrinius, bet nebuvau skaitęs. Neseniai apie šį rašytoją parašė žurnalistė, lituanistė Inga Stepukonienė išsamų straipsnį laikraštyje „XXI amžius“ . Ji remiasi Vinco Adomėno žmonos Birutės Pečiokaitės- Adomėnienės medžiaga. Į žmoną kreipėsi laiške ir patsai Vincas Adomėnas, - jis prašė, kad Birutė pati sugebėtų išleisti romaną, kuris buvo rašomas lageryje Intoje 1956 metais: „Išslapstytas sienos plyšiuose, šachtos labirintuose, kraupią okupacijos tikrovę atveriantis kūrinys po autoriaus, dvasinio rezistento, aiškiai suvokusio savo, kaip metraštininko, misiją“. Taip, romanas išėjo „Vagoje“ leidybai parengtas jo žmonos, Birutės Pečiokaitės- Adomienienės. Vincas Adomienas mirė 1986 m. lapkričio 6 d. Garliavoje, palaidotas Jonučių kapinėse. Birutė Adomienėnė mirė 2015 metais irgi Garliavoje, palaidota Jonučių kapinėse... „Remdamasi autentiškais šaltiniais bei archyviniais dokumentais, ji parašė nemaža reikšmingų knygų, kuriuose nušvietė svarbiausias kovotojų asmenybes, jų veiklą, aktualizavo painias epochos sitaucijas ir aplinkybes“, - teigia savo straipsnyje Inga Stepukonienė.
.... Nuodugniai perskaičiau ir Vinco Adomėno romaną. Patiko. „Pagrindinė kūrinio meninė problema – žmogaus ir tautos bejėgiškumo ir visagalės istorijos, su ja prasiveržiančios Šėtono galios santykis“, - rašo Inga Stepukonienė ir glaustai apibūdina pagrindinio herojaus ir kitų Kauno gyventojų dvasinę sumaištį. Toji sumaištis matėsi daug kur, - ir inteligentijos politiniame suspaudime, ir žydų getuose, vaizduose, kuriuos Algiui Jonikiui papasakojo anksčiau jį priglaudusi Vaičių šeima: „Suvaro būrius žmonių mirčiai, lyg avių bandą į skerdyklą, ir jie nepuola savo budelių! Na, neginkluoti, bet nors pasmaugtų kokį, nors nusitemptų drauge su savim į duobę! Nors akis išdraskytų! Rauda moterys ir vaikai, bet stovi ir laukia! Laukia budelio kulkos ... Juk jie niekuo nerizikuotų puldami – mirti čia atvaryti! Gal amžiais savo tėvynės neturėdami, priprato nusilenkti blogiui, jį iškęsti?“ (221) Apskritai, religinis motyvas svarus šiame Vinco Adomėno kūrinyje, jis groja pačia aukščiausiąja nata ir „HIMNE PIKTAJAI DVASIAI“. Džiūgavimą Piktąja dvasia reikia skaityti alegoriškai, - perkeltine prasme...
Nelemtasis likimas. Pats Vincas Adomėnas, turėjęs literato talentą, pakliūna į Šiaurinį Sibirą, į Intą. Čia ir buvo parašyta ši daug pasakanti epopėja....
*
Ką tik mirė rašytoja Vidmantė Jasukaitytė, jai buvo tiktai 70 metų. Kai 1981 m. pasirodė jos apysaka „Stebuklinga patvorių žolė“ , tai užsienio literatūros mokslininkė Birutė Ciplijauskaitė knygoje „Literatūros eskizai“, (1992 m.), į ją atkreipė dėmesį ir teigė: „Su šiuo nauju, dvilypiu kai kurių vertybių užakcentavimu , su labai subtiliu moters interpretavimu V. Jasukaitytė iškyla aukščiau mūsų rašytojų vidurkio. Ji nešaukia moterų į revoliuciją ir neliepia joms keistis: ji parodo, kad jos jau yra stiprios savo prigimtimi ir tik nuo jų pačių pareina sukurti savo nepriklausomą galvoseną ir gyvenimą, neatsisakant jausmų nei godų ir paliekant vietos magikai“. O kai 1987 m. išėjo romanas „Po mūsų nebebus mūsų“ (pirmoji dalis), galima buvo suprasti , kad į mūsų literatūrą ateina naujas, dvilypis lietuvių liaudies žmogus. V. Jasukaitytės pjesės, tuoj pat sekusios, rodė ilgalaikį kūrėjos talentą, pažymėtą Valstybine nacionaline premija, kurios taip ir negavo... Ir V. Jasukaitytės amžiaus 70 metų , ir jos mirtį paminėjo profesorė Ona Voverienė žurnale „Varpas“, o jos mirtis - laikraštyje „Lietuvos aidas“; paminėjo plačiai ir giliai...
*
Kas pasikeistų Aleksandro Šidlausko straipsnyje „šimtukų“ svarstyme, jei, sakykime, autoriui būtų žinomos ir Jono Laucės , ir Vinco Adomėno, ir Vidmantės Jasukaitytės bei kitų rašytojų kūrybiniai kelio zigzagai ir peripetijos? Na, turbūt kai kas pasikeistų, o kas? Siūlyčiau redakcijai pradėti diskusiją šia ne vienam svaria tema...
Atgal
.jpg)
