Kultūra
08.21. Žolinė Gelgaudiškyje priminė Lietuvos nepriklausomybės kovas
Antanas Andrijonas
Gelgaudiškis – senas, jau 500 metų atšventęs, miestelis prie Nemuno (Šakių r.). Pastaraisiais dešimtmečiais tradicine tapo jo didžioji metų šventė – Žolinės atlaidai. Ir šiemet rugpjūčio 15-ąją į Gelgaudiškį sugužėjo šimtai po visą kraštą pabirusių kraštiečių, svečių.
Žolinės atlaidų procesija Gelgaudiškio bažnyčios šventoriuje
Koplytstulpį žuvusiems Gelgaudiškio valsčiaus savanoriams šventina parapijos klebonas Dainius Gurevičius
Gelgaudiškio apylinkių žmonės žuvusiųjų savanorių pagerbimo ceremonijoje
Nuo ankstyvo ryto miestelio pagrindinėse gatvėse, vejose tryško gėlių fontanai – puokščių puokštės, kurias prie savo namų šiemet išaugino gelgaudiškiečiai. Gėlėmis išpuoštomis gatvėmis, pėsti bei važiuoti, 10 ir 12 val. žmonės rinkosi į Gelgaudiškio parapijos bažnyčią šv. Mišioms. Po vidudienio Mišių visi susirinko prie šventoriaus skverelyje, kurį dar 1930-aisiais Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių proga įrengė Gelgaudiškio valsčiaus šauliai. Tą dieną skverelyje jie pasodino ąžuoliuką. Šiemet per Žolinę jau po ūksmingo ąžuolo šakomis bažnytiniam chorui sugiedojus „Tautinę giesmę“ buvo atidengtas koplytstulpis 1919–1923 metais už Lietuvos laisvę žuvusiems ir iš šio krašto kilusiems savanoriams (autorius – Albinas Murauskas). Šį atminimo ženklą pašventino parapijos klebonas Dainius Gurevičius. Garbės sargyboje stovėjo Šakių rinktinės šauliai, tautiniais rūbais pasipuošusios Gelgaudiškio merginos. Renginyje kalbėjo LR Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė, Seimo narys Juozas Olekas, Šakių r. savivaldybės meras Edgaras Pilypaitis, žurnalistas Antanas Andrijonas.
Saulėta atlaidų popietė buvo skirta pramoginiams renginiams. Dvaro rūmuosre 14 val. atidaryta Gražinos Pašakarnienės fotografijų paroda „Aguonų šokis“, 16 val. – Vilmos Šlekonytės-Staniulienės tapybos paroda „Gyvenimas yra gražus“. Dvaro terasoje veikė kavinukė. Šioje terasoje ant Nemuno šlaito 17 val. vyko „Jazz Island“ koncertas. Nuo 18 val. dvaro papėdėje šurmuliavo prekybininkų mugė, lauko kavinėse ant buvusios futbolo aikštės buvo galima pasivaišinti kava, gira, šerbetu. Mažuosius šventės dalyvius linksmino teatro „Linksmasis lagaminas“ aktoriai, veikė batutas. Renginio metu Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos darbuotojai demonstravo saugaus vaoiravimo įrangą. Kaip kasmet, veikė loterija, kuriai prizus rengė patys miestelio gyventojai. Jau 19 val. koncertavo solistas Edgaras Pilypaitis (Šakių r. meras) su vaikų dainavimo grupe „Šmiki šmaki“, kvartetas „Mamos ir dukros“, grupė „Vairas“, „Grupė 69 danguje“, vyko diskoteka jaunimui.
Jie buvo pirma karta nuo žagrės...
Lietuvoje vartojame labai gražų posakį – „Trečia karta nuo žagrės...“. Gali būti – „Antra karta...“. Šiemet, kai minime Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, prisimename tuos mūsų krašto žmonės, pakilusius į kovą už savo valstybę – Lietuvą. Tai ir buvo „pirmoji karta nuo žagrės...“. Ta karta prieš 100 metų buvo Pirmojo pasaulinio karo liudininkė.
Pirmojo pasaulinio karo avantiūra 1914–1918 metais į savo pragarišką verpetą įtraukė pusantro milijardo žmonių, 33 valstybes. Šiame mirties katile atsidūrė ir Lietuva. Kariaujančių valstybių kariuomenę sudarė apie 70 milijonų kareivių. Jau karo pradžioje Rusija į kariuomenę mobilizavo apie 61,5 tūkst. lietuvių. 1917 metų pradžioje Rusijos frontuose buvo apie 30 000 lietuvių karių. Daugiausia jų kovojo A. V. Samsonovo ir P. K. Renenkamfo armijose, jie atsidūrė Rytų Prūsijoje. Ten nukentėjo 46,3 proc. lietuvių karių: 11 173 užmušti, 18 712 sužeisti, 3 871 liko invalidais. Nemažai pateko į vokiečių nelaisvę, dar 1919 metais ten buvo 15 000 belaisvių lietuvių.
Po karo nemažai lietuvių sugrįžo į tėvynę. Dalis jų įsijungė į Lietuvos kariuomenės kūrimą. Kovose dėl tėvynės laisvės dalyvavo nuo 24 iki 40 600 savanorių ir mobilizuotų karių.
Kariuomenei kurti reikėjo ne tik karių, bet ir lėšų. Žinoma, kad iš Šakių apskr., Sintautų vls., Vaitiekupių kaimo kilęs Nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis (1866–1933) buvo Lietuvos prekybos ir pramonės banko steigėjas, jo valdybos narys. Kai 1918 metų pabaigoje Sovietų Rusijos kariuomenė artėjo prie Vilniaus, S. Banaitis išgelbėjo dalį banke buvusių pinigų – apie 300 000 markių, kurias vėliau, jau Kaune, Tarybos nariams pritarus, panaudojo Lietuvos kariuomenei kurti. S. Banaitis Šakių apylinkėse surinko per 120 savanorių (tarp jų buvo ir jo sūnūs), su kuriais nužygiavo į Kauną ir įsijungė į besikuriančią kariuomenę. Tai buvo vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės branduolių. Tas pats S. Banaitis kurį laiką kariuomenės būrį išlaikė savo lėšomis.
Lapkričio pabaigoje Gelgaudiškyje įkūrė parapijos komitetą
Nepriklausomybės viltį teikiančios žinios pasklido 1917 metų rugsėjo 18–22 dienomis, kai Vilniuje vyko Lietuvių konferencija, kurioje dalyvavo per 200 atstovų iš viso krašto (šią datą kai kurie mūsų istorikai linkę vadinti svarbesne net už 1918 metų vasario 16-ąją). Konferencija išrinko vykdomąjį organą – Tarybą iš 20 narių, priėmė nutarimą, kad turi būti atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, tvarkoma demokratiniais pagrindais, o jos santykius su kitomis valstybėmis nustatys Steigiamasis seimas.
Vokiečių galybė jau silpnėjo, buvo aišku, kad karą jie pralaimėjo. Kai 1918 metų vasario 16 dieną Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, ši žinia greitai plito, pasiekė ir Šakių kraštą. Tų metų lapkričio 11 d. įvyko paliaubos Vakarų fronte, o Vilniuje sudarė pirmąją Laikinąją vyriausybę, vadovaujamą Augustino Voldemaro. Šakių krašto kaimuose susibūręs jaunimas pradėjo kurti valdžią, kuri palaikytų tvarką.
Tų pačių 1918-ųjų lapkričio pabaigoje visoje Lietuvoje sujudo kurti parapijų komitetus. „Lietuvos aidas“ rašė patriotinius straipsnius, ragino parapijų komitetus iš vokiečių į savo rankas perimti visus administracinius reikalus.
Dar lapkričio pabaigoje Gelgaudiškyje po pamaldų įvyko pirmasis viešas mitingas, kuriame išrinko 5 narių parapijos komitetą. Kun. Stasys Mikelkevičius (1889–1975), karininkas Vasiliauskas, Juozas Tamulis ir mokytojas Antanas Jonas Kaunas (1899–1981) pasakė kalbas. Buvo ir kitų kalbėtojų. Parapijų komitetai vėliau buvo pavadinti valsčių tarybomis, vaitai – viršaičiais, šaltyšiai – seniūnais.
1918 metų gruodžio pradžioje apskrities centras iš Naumiesčio (nuo 1934 m. – Kudirkos Naumiestis) buvo perkeltas į Šakius. Visa Zanavykija tapo Šakių apskritimi.
Savanoriai rinkosi į miestelio turgavietę
1918 metų pabaiga Lietuvai nieko gero nežadėjo: lapkričio 13 d. Sovietų Rusija anuliavo kovo 3 d. Breste pasirašytą sutartį su Vokietija, o gruodžio 7 d. Raudonoji armija patraukė į Vakarus, iš lėto ėjo paskui basitraukiančias vokiečių divizijas. Gruodžio 9 d. ji jau buvo Minske, gruodžio 10 d. – Daugpilyje. Į Lietuvą – Panevėžio, Šiaulių, Telšių link – žygiavo Pskovo divizija ir jai priskirtas 5-asis Vilniaus pulkas, o 2-oji internacionalinė divizija turėjo užimti Zarasus, Dūkštą, Ignaliną, Pabradę, Vilnių...
Lietuvą ginti pakilo savanoriai. Nemažai jų į besikuriančią Lietuvos kariuomenę išėjo iš Šakių krašto miestelių ir kaimų (apie 1000).
1918 metais prieš pat šv. Kalėdas, po pamaldų Gelgaudiškio bažnyčioje, turgavietėje įvyko mitingas, kuriame kalbas pasakė kun. Stasys Mikelkevičius, karininkas Vasiliauskas, valsčiaus viršaitis Antanas Šimulynas ir kt. Visi kalbėtojai jaunus vyrus ragino rašytis savanoriais į Lietuvos kariuomenę, o piliečius kvietė dėtis prie valstybės kuriamojo darbo ir nepasiduoti komunistinei propagandai. Susirinko didokas būrys savanorių, kuriems mokymus vietoje surengė karininkas Vasiliauskas. Mitingo metu įkūrė vietinę miliciją. Tuoj po Kalėdų didokas savanorių būrys, karininko Vasiliausko vadovaujamas, išvyko į Kauną.
1919 metų sausio pradžioje Lietuvos kariuomenėje buvo tik keli šimtai karių. Sausio 1 d. duomenimis, karininkų buvo 82. Tačiau sausio viduryje susirinko 3000 karių. Pajėgiai kariuomenei sukurti atvykstančių savanorių buvo per maža. 1919 metų kovo 5 d. pirmą kartą buvo pašaukti naujokai.
Šiuo metu jau galime pateikti tikslesnių duomenų apie savanorius iš Šakių krašto. Iš Barzdų vls. į Lietuvos kariuomenę savanoriais išėjo apie 20 savanorių, iš Būblelių vls. – apie 80, iš Gelgaudiškio vls. – apie 100, iš Jankų vls. – apie 50, iš Kidulių vls. – apie 50, iš Paežerėlių (Kriūkų) vls. – apie 100, iš Lekėčių vls. – apie 90, iš Lukšių vls. – apie 50, iš Naumiesčio miesto – apie 20, iš Plokščių vls. – apie 60, iš Šakių vls. (ir Šakių miesto) – apie 70, iš Sintautų vls. – apie 130, iš Slavikų vls. – apie 40, iš Žvirgždaičių vls. – apie 40. Iš Šakių apskrities 1918–1919 metais į nepriklausomybės kovas išėjo daugiau kaip 900 savanorių. Jei skaičiuotume ir šauktinius karius, tai šis skaičius padvigubėtų.
Pirmosios respublikos kūrėjai savanoriai 1918–1923 metais kovojo su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, dalyvavo sėkmingame Klaipėdos sukilime. Nors daugeliu atveju Lietuvos priešai buvo gausesni ir geriau ginkluoti, tačiau savanoriai buvo pranašesni savo dvasios stiprybe.
Savanorių tradicijos išsaugotos
Kovose dėl laisvės žuvo 40 karininkų, 1294 kareiviai ir 67 šauliai, nuo ligų mirė apie 2000 karių. Jų atmintis įamžinta 1938 metais Vytauto Didžiojo Karo muziejuje Kaune įrengtoje Žuvusiųjų kriptoje. Iki 1940 metų Lietuvos kariuomenės kūrėjais savanoriais buvo pripažinta per 10 tūkst. karių, juos apdovanojo Kūrėjų savanorių medaliais.
Moderniosios Lietuvos laikotarpiu savanoriai būrėsi į buvusių karių organizacijas. Kai 1925 metais buvo švenčiamas Didžiojo Lietuvos Seimo 20-metis, gimė idėja įkurti kūrėjų savanorių organizaciją. Steigiamasis jos suvažiavimas įvyko 1927 metų sausio 8–9 dienomis Kaune, pavadinta – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga (LKKSS).
Pirmosios Respublikos laikotarpiu sukurta sąjunga Lietuvos istorijai davė ne vieną savanorių kartą: 1941 metų birželio 22–28 d. sukilėlius, partizaninio karo ir rezistencijos dalyvius 1944–1953 metais, 1991-aisiais prasidėję sausio mėnesio įvykiai ir rugpjūčio pučas pagimdė dar vieną savanorių kartą. Jos aktyviausioji dalis atkūrė buvusią Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungą (LKKSS). Atkuriamasis suvažiavimas įvyko 1993 metų sausio 23 d. Vilniuje. Pirmuoju pirmininku buvo išrinktas Vytautas Jasulaitis (1929–2003).
Ir Gelgaudiškyje šių metų rugpjūčio 15 d. pašventinto koplytstulpio žuvusiems 1919–1923 m. savanoriams autorius Albinas Murauskas yra 1991-ųjų kartos savanoris.
Šiuo metu jau baigiama parengti 2-jų dalių knyga „Šakių kraštas Lietuvos nepriklausomybės kovose“, kuri turėtų pasirodyti dar šiais metais.
Atgal
.jpg)
