Kultūra
11.30. Apžvelgiant etnografijos šimtmetį
Ona Gaidamavičiūtė
Lapkričio 20 dieną Lietuvos nacionaliniame muziejuje (toliau – LNM) vyko konferencija „Šimtmečio etnografija“, skirta etnografinio darbo šimtmečio retrospektyvai.Ją pradėdama organizacinio komiteto pirmininkė LNM direktorė Birutė Kulnytė akcentavo konferencijos objektą – etninės kultūros daiktų rinkinius, archyvus, muziejus, jų istoriją ir rinkinius, etnografus tyrinėtojus, išsakė etnografijos muzeologijos kaip tyrimo objekto svarbą.
Trejų metų projekto pradžia
Ši konferencija yra įžanga į trejus metus truksiantį projektą. Direktorė paaiškino: „Matome, kad šiandieninėje Lietuvos etnografija yra primirštama. Atsidarius sienoms visi patraukė į sociumo tyrinėjimus, bet iš akiračio dingo etnografiniai tyrinėjimai. Būtent todėl bus siekiama apžvelgti etnografinius – ir daiktų, ir archyvų – rinkinius ir pristatyti šią sritį tyrinėjusius specialistus etnografus ir etnologus“.
Vienas iš konferencijos sumanytojų ir rengėjų dr. Jonas Mardosa priminė, jog ilgą laiką Lietuvoje gyvavęs oficialus etnografijos mokslo pavadinimas po Nepriklausomybės atkūrimo pradėtas keisti etnologijos terminu. Tačiau etnologijos ir antropoloogijoje juo įvardijamas lauko tyrimo metodas. Lietuvoje pagal susiformavusią tradiciją etnografija yra mokslinės istorijos pagalbininkės – kraštotyros – dalis. Sovietmečiu etnografija neapsiėjo be etnografinės medžiagos rinkimo, į kurį įsitraukė mokslininkai, kraštotyros sambūriai, pavieniai kraštotyrininkai ir visuomenės atstovai. Jų pastangomis muziejų fondai ir ekspozicijos praturtėjo neįkainojamomis vertybėmis. Šios konferencijos tikslas – įvertinti per šimtmetį Lietuvoje nueitą teorinį ir praktinį etnografijos kelią, įvardyti buvusias ir esamas problemas.
Saugant ir gelbstint etnografiją
Mardosa savo pranešime „Tarp gelbstinčios etnografijos ir etnografijos gelbėjimo: ateitis praeities perspektyvoje“ išsakė būtinybę gelbėti etnografiją, etnografijos mokslą nuo išnykimo: „XIX amžiuje, vykstant agresyviai rusifikacijai, buvo manoma, kad lietuvių kalbai, kaip ir tautai, gresia išnykimas, ačiū Dievui, to neįvyko. XIX amžiaus pabaigos ir ypač XX amžiaus etnografinių tyrimų kontekste ryškigelbstinčios etnografijos kryptis“. XX amžiaus pabaigoje – XXI amžiuje, deja, organizuotas liaudies kultūrą gelbstintis veikimas imtas laipsniškai prarasti, nykti.
Konferencijos temos įvairavo: nuo bendresnių apžvalginių, skirtų muziejų, eksponatų rinkimo istorijai, iki itin siaurų, skirtų tam tikriems papročiams aptarti.
Etnografinės medžiagos saugyklos muziejuose ir mokslo įstaigose
Vytauto Didžiojo universiteto (toliau – VDU) Kultūrų studijų katedros dėstytoja etnologė dr. Giedrė Barkauskaitė skaitė pranešimą „VDU etnologijos rankraštynas ir elektroninis duomenų archyvas: kūrinių rinkimas, sisteminimas, sklaida“. Unikalus VDU etnologijos skirtas ir etnologams, ir plačiosios visuomenės atstovams. Šiuo jame saugomi 2.668 informacijos aplankai; duomenų bazėje yra arti 50.000 įvairių kūrinių (ir etnografijos, ir folkloro). Nuo 2008 metų skaitmeninama tai, kas sukaupta per tris dešimtmečius. Per tą laiką keitėsi medžiagos rinkimo metodika bei technika, kūrinių žanrinė įvairovė bei tematika, skaitmeninimo galimybės.
Konferencijos rengėjai ir dalyviai
Konferenciją pradeda LNM direktorė Birutė Kulnytė
Konferencijos akimirka, rengėjai doc. Jonas Mardosa ir dr. Elvyda Lazauskaitė
LNM direktorė Birutė Kulnytė ir LNM Etninės kultūros skyriaus vedėja Elvyda Lazauskaitė 70-mečio proga sveikina doc. Joną Mardosą. Fotografijos - straipsnio autorės Onos Gaidamavičiūtės
LNM Etninės kultūros skyriaus vedėja dr. Elvyda Lazauskaitė pranešime „Eksponatų rinkimas ir rinkinių komplektavimas Lietuvos nacionalinio muziejaus etninės kultūros skyriuje: laiko korekcijos“ pristatydama didžiausius Lietuvoje tradicinės liaudies kultūros realijų rinkinius (per 70.000 eksponatų) pabrėžė, XX amžiaus pabaigoje – XXI amžiaus pradžioje pakito eksponatų įsigijimo būdai. Jų įsigyjama organizuojant tikslines išvykas pagal turimus adresus miestuose ir kaimuose, dalyvaujant įvairiuose projektuose, rengiant parodas ir leidžiant leidinius. Svarbu yra bendravimas su visuomene, muziejininko darbo viešinimas, radijo, televizijos laidos.
LNM Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Laima Lapėnaitė pranešimu „Marijos Znamerovskos-Priuferovos etnografinių negatyvų rinkinys Lietuvos nacionaliniame muziejuje“ supažindino su spaudai parengta monografija apie negatyvų rinkinį, kurį sudaro 1072 negatyvai. Juose užfiksuota: architektūra, šventės, turgūs, žvejyba, bitininkystė ir kiti verslai. Daugiausia (~500 vienetų) su žvejyba susijusių negatyvų, nes žvejyba ir vandens verslas buvo etnologės mokslinio tyrinėjimo objektas. Užfiksuota ir unikalių Vilniaus švenčių, mugių, turgų vaizdų.
Ilgametis Lietuvos liaudies buities muziejaus direktoriaus pavaduotojas dr.Eligijus Juvencijus Morkūnas pranešime „Ekspozicijos ir parodos Lietuvos liaudies buities muziejaus Miestelyje per 50 metų“ apžvelgė kartu su kolegomis parengtas Miestelio išorės ir vidaus ekspozicijas. Nuotraukomis parodė mokyklą ir mokytojo butą, geležies prekių parduotuvę, siuvyklą ir audyklą, knygyną, paštą ir į interjero ekspozicijas įterptas raštinės reikmenų, vaikų piešinių, dievdirbių skulptūrėlių, prakartėlių stendines parodas. Beje, Miestelio knygyne prekiaujama literatūra apie etnografiją.
Ekspedicijų ir etnografijos tyrimų geografija: nuo Lietuvos kaimų iki JAV anglies kasyklų
Ilgametis Vilniaus universiteto ramuvos rengtų kompleksinių kraštotyros ekspedicijų vadovas Venantas Mačiekus pranešime „Etnografinė medžiaga serijos ‘Lietuvos valsčiaiʼ monografijose“ apžvelgė skaičius, kurie kalba apie tai, kokią dalį teksto kiekvienoje monografijoje užima straipsniai apie medžiaginę lietuvių kultūrą. Išleistose 35 monografijose dažniausios temos: tradicinės sodybos, sodybų želdiniai, gyvenamojo namo vidaus interjeras, maistas ir gėrimai, audimas ir audiniai, malūnai, amatininkai, kapinės, gyvulių ganymas ir priežiūra; dvasinei kultūrai – papročių teisė, žemdirbystės papročiai, kalendoriniai papročiai, šeimos papročiai, tautos žinynas, tradiciniai sportiniai žaidimai ir kitos. Etnografijai skirta apie 13 procentų teksto.
Dr. Ž. Šaknys pristatė nuotaikingą pranešimą „Gimusių 1918-aisiais jaunystė: kasdienis ir šventinis gyvenimas Lietuvos kaime“. Šaknys daugiausia rėmėsi 1918 m. gimusių moterų iš įvairių Lietuvos vietovių (iš Žemaitijos – Tauragės rajono, iš Aukštaitijos – Zarasų rajono) liudijimais. Šaknio teigimu, pasakojimai apie jaunimo brandos apeigas, etiketą, paprotinę teisę ir bendruomeninius papročius spartaus modernėjimo laikotarpiu rodo, kad modernios kultūros raiška Lietuvos etnografiniuose regionuose ir net jų ribose nebuvo vienalaikė. Skyrėsi ir vienkiemiuose bei gatviniuose kaimuose ar miesteliuose gyvavę papročiai, net ir atskirų kaimų jaunimo tradicijos, kurias galima pavadinti bendruomeninio gyvenimo mokykla, rengusia jaunuolius atsakingam suaugusiojo gyvenimui. Analizuojant kaimo jaunimo tradicijas galima suvokti jame užaugusio žmogaus gyvenimą, pajusti to laikotarpio dvasią. gyvenimą, kalendorinius papročius, etiką, etiketą ir kitas persipinančias etninės kultūros sritis.
Konferencijoje dalyvavo išeivijos atstovė etnologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, poeto Kazio Bradūno dukra, pristačiusi pranešimą „Etnografinis žvilgsnis į pirmąją lietuvią emigracijos bangą JAV“. Aglinskienė aptarė lietuvių emigracijos į JAV pradžią (po 1863 m. sukilimo), tai yra pirmąją emigracijos bangą, tą emigraciją lėmusius veiksnius. Emigrantai išsivežė savo gimto krašto kultūrinį kraitį. Tą įrodė lietuvių statybos bažnyčios, kapinės JAV. Aglinskienė tyrinėjo Pensilvanijos lietuvių etnografiją, dalis tos medžiagos yra publikuota gausiai iliustruotoje Vlado Būtėno sudarytoje knygoje „Pensilvanijos angliakasių Lietuva“ (1977 m. Čikaga). Šį leidinį puošia Algimanto Kezio fotografijos. Pranešėja patikino, kad antroji emigrantų banga, kuri išvyko po Antrojo pasaulinio karo, dar laukia išsamesnių etnografinių tyrinėjimų.
Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotojos etnologės dr. Rasos Paukštytės-Šaknienės pranešimo tema – „Lietuviškumo paieškos: Angelės Vyšniauskaitės etnografinis tyrimas Vakarų Gudijoje“. Šaknienė pristatė Lietuvos istorijos instituto Bibliotekos Rankraščių fondo byloje Nr. 44 saugomą per 1956 m. kompleksinę ekspediciją Baltarusijoje etnologės Angelės Vyšniauskaitės (1919–2006) užrašytą medžiagą, kuri yra vertinga ne tik kaip etnografinės medžiagos šaltinis, bet ir kaip tyrinėtojos dienoraštis, atskleidžiantis mokslininkės patirtį ir medžiagos fiksavimo reikšmę. Užrašyti pasakojimai ir juos papildančios mokslininkės įžvalgos rodo jos pastangas ieškoti ir fiksuoti lietuvybės ženklus buvusiose lietuvių etninėse žemėse. Surinkta etnografinė medžiaga į mokslinę apyvartą įvesta chrestomatijoje „Lietuvių etnografijos bruožai“ ir knygoje „Lietuvių šeima ir papročiai“; ja naudotasi 1999 m. laikraštyje „Gimtinė“ publikuojant seriją straipsnių apie gyvenimo ciklo papročius.
Muziejų svarba saugant unikalius etnografijos artefaktus
Muziejuose svarbūs ne tik eksponatai, jų unikalumas ar gausa, bet ir asmenybės. Apie tai kalbėjo Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorėElvyra Spudytė, skaitydamapranešimą „Rūmai provincijos muziejui: neišsenkantys lobynai ir išskirtinės asmenybės“.Šis muziejus yra vienintelis Lietuvoje, įsikūręs specialiai pastatytuose rūmuose. Pranešėja kalbėjo apie didžiulį pirmojo muziejaus vadovo Prano Genio (1902–1952) indėlį, pasišventimą ir dramatišką paties likimą. Priminė ir dramatiško likimo dailininką ir fotografą Juzefą Perkovskį (1896–1940) ir jo sukauptą fondą, kuriame per 2.650 vienetų rankraščių, piešinių bei eskizų, grafikos darbų, klišių, fotografijų ir stiklo negatyvų. Muziejui svarbus ir ilgamečio muziejaus darbuotojo archeologo Vito Valatkos (1927–1977) indėlis.
Kai kurie muziejininki ne tik kaupia ir saugo eksponatus, bet ir atlieka mokslinius tyrimus. Tad Aušra Valuntaitė-Mickevičienė, Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus darbuotoja, pasitelkdama gausią vaizdinę medžiagą-skaidres, pristatė pranešimą „Muziejininkės tyrinėjimai: amatai, sodybos ir kryžių statymo tradicija Vilkaviškio krašte“. 2005 m. pranešėja kartu su kolegomis muziejuje surengė Sūduvių amatų šventę, kuri tapo tradicine, – praėjusiais metais vyko jau dvyliktoji. 2007 m. ji parengė ir išleido knygą „Vilkaviškio krašto kryžiai ir kryždirbiai“, kuriai medžiagos ieškota literatūros šaltiniuose ir muziejų fonduose, o fotografuojant ir aprašant visus Vilkaviškio rajono kryžius (jų rasta 320) įsitraukė seniūnai ir gyventojai. Trečiąjį projektą paskatino spartus sodybų nykimas bei noras kuo skubiau jas nufotografuoti ir užrašyti šeimininkų prisiminimus. Knygoje „Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos“ aprašyta 50 sodybų, aprašymus iliustruoja virš 600 nuotraukų, planų, brėžinių ir žemėlapių.
Raseinių krašto istorijos muziejaus direktorės Birutės Kulpinskaitės pranešimo tema – „Raseinių krašto istorijos muziejaus rinkinių tyrimas: lietuviška tapatybė Sibiro rankdarbiuose“. Kulpinskaitė pristatė muziejuje saugomą Sibiro rankdarbių kolekciją, kurioje –arti šimto vienetų tremtyje, Intos, Abezės, Suetichos lageriuose, taip pat kalėjuose sukurtų rankdarbių. Kurta sąlygomis, kur negalėjo būti nei įkvėpimo, nei tinkamų medžiagų ar priemonių. Direktorės teigimu, „Norint palaužti žmogų, tautą, valstybę, pirmiausia naikinamas jo tapatumas. Toli nuo Lietuvos atsidūrusių politinių kalinių ir tremtinių tapatybė buvo kalinio numeris“. Tačiau žmonės buvo labai kūrybingi – baltų medvilninių siūlų prisiardydavo iš binto ar marlės, spalvotų šilkinių – iš kaspinų, storesnių siuvinėjimui, mezgimui ar nėrimui – iš nebedėvimų drabužių. Kulpinskaitė konferencijos dalyviams padovanojo Raseinių krašto muziejaus išleistą albumą „Lietuviški raštai iš Sibiro tolių“ (Vilnius: Petro ofsetas, 2016 m.).
Ekspedicijose renkami, o muziejuose saugomi ir kaupiami etnografijos eksponatai suteikia įkvėpimo liaudies menininkams ir amatininkams, apie tai – menotyrininkės dr. Alės Počiulpaitės pranešime „Dabartinės liaudies skulptūros raidos atspindžiai Liongino Šepkos konkursuose“. Rokiškio krašto muziejaus organizuojamas medžio drožėjų darbų konkursas Šepkos premijai laimėti yra vienintelis toks Lietuvoje. Nuo 1994 m. įvyko 19 konkursų, kuriuose dalyvavo per 200 meistrų iš visos Lietuvos, daugiausia iš Plungės, Telšių, taip pat Kupiškio rajonų. Jis labai svarbus dabartinių liaudies drožėjų kūrybai. Pranešėja dalyvavo šių konkursų nugalėtojų atrankos komisijoje. Jos žodžiais, šie konkursai atspindi dabartinės liaudies skulptūros stilistines kryptis ir daugialypį santykį su paveldu: nuo tradicinių apibendrintų iki smulkmeniškai modeliuotų, nuo abstrakčių iki dekoratyvių stilizuotų formų.
Ugdant jaunuosius etnologus: išliekamoji surenkamų artefaktų vertė ir iškylančios problemos
VDU Kultūros tyrimų studijų katedros darbuotoja dr. Asta Venskienė pristatė pranešimą „Etnografinės medžiagos rinkimas kaip studentų žinių įtvirtinimo priemonė“.Pasak pranešėjos, „Studijuojant lietuvių tautodailę ir lietuvių liaudies kostiumą mokomasi etnografinių duomenų rinkimo metodikos.“ Namų darbai, skirti studentams, apima kelis etapus: tyrimui tinkamų artefaktų suradimas ir atranka; žodinės informacijos fiksavimas; artefaktų aprašymas, išmatavimas, fotografavimas; etnografinių duomenų analizė ir sutvarkymas iššifruojant įrašus, aprašant nuotraukas. Kad etnografinė medžiaga būtų surinkta kokybiškai ir turėtų išliekamąją vertę, svarbu tinkamai suformuluoti užduotis. Venskienės teigimu, įgytų dalykinių žinių lygis ir gebėjimas jas taikyti labiausiai atsiskleidžia analizuojant per lauko tyrimus surastus artefaktus.
VDU Kultūros tyrimų studijų katedros vedėja dr. Laima Anglickienė ir darbuotoja dr. Giedrė Barkauskaitė pristatė pranešimą „Etnologinės medžiagos rinkimo problemos: studentų apgavystės ir klaidos“. Anglickienė teigė, kad etnologijos ir kultūros studijų programų studentai atlieka lauko tyrimus, renka, šifruoja, sistemina medžiagą, ją naudoja rašydami kurso, baigiamuosius darbus. Vis dėlto įvairiuose medžiagos rinkimo, parengimo elektroniniam archyvui, sisteminimo ir analizės etapuose pastebima netyčinių klaidų ir sąmoningai daromų apgavysčių. Jų būna įvairių – prieš įrašinėjant iškerpama dalis juostelės, įrašinėjami su užduotimi nesusiję pokalbiai, ilgos pauzės, nekompetentingi pateikėjai arba studentams „apklausinėjant“ vienas kitą ir kt.
Konferenciją pabaigė jaunosios etnologės, buvusios J. Mardosos studentės: VU Istorijos fakulteto magistrantė Sandra Larionova (pranešimas „Sekminės Rytų Aukštaitijoje XX amžiuje“) ir Lietuvos edukologijos universiteto bakalaurė Erika Šakarnytė („Šarvojimo patalpos Panevėžio krašte XXI amžiuje“). Pasak Larionovos, Sekminės Rytų Aukštaitijoje buvo svarbi bendruomenės šventė, kurioje susiliejo liturginė prasmė, liaudiškos apeigos, maginės praktikos, atspindėję augmenijos garbinimo svarbą žmonių gyvenime ir augmenijos sąsajas su gyvulininkyste. Pranešėja, pateikdama vaizdinę medžiagą, pristatė unikaliąIgnalinos rajono Meironių kaime gyvavusią tradiciją plukdyti karves į ganiavą saloje. Šakarnytė kalbėjo apie XXI a. Panevėžio krašte šarvojimo ir laidojimo paslaugas teikiančių laidojimo įmonių ir bažnyčių šarvojimo sales. Jų sudaryti paslaugų sąrašai apima visą laidotuvių ceremonialą nuo žmogaus mirties iki jo palaikų užkasimo.
Etnografų draugijos idėja
Konferenciją inicijavo ir rengė istorikas etnologas doc. Jonas Mardosa kartu su LNM direktore Birute Kulnyte, LNM Etninės kultūros skyriaus vedėja dr. Elvyda Lazauskaite bei LNM Etninės kultūros skyriaus vyresniąja muziejininke Laima Lapėnaite, taip pat Lietuvos istorijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Žilvyčiu Šakniu. Ši konferencija sukvietė mokslininkus iš Lietuvos istorijos, Lietuvos kultūros tyrimų, taip pat iš Lietuvių tautosakos ir literatūros, kitų institutų, etnologus, etnografus, ir muziejininkus, kraštotyrininkus, net tautodailininkus, LR ŽŪM darbuotojas, etnografija besidominčią plačiąją visuomenę. Konferecijoje dalyvavo, nors ir neskaitė pranešimų, garbūs etnologai kaip prof. Irena Regina Merkienė, dr. Petras Kalnius (jis garbingo 70-ojo jubiliejaus proga, kaip ir J. Mardosa, direktorės B. Kulnytės pasveikintas konferencijos pabaigoje), prof. Libertas Klimka. Iš viso – beveik 60 klausytojų-svečių (kartu su dalyviais).
Besibaigiant konferencijai, etnologas menotyrininkas doc. Vytautas Tumėnas išsakė idėją įsteigti etnografų draugiją, šiai idėjai pritarė ir B. Kulnytė, ir E. Lazauskaitė, ir prof. Irena Regina Merkienė. Nuspręsta visas idėjas bei siūlymus dėl etnografų draugijos, jos įstatų bei veiklos pateikti LNM Etninės kultūros skyriui.
Konferenciją baigė LNM direktorė, džiaugdamasi pranešimais, jų įvairove ir aktualumu bei tikėdamasi, kad Lietuvoje bus atgaivintas etnografijos mokslas, kaip ir jos rinkimas, ir kad pavyks surengti dar kelias ciklo „Šimtmečio etnografija“ konferencijas. Kulnytė ir Lazauskaitė išreiškė viltį surengti dar keletą šio ciklo – „Šimtmečio etnografija“ konferencijų, kurių geriausi pranešimai bus publikuoti leidinyje„Šimtmečio etnografija“, kurį išleisti ketina Lietuvos nacionalinis muziejus.
Po konferencijos dalyviai galėjo susipažinti su Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus paroda „Tradicinė latvių apranga“.
gaid – Konferencijos rengėjai ir dalyviai
gaid1 – Konferenciją pradeda LNM direktorė Birutė Kulnytė
gaid2 – Konferencijos akimirka, rengėjai doc. Jonas Mardosa ir dr. Elvyda Lazauskaitė
gaid3 – LNM direktorė Birutė Kulnytė ir LNM Etninės kultūros skyriaus vedėja Elvyda Lazauskaitė 70-mečio proga sveikina doc. Joną Mardosą.
Atgal
.jpg)
