Kultūra
12.26. „Kas mus pažadins?... jei sudaužytas mūsų laisvės varpas nebegaus?” Minint Sąjūdžio poeto Kęstučio Genio 90-ąsias gimimo metines
Prof. Ona Voverienė
Šių metų lapkričio 3 d. jam būtų sukakę 90 metų. Gimė 1928 m. lapkričio3 d. Kaune. 1952 m. baigė A. Lunačarskio meno institutą Maskvoje.1952-1990 m. Kauno dramos teatro aktorius. Vėliau režisierius, poetas. 1989 m. režisavo poezijos spektaklį „Pabudome ir kelkimės” (jis buvo eilių autorius, taip pat ir atlikėjas). 1988 m. buvo išleistas pirmasis jo eilių rinkinys „Ugnies kryžius”. Po jo – „Lietuva – tai sąžinė” (1990); „Neišduokime Lietuvos” (1994), „Po svarstyklių ženklu” (1996). Tai buvo paskutinis jo eilėraščių rinkinys. Kęstutis Genys mirė 1996 m. gruodžio 15 d. Kaune.
Kęstutis Genys
Kiekviena epocha, kiekviena karta turi savo dvasios vedlius – politikoje, literatūroje, muzikoje, dailėje, poezijoje. Tautinio atgimimo pirmuoju laikotarpiu XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje – tais dvasios vedliais buvo dr. J. Basanavičius, dr. V.Kudirka, Maironis, pirmojoje Lietuvos Respublikoje - Antanas Smetona, prof. Pranas Dovydaitis, poetas Bernardas Brazdžionis, išlikęs dvasios vedliu, pasitraukęs į Vakarus, kai Lietuva verkė ir kraujavo, kaip ir dabartinė Sirija, po spygliuotu geležiniu pasaulio monstro Stalino padu. Tada Bernardas Brazdžionis šaukė lietuviams, pasklidusiems visame pasaulyje ir Lietuvoje „ Tautą - GPU užguitą” -… lietuvį burtis prie lietuvio / ir gyvą širdį prie gyvos širdies / Kad tamsiame vidurnaktį nežuvę /Pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt”.
Okupacijos metais tais dvasios šaukliais buvo rašytojas Jonas Avyžius ir poetas Justinas Marcinkevičius, akinę tautą neprarasti savo vertybių ir savo tautinės kultūros, nepamiršti lietuviškos dainos, neapleisti lietuvių kalbos, beldęsi į tautiečių širdis ir protus poemomis „Mažvydu”, „Donelaičiu”, „Mindaugu ir „Katedra”, romanais „Sodybų tuštėjimo metas” ir „Degimai“, Vincas Mykolaitis-Putinas tarsi savo krauju rašytais eilėraščiais, neleidusiais sieloje užsnūsti Žalgirio mūšio ir pokario laisvės gynėjų genui.
Sąjūdžio dainuojančios revoliucijos kovingoji ir kelianti dvasia, – be jokios abejonės, buvo jautrią klausą turintis muzikantas prof. Vytautas Landsbergis, pirmasis išgirdęs Laiko šauksmą ir jo perspėjimą, kad sukriošęs Gigantas ant molio kojų jau kreta savo priešmirtinėse konvulsijose ir aušta Laisvės rytas – tik paskubėkite! Šalia jo, gal ir ne visada fiziškai, bet visada savo dvasia, buvo kaunietis aktorius ir poetas Kęstutis Genys, kurio aistringas ir įtaigus, tarsi su didžiausiu skausmu iš širdies gelmių raunamas žodis skambėjo tūkstantiniuose mitinguose, aikštėse, skveruose, salėse, atminties kryžių kalneliuose. Visur jis buvo ir visur suspėjo, ir visus kėlė… ir vedė. Teigė lietuvių tautos didingumą, jos dvasingumą, unikalumą ir jos neišsemiamas kūrybines galias.
Dar pačiame Atgimimo priešaušryje jis rašė:
Mano gentainiai, broliai ir seserys!
Kiek mažai mūs beliko Lietuvoj gyvų!
Kaip mes paliudysime Dievą savo dvasioje
Jei nepaliudysime Dvasios savo buvimu?
Kas mus pažadins? Kaip mes prikelt galėsim,
Jei sudaužytas mūsų Laisvės Varpas nebegaus?
Kaip mes, brangieji, Amžinybėj įsišviesim
Be savo žodžio saulės, be lietuviško Dangaus?
Tais metais, tikriausiai, dar nei Antanas Terleckas, nei Nijolė Sadūnaitė, nei kiti negalvojo apie Lietuos laisvės daigų sodinimą sovietinės žiemos gruode, o poeto širdis jau tada jautė iš tolimiausių tolių artėjantį Lietuvos laisvės griaustinio gausmą ir pradėjo jam ruošti savo artimiausius draugus, jo poezijos klausytojus ir mylėtojus. Jis kvietė savo buvimu liudyti, jog lietuviška dvasia dar neprarasta, kad ji dar gali įsiūbuoti Laisvės Varpą, jį užlopius variu.
Aš tikiuosi, kad atsilieps Kęstučio artimieji ir bičiuliai ir papasakos, kaip jie sutiko tą jo eilėraštį, kas vyko jį išgirdus jų sielose? Kaip jis veikė aplinką ir visą erdvę?
Tiesą sakant, atrodo, kad tada Kęstučiui Geniui visiškai nerūpėjo, kas ką kalba apie jo poeziją. Ir kaip reaguos į jo eiles jo draugai? Tai buvo jo sielos šauksmas, nes pasąmonėje jautė, kad jis negali būti neišgirstas. Jis buvo iki skausmo nuoširdus.
Tada jis visiems prisipažino, kaip ir po poros dešimtmečių eurokomisarė Dalia Grybauskaitė, apie vienintelį jo kelią, platų ir amžinąjį. Ir tas kelias buvo Lietuva
Ji – mano vienintelė Tėvynė!
Ji – mano vienintelė daina!
Lietuva – toji širdis vadinas,
Neturiu kitos – Jinai viena…
Tai suvokęs jis atrado laisvę nelaisvėje, suprato, kad ir nelaisvėje žmogus gali išlikti savimi
Būsiu vėl žmogus – iš naujo gimęs,
Nuoširdus, bet pilnas paslapčių –
Nereikės vaidint jokių vaidinimų,
Būsiu koks esu – savim pačiu.
Kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė Lietuvoje 1987 metais mitingas prie A.Mickevičiaus paminklo, paskelbęs Molotovo-Ribentropo pakto klastą ir pareikalavęs Laisvės Lietuvai.
Kęstučiui Geniui tai buvo kaip palaimingas lietus ir tamsą perskrodęs žaibas po ilgos sausros. Širdis buvo pilna džiaugsmo ir Lietuvos. Jis savo eilėraščiu meldė:
Padėk man, Viešpatie! Nesibijau pavojų...
Neieškau dvasiai poilsio, o kūnui atgaivos.
Kelionė tolima, o aš labai vėluoju –
Greičiau į Lietuvą! Aš pasiilgau Lietuvos!....
Savo svajonėse jis jau matė Lietuvą, jo „meilės kraštą, laisvą ir nepriklausomą, kur „Kryžių kalnas“ ir kur „vyturio dangus“, tą Lietuvą, kuriai bus reikalingas jo Žodis, „kaip giesmė, kaip Šventas Raštas“ Ir vardan to, kad ir kas su juo beatsitiktų, jis neketino likti nuošaly ir „dūsaut pakely“.
Šis Kęstučio Genio eilėraštis buvo tūkstančių Lietuvos žmonių širdies balsas, Poeto įrėmintas eilėse, jų paslėptas ilgesys tikrosioms tautos vertybėms, kurios gali subujoti ir pražysti tik laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje. Todėl jo žodžiams labai greitai buvo sukurta melodija ir eilėraštis tapo viena iš populiariausių Sąjūdžio epochos dainų, žadinančia, keliančia ir vedančia... į pergalę.
Kaip tikras romantikas idealistas Kęstutis Genys įsivaizdavo, kad Sąjūdžio dainuojanti revoliucija – tai dvasios, o ne materijos daina. Juk ir Tautos, ir Žmogaus esmė – ir yra dvasioje.
Esmė – ne kūnas, o dvasia –
Jinai mano šviesos šaltinis –
Ir mano žodis ne balse,
O sieloje susibrandina
Ir kiek džiaugsmo radosi Poeto sieloje, kai Lietuvoje suplevėsavo Trispalvės ir išaušo Laisvės rytas. Praeityje liko jo kryžius ir golgota. Išsipildė ir jo, ir tūkstančių svajonė matyti Lietuvą laisvą ir nepriklausomą:
Ėjau ir tikėjau – sulauksiu. Sulaukiau.
Regiu, kaip šviesėja dangus apsiniaukęs...
Sugrįžta į Lietuvą meilė ir Dievas!
Laisva Lietuva.! Lietuva prisikėlus!
Todėl poetas ir balsavo už Lietuvą, prisikėlusią, už brolius ir seseris, įkalintus nedalioje, už Laisvės kryžių nešusius, už tremtinius ir kalinius.
Aš balsavau prieš vergišką
Tautos kelialupsčiavimą,
Aš balsavau – už Landsbergį,
Už Atgimimo Sąjūdį!
Jis, kaip tikras savo tautos sūnus su pasididžiavimu sveikino pasirašiusius Kovo 11-osios Aktą „apgultoje pilyje“ Bet... Poeto sieloje jau kirbėjo išdavystės nuojauta
Apgultos pilies gynėjai!
Mano seserys ir broliai !
Nepamirškime, brangieji,
Kad Vienuoliktąją Kovo,
Vykdydami tautos valią,
Laisvei priesaiką mes davėm
Jei atšauksim žodį šventą –
Būsim Lietuvą išdavę
O vėliau Sausio 13-oji – klaiki ir siaubinga, kaip klaikus sapnas... Bet ne sapnas...
Vėl tos pačios juodos šmėklos
Pelenais man plaukus barsto
Vėl ant žemės aš parpuolęs.
Raudu. O šalia – Mirtis...
O po jos... Tik po metų – skaudus suvokimas, kad tauta jau nebemoka, nebenori ir jau nebegali būti laisva
Nelaiminga mūsų Žemė!
Nelaiminga Lietuva...
Mes gražiai dainas dainuojame,
O pamiršom savo dvasią.
Niekada laisvi nebūsim,
Kol dvasia nebus laisva!
Sumankurtėjome. Susvetimėjome / žmogaus negirdime/ žmogaus nematome / vargšą pabėgėlį smerkiam ir teisiame/ o tautos budelius – ginam ir teisinam/ dar plavinėjame dvasios vergystėje/ iš komunistinės į komunistinę/ Dar savo sąžinės neįpilietinom / Dar nesugrįžome į į laisvą Lietuvą...
Po 1992 m. spalio 25 dienos rinkimų Poetas nuo tokios liaudies išdavystės palūžo. Skausmu ir ašaromis prabilo apie mūsų Tautos amžinąjį prakeiksmą – išdavystę, kuriai lietuvis lengvai pasiduoda...
Išdaviko žodis mūsų tautą žudė,
Kai visi mes ėjom, kas už ką balsuot.
Doras rinko dorą. Judas rinko Judą.
Doras negalėjo Lietuvos išduot.
O po to prasidėjo komunistinio valdymo Valpurgijos naktys...“Bolševikinė tvarka - / Liaudžiai ubago krepšelis / Partija ir jos Ceka / tuštino tautos kišenę /...
Tragiškai visada optimistiškai nusiteikusio Poeto Lūpose skambėjo žodžiai
Lietuva be Lietuvos
Savo noru okupuota
Žus tauta, jei nekovos.
Kelkimės! Gana miegoti!...
Nusivylimas rinkimais... Liaudies, tada skaičiumi, žymiai viršijusios tautiečių skaičių, išdavystė,
įsitvirtinęs ilgam komunistinis valdymas, bankų, gamyklų, viso vergišku tautos darbu per penkiasdešimt metų turto išgrobstymas ir staigus komunistinių/ kagėbistinių bosų – milijonierių atsiradimas, o antroje pusėje – minios vargšų bedarbių, ieškančių išmestos duonos šiukšlių konteineriuose – doram protui ir jautriai Poeto sielai – buvo nepakeliama.
Jis pasiligojo ir 1996 metų gruodžio 15 d. išėjo į Amžinybę...
Dar turėjo praeiti 18 metų, kol Lietuva išsivadavo iš Valpurgijų tamsos ir tapo laisva, nepriklausoma... ir kovojanti prieš Tamsos šešėlius. O toje kovoje ir Trispalvių šilko šlamesy visada girdžiu... ir Sąjūdžio Poeto Kęstučio Genio balsą.
Atgal
.jpg)
