Kultūra
08.10.Kilniai ir prasmingai paminėtos monsinjoro Alfonso Svarinsko penktosios mirties metinės: 4.Antrasis koplytstulpis Lietuvoje arkivyskupui Mečislovui Reiniui
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Šįmet minime vieno garbingiausių Lietuvos asmenybių Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08) 135-ąsias gimimo metines. M. Reinys – vienuoliktas – jauniausias vaikas Julijonos Mališauskaitės Reinienės (1841–1913) ir Jeronimo Reinio (1833–1892) Madagaskaro (tarp Daugailių ir Antalieptės) ūkininkų šeimoje nepaisant užimamų atsakingų pareigų bei įvairiašakės visuomeninės veiklos, visą gyvenimą buvo susietas su gimtuoju Utenos kraštu. Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje pakrikštytas, vėliau – čia aukojo pirmąsias šv. Mišias, nuolat lankė tėviškėje gyvenančius brolius bei seseris. Tapęs vyskupu rūpinosi Utenos krašto katalikišku jaunimu, ypač ateitininkais, pavasarininkais, studijuojančius rėmė materialiai, kraštiečiams užsakydavo katalikiškos spaudos... Arkivyskupas netgi pakliuvęs į KGB rankas ir nuteistas 8 metams laisvės atėmimo griežto rėžimo kalėjime – Vladimiro (prie Kliazmos) centrale, rašė laiškus į savo gimtąjį kraštą seseriai Julijonai (1878–1975) Martinėnienei gyvenančiai šalia Daugailių miestelio esančiame Zostrono vienkiemyje. M. Reinys, kaip ir kiti kaliniai, turėjo teisę metuose rašyti vieną, vėliau du laiškus į metus savo giminaičiui (mirus Stalinui buvo leista rašyti po laišką per mėnesį). Minint M. Reinio laiškus, rašytus į Lietuvą, turime būti dėkingi ilgamečiam Daugailių parapijos klebonui mons. Petrui Baltuškai (1930 11 20–1954 09 12–2012 10 13), senu primityviu fotoaparatu nufotografavusiam juos ir taip išgelbėjusiam nuo ugnies (originalai artimųjų buvo sudeginti).
Monsinjoras Petras Baltuška buvo vienas aktyvių M. Reinio vardo garsintojų: skaitė paskaitas bei pranešimus konferencijose, skatinos kurti atminimo įamžinimo ženklus: jo iniciatyva iš vientiso ąžuolo gabalo išskoptuotas M. Reinio buistas, saugomas Daigailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje, šventoriuje įrengtas simbolinis kapas su marmurine plokšte ir kryžiumi, M. Reinio gimtąjį namą papuošė paminklinė lenta, monsinjoro surinkta nemaža arkivyskupui priklausiusių daiktų, kuriuos kaip eksponatus monsinjoras padovanojo Daugailių pagrindinės mokyklos muziejui.
Utenoje Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje pastatyta ir 2008 m. sausio 20 d. pašventinta skulptūra (skulptorius Arūnas Sakalauskas), skirta Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui.
Adolfo Teresiaus koplytstulpį Dievo tarnui arkivyskupui M. Reiniui pašventino arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ.
prie Koplytstulpio Dievo tarnui M. Reiniui. Kairėje – kun. Nerijus Pipiras, šalia jo smuiku groja Andrius Pleškūnas, koplytstulpio dešinėje – koplytstulpio autorius skulptorius Adolfas Teresius ir seserys vienuolės: s. Joana Andrikonytė ir s. Monika Gavėnaitė (dešinėje)
Šv. Mišių metų giedojo mišraus choro „EXAUDI“ atstovai iš Kauno. Iš kairės: Andrius Strazdauskas, Linas Kizevičius, Baltramiejus Krikščiūnas, Akvilė Minčinkaitė ir Agnietė Kizevičiūtė)
Aukojamos šv. Mišios . Dr. Aldonos Vasiliauskienės nuotraukos:
M. Reinio vardą garsinančių atminimo ženklų yra ir kitose Lietuvos vietose, o 2019 m. liepos 13 d. pastatytas koplytstulpis monsinjoro Alfonso Svarinsko parke – tai jau antras koplytstulpis Lietuvoje įamžinantis kankinio Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio vardą. Pirmasis pastatytas Skapiškyje (Kupiškio r.) straipsnio autorės sodyboje, 2007 m. minint Dievo tarno 100-ąsias kunigystės metines. Koplytstulpio autorius ilgametis kalinys ir tremtinys žemaitis iš Endriejavo tautodailininkas Antanas Rūškys (1924 03 03–2011 01 30). Šio koplytstulpio autorius – skulptorius Adolfas Teresius. Jį, kaip ir du kitus koplytstulpius Partizanų parke pašventino arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ.
Kun. Nerijaus Pipiro kalba šventinant koplytstulpį M. Reiniui
Prie koplytstulpio kalbėjo doktorantas kun. Nerijus Pipiras, kunigui sutikus spausdinamas jo sakytas žodis:
Stovime prie koplytstulpio, skirto Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui. Nuoširdi padėka jo autoriui ir statybos iniciatoriams.Tai jau antrasis stogastulpis, skirtas šiai asmenybei. Pirmąjį 2007metais savo lėšomis Skapiškyje pastarė dr. Aldona Vasiliauskienė, daug tyrinėjanti Reinį. Daktarės iniciatyva Skapiškyje pastatytas ir M. Reiniui skirtas Rūpintojėlis. 2013 metais daktarė Aldona Vasiliauskienė organizavo Vladimiro Švč. M. Marijos, Rožinio Karalienės parapijiečių piligriminę kelionę arkivyskupo Mečislovo Reinio vardo įamžinimo keliais Lietuvoje. Simboliška, kad ir lietuvių dvasininkų bei pasauliečių grupė kartu su arkivyskupu emeritu Sigitu Tamkevičiumi, seserimi Regina Teresiūte prieš keletą dienų grįžo iš Vladimiro, kur ilsisi žemiškieji arkivyskupo Reinio palaikai.
Simbolinis šis stabtelėjimas ir ta prasme, kad prieš 135 metus kalvotoje Aukštaitijoje gimė būsimasis arkivyskupas, Dievo tarnas kankinys Mečislovas Reinys. Visą savo gyvenimą jis nepaliaudamas skelbė Kristų, nebijodamas būti kukliu dėl Jo ar nesuprastu. Visą savo gyvenimą jis mokė ne vien tik išminties žodžių, nors išmintis visada buvo jo gyvenimo palydovė. Jis mokė Evangelijos. Autentiškos ir bekompromisės. Kalbėdamas auditorijoje ar katedroje, jis kalbėjos ne savo žodžius, tačiau liudijo išmintį, netgi „ilgėdamasis jos, sudarydamas su ja sandorą, nes jiems dera buvo būti kartu“(plg. Išm.1,16).
Evangeliją jis išgyveno, užimdamas Užsienio Reikalų ministro postą, didelį dėmesį skirdamas tarptautiniams Lietuvos interesams atstovauti bei ginti, daug dėmesio skirdamas ir Lietuvos bei Vatikano santykių užmezgimui. Visu savo gyvenimu ši asmenybė liudijo tiesą, kurią visam pasauliui paskelbė Karolis Vojtyla, išrinktas popiežiumi Jonu Pauliumi II. „Nebijokite!“. Šis žodis, ištartas paties Jėzaus lūpų, kai mokinių valtelė buvo audringo ežero viduryje, o aplink viešpatavo gūdžiausia tamsa, atsikartojo ir šio ganytojo gyvenime. Tada, kai visais būdais reikėjo visuomenę raginti ugdytis, kai reikėjo ginti ateitininkus. Ypatingai tai atsiskleidė už niūrių Vladimiro kalėjimo sienų, kai kalėjimo gultai buvo virtę vyskupo sostu, o kalinio uniforma – Evangelijos drabužiu.
Arkivyskupo viltinga laikysena ir šiandien kiekvienam mūsų yra liudijimas, kad Kristus yra gyvas nepaisant aplinkybių ir laikmečio sąlygų, kad Jo žodis gali sklisti ir iš už tamsių kalėjimo sienų, iš už ten, kur rodos nėra ir negali būti jokios vilties. Bekompromisė arkivyskupo laikysena labai svarbi ne tik anuomet kartu kalėjusiems, bet ir mums, kai tikėjimą ir vertybes reikia liudyti šių dienų sąlygomis, kada jau nėra atšiaurių kalėjimo sienų, tačiau liudijimas nemažiau svarbus. Arkivyskupas kartais ir be žodžių plaukė prieš srovę, jausdamas, kad pats Viešpats eina audringo ežero paviršiumi virš pačių didžiausių bangų. Šio plaukimo prieš srovę reikia ir mums, šiandieniams krikščionims, kada priešingą vėją ir audringas bangas šiandien įkūnija pseudovertybės. Be abejo, tam reikia drąsos. To žodžio, kurį praktiškai savo laikysena įgyvendino arkivyskupas Mečislovas Reinys. Tebūna jis visai šiandienai bekompromisės drąsos apaštalu, mokančiu ir mums tiesiog iškuždėti maldą už Tėvynę, už rytojų, už artimuosius.
Arkivyskupas Mečislovas Reinys savo malda ir užtarimu temoko mus nuoširdaus ir drąsaus žvilgsnio į dangų net ir iš tų vietų, kur, rodos, nėra vietos ne tik vilčiai, bet ir augalui. Net ir ten dėka tokių asmenybių Evangelija tikrai gali įsišaknyti ir duoti vaisių. Taip, Reinys baigė savo žemiškąją kelionę toli nuo Lietuvos. Galima sakyhti, jo kūnas buvo tiesiog išmestas pro Vladimiro kalėjimo tvorą šaltos žemės glėbin. Juk ir Evangelijos sėkla taip pat metama į pasaulio dirvą.
Šiandien mums svarbu išgirsti tai, ką kalbėjo ir kuo gyveno arkivyskupas. Taip, jis buvo lyg avinėlis tarp vilkų ir lyg kviečio grūdas, sumaltas žvėrių dantimis, bet davęs tylaus pasitikėjimo ir atsidavimo Dievo valiai pavyzdį, taip reikalingą mums. Taip, jis, būdamas už storų Vladimiro kalėjimo sienų, vaikščiojo melsdamasis, mintinai kalbėdamas brevijorių, savo tylia malda stipruindamas esančius toli. Reikia ir šiandien tų paprastų Reinio žingsnių ir tos kalinio uniformos, kuri už Valdimiro kalėjimo dienų tapo tikrąja Ganytojo uniforma.
Šv. Mišios
Specialioje palapinėje šv. Mišias aukojo 4 vyskupai: J. E. vyskupai emeritai Sigitas Tamkevičius SJ, Juozas Matulaitis ir Jonas Kauneckas bei vysk. Darius Trijonis ir penki kunigai. Šventės rėmėjas vysk. J. Kauneckas pasakė kaip visada jautrų, tačiau labai skausmingą ir įspūdingą pamokslą.
Šv. Mišių metu smuiku griežė Andrius Pleškūnas, jis grojo ir šventinant koplytstulpius ir prie monsinjoro kapo.
Šv. Mišių metu giedojo mišraus choro „EXAUDI“ atstovai iš Kauno (iš kairės: Andrius Strazdauskas, Linas Kizevičius, Baltramiejus Krikščiūnas, Akvilė Minčinkaitė ir Agnietė Kizevičiūtė).
Sveikinimai, prisiminimai, pasisakymai, muzikiniai numeriai
Po šv. Mišių susirinkusius sveikino šventės rėmėjas Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas, prisiminimais dalijosi partizanas Jonas Kadžionis-Bėda, kalbėjo humanitarinių mokslų daktaras Gediminas Mikelaitis, Vilniaus universiteto (VU) filosofijos doktorantas Vytautas Sinica. Angelė Nelsienė atvykusi iš Los Angeles prisiminė, kaip ji organizavo į Ameriką atvykusio mons. Alfonso Svarinsko ir JAV 40-ojo prezidento Ronaldo Vilsono Reigano (1911 02 06–2004 06 05) susitikimą 1989 m. rugpjūčio 22 d.
O Ukmergės rajono mero Rolando Janicko, kuriam buvo dėkota vyskupų, kunigų, kalbėjusių bei renginio vedančiosios už kilnią šventę, laukia nauji darbai, tad buvo linkėta jėgų bei neblėstančio sumanumo būsimoms šventėms čia – partizanų parke, nes jubiliejai – atminties įamžinimas senaties termino neturi, o kad kitąmet laukia gražūs kardinolo Vincento Sladkevičiaus, bei arkivyskupo Julijono Steponavičiaus – apie tai kalbėjo renginį vedusi A. Saladūnaitė.
Susirinkusiems koncertavo Vilniaus įgulos karininkų ramovės ansamblis „Vilnelė“ (vadovė Laima Purlienė), Ukmergės rajono tremtinių choras „Tremtinys“ (vadovė Julija Juodienė), Tremtinių choras „Godos“ iš Panevėžio. Šventės dalyviai buvo pavaišinti skania ir sočia žirnių koše ir arbata.
Atgal
.jpg)
(1).png)
