VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

10 14. Krepšinis ir lietuviškos raidės

Antanas Kareiva

Pasibaigė Europos krepšinio čempionatas, įspūdingų vietų jame neužėmėme, tačiau į akį krito vienas dalykas. TV rodomų rungtynių metu ekrane pasirodydavo lentelės su krepšininko vardu, pavarde, statistiniais duomenimis. Atrodo, nieko čia keisto, tačiau lietuvių krepšininkų asmenvardžiai, kaip jau įprasta, būdavo pateikiami pagal anglišką manierą – raidėmis be „paukščiukų“, nosinių, brūkšnelių, taškelių, pvz., Sarunas Jasikevicius. Ir kitų šalių krepšininkų taip pat. Tačiau čia nustebau išvydęs išimtį – kažkodėl vieno portugalų krepšininko vardas buvo pateiktas su kirčio ženklu: Cláudio. Kodėl portugalų krepšininkui buvo leista turėti autentišką, neiškraipytą savo vardą televizijoje, sunku pasakyti. Visgi manau, kad jei turėti autentišką užrašą galima vieniems krepšininkams, kodėl negalima kitiems? Kodėl lietuviai negali rašyti savo krepšininkų pavardžių ir vardų „be klaidų“, pvz., tas pats „Šarūnas Jasikevičius“? Negi šiais moderniais laikais tai neįmanoma techniškai? Kažkodėl Cláudio pavyzdys tai paneigia. Be to, rašant su papildomais ženklais būtų lengviau perskaityti asmenvardžius tariant artimai originalo tarimui. O dabar neaišku kaip tarti, pvz., Nusic – Nusičius ar Niūsikas ar dar kaip nors kitaip.

Lygiai taip pat yra ir su kitomis lentelėmis, rodomomis krepšinio rungtynių metu. Sunku suprasti, ką reiškia visi tie turnovers, rebounds ir pan. angliški žodžiai. Gal galima apsieiti be jų, tik su lietuviškais žodžiais? Gal jau dabar, prasidėjus klubų rungtynėms, jau būtų galima pritaikyti lietuviškus užrašus Lietuvos žiūrovų dėmesiui, nes rungtynes transliuos ir Lietuvos televizijos?

Švepluoti mėgsta ne tik televizijos per rungtynes, bet ir kiti asmenys, net oficialūs. Štai neseniai viename angliškame tekste aptikau Lietuvos užsienio reikalų ministro pavardę Azubalis. Šiaip jau šis žmogus vadinasi Ažubalis. Matyt, norėdami įsiteikti angliškai auditorijai, lietuviai nuėmė tą „paukščiuką“ nuo raidės „ž“. Tuo tarpu lietuviškų raidžių niekas į kitas kalbas neverčia. Galiu priminti, kad mūsų kalbininkas A. Salys net savo straipsnį vokiškai pavadino „Die žemaitischen Mundarten“ („Žemaičių tarmės“ – knygoje „Tauta ir žodis“). Raidės „ž“ vokiečių kalba neturi, tačiau kalbininkas nenorėjo iškreipti lietuviško žodžio žemaitis. Mums belieka sekti jo pėdomis ir nekraipyti lietuviškų žodžių bet kokiame kontekste.

Atgal