Kultūra
05 03. Mįslės bibliotekų lentynose
Bibliotekininkės prisiminimai
Vilma Plauškienė
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos
Skaitytojų aptarnavimo Periodikos poskyrio vyriausioji specialistė
Gegužės septintąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Spauda- tai savitas epochos nuotaikų, pažiūrų, pasaulėjautos ypatumų metraštis. Ji fiksuoja autorių požiūrį į moralines vertybes, dorovinę poziciją, kuriant viešąją informaciją. Spauda nuo pat jos atsiradimo dienų buvo pasitelkiama, kai norėta didelei auditorijai pasakyti tiesos žodį arba išmokyti mąstyti ir vertinti –„ taip, kaip reikia“. Pasikeitus visuomenės gyvenimo vėjams, labai dažnai norima atsižadėti neparankių, konjunktūrinių tekstų. Bibliotekų fondai tyrinėtojui gali ne tik atverti prieigą prie įvairiu metu sukurtų tekstų, bet atspindi požiūrį į spausdinto žodžio saugojimą.
Lietuviai ar ne vienintelė pasaulio tauta į savo istoriją įrašiusi spaudos draudimo (1984-1904m.) ir knygnešystės laikotarpį. Atkaklumas Lietuvos žmonėms padėjo neprarasti savo rašto. Turime įvairų, įdomų raštijos paveldą. Tiesa, globalizacijos procesai lemia, kad kalba nebespėja kartu su atsirandančiomis naujovėmis, o verslo žmonės skubantys, kuo greičiau įtikinti pirkti prekes ar siūlydami paslaugas, siauro akiračio specialistai, , griebiasi vertalų, atveria kelius svetimoms raidėms, kaip antai: X;W ( Maxima, Winalite.lt)
Laikotarpiu, kai bibliotekininkų pareiga buvo parodyti komunizmo idealų didingumą, marksizmo – leninizmo jėgą, TSKP veiklą ,stiprinant tėvynės galią, keliant liaudies gerovę ,konkrečiais pavyzdžiaisatskleisti<...> išsivysčiusios visuomenės laimėjimus, jos perėjimo į komunistinę visuomenę kelius ( Bibliotekų darbas.1979. Nr .6) prieškarinė,užsienio, lietuvių išeivijos spauda galėjo tik trukdyti realizuoti ideologinio darbo tikslus. Todėl regionų bibliotekos neturėjo jų kaupti ir pateikti skaitytojui. Tačiau ir tada būta smalsių žmonių., gelbėjusių spaudinius nuo užmaršties. Todėl bibliotekų fonduose galima aptikti leidinių, kuriuos komplektuodami bibliotekininkai gerokai rizikavo. Senosios literatūros tyrinėtojus bandyta teisinti Ezopo kalba:
<...> Istorijos falsifikatoriai išskiria kaizerinės Vokietijos“ kultūrtrėgerišką“ misiją Mažojoje Lietuvoje. D. Kauno disertacija - griežtas ir moksliškai pagrįstas atkirtis šioms reakcinėms koncepcijoms.1
Kultūrai, spaudai, raštijos istorijai neabejingų žmonių dėka leidiniai, pasmerkti užmarščiai išsaugoti bibliotekose, jie skaitmeninami. Leidinių tekstus galime rasti duomenų bazėje “E-paveldas.“
Elektroniniai katalogai padeda sužinoti apie įvairiom informacinėm sistemom priklausančių bibliotekų fondus. Antai LIBIS katalogas rodo, kad bibliotekose išnyko daug pokario leidinių iki 1953 m. Juos rekomendavo išimti , po Stalino kulto panaikinimo.
Knygos iš bibliotekų fondų buvo“ ravimos“ taip pat ir dėl to, kad autorius išvyko į užsienį, kažkam nepatiko kokia nors frazė ar pan. Nepageidautinom ar nelabai pageidautinom knygom apibūdinti specialistų bibliotekininkų aplinkoje vartotos sąvokos glavlitinė ( pasmerkta) ir nepropaguotina ( dažniausiai išvykusių iš Lietuvos autorių ir prasmukusių pro glavlitinių sąrašų sudarinėtojų akis) literatūra. Jų bent po vieną egzempliorių galime rasti, nes bibliotekininkai nebuvo uolūs instrukcijų vykdytojai. Bibliotekos, metodiniai centrai, ne tik turėjo pačios vykdyti šios profesijos žmonėms nemalonius reikalavimus savo darbe, bet ir metodinių išvykų metu išsiaiškinti, kaip jie vykdomi bibliotekose, kurioms teikiama metodinė pagalba.
Savitas Sąjūdžio leidinių kelias į bibliotekų fondus. Jų kaupti niekas nedraudė, tačiau ir neorganizavo formalaus komplektavimo. Juos dovanojo tautinio judėjimo aktyvistai. Klaipėdos apskrities viešajai I. Simonaitytės bibliotekai daug tokių leidinių yra padovanoję Vaclovas ir Irena Rimkai. Vėliau daug spragų turinčią kolekciją papildė D. Varkalis, B. Aleknavičius.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsirado galimybė papildyti fondą leidiniais, kurie anksčiau nerado vietos bibliotekų lentynose, ieškodama įdomesnių periodinių leidinių kitų bibliotekų mainų fonduose Kaune aptikau“ Raudonąjį švyturį“- Klaipėdos dienraštį į, ėjusį 1946-1950m., t.y. anksčiau už Tarybinę Klaipėdą ( pradėta leisti nuo 1950m.).“ Raudonajame Švyturyje“ buvo talpinama reklama, raginanti užsisakyti laikraštį „Sovietskaja Klaipeda.“ Bibliografiniai šaltiniai nurodo, kad toks laikraštis ėjęs nuo 1945 m. Jo Klaipėdos apskrities bibliotekininkai nėra matę. Būtų labai malonu, jei kas nors galėtų apie šį leidinį papasakoti, padėtų įsigyti nors jo kopijų.
Išeivijos kultūros veikėjai mielai dovanotų įvairiose šalyse ėjusius lietuviškus spaudinius. Tačiau kartais dovanos įgyja kainą. Štai teko atsisakyti dalies“ Skautų aido“ kolekcijos, kurią mielai būtų padovanoję Australijos lietuviai, kai sužinojome, kokie muito mokesčiai gali grėsti. Dabar svarstome, ką daryti, kaip išsiversti, kad ir vilkas būtų sotus ir avis sveika.
Spausdintas leidinys jau raštijos, kultūros istorijos dalis. Jo visiškai už kultūros raidos akiračio išbrukti nėra įmanoma, nors ir kaip kažkas pageidautų. Todėl kiekvienas, rengiantis viešąjį tekstą asmuo turėtų pagalvoti apie tai, kad įsijungia į atminties archyvą. Dėl to verta susimąstyti, kokios vertybės populiarinamos, ką teigia ir ką neigia autorius, ar garbinga jo pasirinkta pozicija.
1.Vladimirovas, L.Indėlis į spaudos istoriją. Bibliotekų darbas. 1979. Nr5;p.32-33.
Atgal
.jpg)
