Kultūra
08 06. Globaliame pasaulyje girdėti ir Lietuvos balsas
Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Gražus, skoningas Lietuvos muzikų rėmimo fondo surengto XI tarptautinio menų festivalio „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ leidinys prasideda tradiciniais ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus, ministrų, seimo narių, Druskininkų valdžios žmonių sveikinimais. „Tokie festivaliai visuomenei reikalingi kaip gryno oro ar tyro vandens gurkšnis. Jie pakylėja nuo pilkos kasdienybės, slopina vartotojiškus instinktus – ir muzikos kalba skatina kitomis akimis pažvelgti į supančią gamtą, įžvelgti jos grožį ir būties harmoniją“, – rašo LR aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. Prie festivalio ištakų aktyviai ir geranoriškai talkinusi druskininkietė, dabar Lietuvos Seimo narė, Kristina Miškinienė nepamiršo M. K. Čiurlionio siekio „šviesti visiems tamsybėse, visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse...“. Šio festivalio misiją taikliai apibrėžė LR kultūros ministras Šarūnas Birutis. Ir jis pacitavo M. K. Čiurlionio mintį: „Visus savo esamus ir būsimus darbus skiriu Lietuvai. Tai dabar darote ir Jūs, mieli Festivalio organizatoriai bei dalyviai“. O profesorius Vytautas Landsbergis šiame panegirikų kontekste pamatė Čiurlionį. Tokį nemėgusį šurmulio, degantį nostalgija namams, Raigardui, seserims, broliams, draugams. Profesoriaus pamąstymuose slypi skausmingas klaustukas: po šio šurmulio „pats Čiurlionis ar aplanko mus, ar užeina į mūsų namus? Nebent, jei praeidamas gatve išgirstų skambinant, gal pasibelstų. O gal ir pasivaržytų: kam žmones varginti? Juolab, jei ten gali sutikti abejingą ir nustebusį žvilgsnį – ko tam keistuoliui ilgu apsiaustu iš mūsų reikia? Žinoma, jam nieko iš tavęs nereikia. Veikiau pasirinktų pasivaikščiojimą panemuniais. Vienišas, bet su visu pasauliu...“
Gal ir dabar jis klausiamai žiūrėtų į susirinkusius, kaip ir tada, prieš šimtmetį, pirmą kartą eksponuojant jo darbus. Nejaukiai kuklinosi būdamas nesuprastas, ar pats ko nesuprasdamas. Liepos 23–25 d. Druskininkuose Muzikų rėmimo fondo surengtoje mokslinėje konferencijoje pranešimų būta visokių: sudėtingai reiškiamų minčių ir nuoširdžių papostringavimų, atsiminimų, visuomenės kultūros įžvalgų. Nereglamentuotas tok mokslinis stilius tam, kad galėtų laisviau, dažniau kalbėti ir Druskininkuose gyvenantys inteligentai, menininkai, ypač mokytojai. O jų, deja, nėra. Tai kas paakins augančią jaunuomenę domėtis savo krašto šviesuoliais? Juk tokia demokratiška konferencija suteikia galimybių ne tik arčiau pažinti Čiurlionį, bet ir pamatyti save pasaulio kultūros veidrodyje. Tad mokslininkai narsto po kaulelį jo kūrybą, vis dar neatskleistas gyvenimo smulkmenas. Kasmet skatinami jaunesni ir vyresni muzikologai, atlikėjai, menotyrininkai permąstyti esamas publikacijas, ieškoti įdomių naujų tyrimų aspektų. Prie Lietuvos tyrėjų prisijungia ir svetur gyvenantys. Toks yra vienas iš rezultatyvių Čiurlionio kelių į pasaulį.
Šiandien kultūros tyrinėtojai kalba apie tai, kad pasaulio kultūroms globalizacijos eroje ypač didelės įtakos turi Amerikos kultūra. Ji kaip sniego lavina gali griauti nacionalinės kultūros proveržius. Amerikanizacijos įtaką jaučiame ir mes. Amerikietiškosios kultūros ryškiausi primityvūs pavyzdžiai – džinsomanija, „McDonalds“, Koka kolos (kokakolonizacija) pasirodymas prekyboje, amerikietiški miuziklai, džiazas bei jų lietuviški atitikmenys ir t.t. Televizijos laidų konstrukcija, jose kuriami banalybių lietuviški variantai, „popsininkų“ repertuaras bei atlikimo maniera ir t.t. O kur dar mokslininkams įtakos turinys filosofų darbai, menų kryptys, postringavimo maniera ir vertalų žodynas... Ne visuomet mandrybėmis verta dangstytis. Žmonėms reikia suprantamos kalbos. Tačiau įdomiausia, kad visuomenėje pasinaudojama dažniausiai pigiausia, prasčiausia, aišku, greičiausiai pasiekiama patirtimi. Tai tokia įtaka piliečio mentalitetui. Bet turime ir kuo džiaugtis. Kokios puikios mus džiugina Lietuva pasiekusios JAV gyvenusių mūsų žemiečių dailininkų darbų ekspozicijos!
Tad, ar kitų kultūrų žmonėms įdomus Čiurlionis? Pirmiausia reikia konstatuoti, kad jis tampa, pasak menotyrininko S. Urbono, „vis daugiau žinomas, vis daugiau atpažįstamas“. Globalioje kakofonijoje suskamba ir šiandien savitu balsu. „Naujas ir grynuolis“, – Čiurlionį yra įvertinęs N. Rerichas. Didieji XX a. pradžios intelektualai jo subtilų genialumą atpažino. Išgirdo muzikalioje jo dailėje. Bet ir šiandien tyrėjai atranda kažko vis naujo – nutylėto, nepastebėto, nepatirto, nauju požiūriu vertintino. Kad ir kosmoso, kaip mūsų vidinio ir išorinio pasaulio sandaros, harmonijos bruožai.
Konferencijoje pranešimus skaitė mokslininkai, dėstytojai, kultūrologai-praktikai: I. Friedland iš Izraeilio, A. Andrijauskas, sakyčiau, reikšmingiausios temos – Čiurlionio pirminio teksto tyrėjas D. Kučinskas, G. Daunoravičienė, R. Zubovas, N. Gaidauskienė, G. Kuprevičius, G. Žiobakienė, G. Daunoravičienė, A. Kučinskas, J. Landsbergytė, G. Kondrotaitė, R. Astrauskas, R. Povilionienė, A. Nedzelskis, R. Bieliauskienė.
Menotyrininkas Stanislovas Urbonas. Nuotr. autorės
Mane šioje konferencijoje pribloškė menotyrininko, M. K. Čiurlionio namų direktoriaus S. Urbono mintys. Prelegentai kalbėjo apie matyt sugalvotą žalios, geltonos spalvų sureikšminimą, nes S. Urbonas demonstravo skaidres, kurios atskleidė Čiurlionio darbų originalų kolorito transformacijas ir jų priežastis: prastas popierius, nepatvarūs dažai, blogos paveikslų laikymo, apšvietimo sąlygos. „Kol buvo gyva Čiurlionio sesuo Valerija Karužienė, ji kovojo už savo brolio kūrybos tinkamą saugojimą, o nepriklausomybės laikais politika pasisuko ta linkme, kad reikia Čiurlionį trūks plyš visam pasauliui vežioti, rodyti. Mes gyvename dabar tokioje epochoje, kur viskas tik eksploatuojama, naudojama. Politikai susitaria ir veža Čiurlionį. O ar sąlygos tikrai tinkamos tokioms originalų kelionėms?“ – klausė S. Urbonas. Skaidrės atskleidė ypatingą originaluose matomų planų žaismą, kolorito daugiakalbę. Tai, ko dabar mes reprodukcijose nebematome... Ar ne laikas susirūpinti Čiurlionio palikimu?
Teko priminti, kad 2015 m. bus minima Čiurlionio gimimo 140 metų sukaktis. Apžvelgiant JAV lietuvių organizuotą Čiurlionio šimtmečio paminėjimą, specialiai organizuotą konkursą, jau dabar kyla klausimų: kaip ruošiamasi naujos sukakties paminėjimui Lietuvoje? Juk dabar dar menkai kalbama apie šį genialų kūrėją mokyklose, kituose jaunuomenės sambūriuose. Gal reiktų rengti daugiau specialių programų, edukacinių programų, švietėjiškų leidinių, koncertų-pokalbių?
Paskutinę M. K. Čiurlionio studijų savaitės dieną A.Nedzelskis vėl vedė konferencijos dalyvius po Druskininkų apylinkes Čiurlionio takais.
Atgal
.jpg)
