Kultūra
12 11. Kalba – žmogaus papuošalas...
Aleksandras Šidlauskas
Lietuvių kalba – tikra senolė, išlaikiusi unikalias indoeuropiečių kalbų gramatines formas. Galbūt savo skambumu jai nelengva būtų galynėtis su ispanų ir italų kalbomis, bet savo žodynu, frazeologizmais ji nė per pirštą nenusileidžia artimiausioms kaimynėms. Kalbą suvokti – tai suprasti tautos prigimtines kūrybos galias, išsiaiškinti kilmės šaknis, susipažinti su grožinės literatūros turtais, pajausti tarmių savitumą ir tautosakos unikalumą. Su kokiu jautrumu ir virpančiomis širdelėmis pirmokėliai rašo raides ir dėlioja pirmąjį žodį – mama. Tai kiekvienas žmogus yra patyręs. Kalba visų pirmą ateina iš tėvų lūpų, iš pradžiamokslio, iš dainos posmų – eglutė skarota… Kas per kalbą įgyjama vaikystėje, tas išlieka visam gyvenimui kaip savastis, kaip asmenybės būvis. Niekas niekuomet nebepasakys, kas ir kada sukūrė mūsų pirmuosius žodžius ar išringavo pirmuosius dainų posmus. Tik vėlyvesni amžiai garsiai visiems pasakė – kokia graži lietuvių kalba. Apie mūsų kalbą daug mokslingų žodžių yra pasakę vokiečių, šveicarų, danų, prancūzų ir rusų kalbininkai.
Nemažiau kalbos gražmenų esama ir mūsų giminingoje kaimynijoje – latviuose. Juk kažkada visi baltai šnekėjosi viena prabaltiška kalba. Tik vėliau, gentims skirstantis ir klajojant po girias ir ežerijas, kalbos viena nuo kitos gerokai nutolo, o prūsų žemę sunaikino vokiškieji grobikai, amžiams palaidodami ir prūsų kalbą. Laimei, liko tos kalbos nuoskalėlės, paskiros frazės ir žodžiai.
Kalba mažiausiai kito kaime, nes jos gyvenimas buvo pastovus, gyventojai sėslūs, nebūta žmonių maišymosi. Tai gerai suprasta devynioliktame amžiuje, kai ypatingai susidomėta tautosaka, papročiais, gyvensena (,,Palangos Juzė), tarmėmis. Jas tirdami nepaprastai daug pasidarbavo kalbininkas Kazimieras Jaunius, poetas A. Baranauskas. K. Jaunius pirmasis aprašė Lietuvos tarmes, apytiksliai apibrėžė jų plotą. Rašytojai S. Daukantas, Žemaitė, M. Valančius savo grožiniuose ir kituose tekstuose užpildė žemaičių tarmybėmis. Nors tarmės ilgainiui po truputį nyko dėl literatūrinės kalbos įtakos mokykloje, dėl žiniasklaidos populiarumo, tačiau dar iki šiolei kaimas savo šnektos nepamiršo. Daugiausia tai tie žmonės, kurie pastoviai gyvena gimtuosiuose kaimuose ir nesiblaško kai aitvarai po visą kraštą. Kaimo mokyklos taip pat susirūpino tarmių išsauga. Lituanistai gerai supranta, kad tarmėse daug unikalių senųjų žodžių, vaizdingų posakių. Štai Grinkiškio vidurinės mokyklos mokytojai Audra ir Klemas Judreėkai (Radviliškio rajonas) savo mikrorajone su mokiniais surinktą tautosaką, vietovardžius, aprašė gyventojų vardus, pavardes ir pravardes, taip pat surinko naminių gyvulių vardus, antkapių užrašus, keletą kartų dalyvavo moksleivių, jaunųjų literatų respublikiniuose konkursuose. Tokių darbštuolių galima rasti daugelyje rajonų.
Nepaprastai daug tarnybių, surinktų per dešimtmečius, pateko į dvidešimties tomų ,,Lietuvių kalbos žodyną”. Jau paskelbta, kad pradėtas rinkti daugiatomis Lietuvos vietovardžių žodynas. Visiems gerai žinoma, kad ne tik vandenvardžiai, bet ir pievos, dirvos, pelkynai, krūmynai, šlaitai, keliai, priesodybės, tiltai, kemsai, ganyklos, kalvos, lomos taip pat per ilga įgijo savo pavadinimą (įvardijamą). Mūsų kalbos turtingumą liudija maloniniai ir mažybiniai daiktavardžiai, patarlės, frazeologizmai (trumpi perkeltinės prasmės posakiai), vaikų skaičiuotės, piršlių oracijos, sveikinimai, tostai.
Nepaprastu kalbos spalvingumu pasižymi žemaičių trys šnekos – donuininkai, dūnininkai ir donininkai bei Rytų Aukštaitijos pratarmės. Ypač gražiažode tarme prakalba senoliai, išsaugoją fonetinę įvairybę ir morfologines formas.
Nepaprastai didelį indėlį į kalbos turtinimą ir tobulinimą įnešė lietuvių rašytojai. Tikraisiais žodžio meistrais laikomi grožinės literatūros klasikai Žemaitė, Krėvė ir Vaižgantas. Tiesa, poezijos žodis yra įgijęs kitokių prasmių, jis pagrindinai yra metafora apgaybtas, asociacijomis apibrėžtas. Iš šiuolaikinių prozos meistrų visų pirmą tektų paminėti R. Granauską, H. Čigriejų, P. Treinį, R. Sadauską. Savitai ir sodriai kalbėjo JAV išeivijos klasikas M. Katiliškis. Publicistika, mūsų akimis žiūrint, niekados nepasižymėjo kalbos žodingumu. Jos sakinys daugeliu atvejų yra skurdokas, paviršinis ir nuoboda apklėstas. Žurnalistiniu vaizdingumu ir kalbos įvairybėmis pasižymėjo tik garsūs visuomenės veikėjai V. Kudirka, A. Smetona, M. Šalčius, M. Biržiška. Gyvai ir įtaigiai netolimoje praeityje rašė mokslininkas Č. Kudaba, P. Vasinauskas, E. Šimkūnaitė, A. Būdvytis. Tai dideli kalbos žinovai ir mokovai, iš savo tėvų kraičio skrynių išsilasioję etnines, kultūrines žinias ir kalbos suprastį. Atidžiau skaitant ir šiandien galima surasti gyvą naujažodį ar iš tarmės atklydusį gražiažodį. Štai kietas jų: ,,gavinys” (L. Jonušys), ,,pajautra” ( R. Keturakis), tuštmė (E.Milkevičius).
Bet kaip ir kada bus atsikratyta nelabai suprantamais tarptautizmais, kurių vertiniais atidžiau derėtų pasirūpinti kalbininkams, rašytojams, kalbėtojams. Tegul tokių žodžių ,,serija” nustebina ir tuos, kurie iš mandrumo rodo savo kalbos neskoningumą, ir tuos, kurie beveik niekuomet tokių svetimžodžių nevartoja. Štai raštų kalbos ,,perlai”: glamūras, laudacija, moderatorius, apropriacija, defergentas, taktilinis, rizomiškas, indokrinuoti, reverberacija, defragmentacija, onirika, delgras, empatiškas, piaras, simuliakras, fraktalas… Šie žodžiai išrinkti iš praėjusių metų laikraščių ir žurnalų. Redaktoriams tai turi būti gėda dėl gimtosios kalbos susinimo, niekinimo ir žodyninės sistemos ardymo. Teisėjas nieko nenubaus už kalbos įstatymo pažeidą, bet skaitytojai tokiems rašeivoms turi prikišamai parodyti, paskambinti ir pataisyti.
Kiekvienas žmogus kalba įvairiopai. Tai priklauso nuo aplinkybių ir aplinkos, nuo išsilavinimo ir prigimties savybių. Keičiasi kalbos ritmas, žodžio raiška. Žmogaus amžius taip pat keičia žmogaus mąstymą, o pakitus jausenai, pakinta ir kalbos pobūdis. Vienaip kalbama su reporteriu, visai kitaip šnekama pobūviuose, vestuvėse, laidotuvėse, gimtadienyje. Tą jaučia ir turi jausti gerai kiekvienas kalbėtojas. Gyveno mano gimtajame kaime žmogus (Pranas S.), kurio kalba buvo itin vaizdinga, vaikai virsdavo iš kojų, kai jis pasakodavo įvairius atsitikimus, o moterų žandai net nukaisdavo, kai pasidėdavo visokios jo ,,bliuznierztvos”. Anektodai pildavosi tarsi iš gausybės rago. Tuotarp kitas kaimynas (Jokūbas T.) vos ne vos išlemendavo keletą žodžių.
Pavarčius didįjį Lietuvių kalbos žodyną, nuostabą sukelia sinonimų ir antonimų gausa, žodžių įvairiareikšmingumas. Tokie žodžiai kaip ,,gailva”, ,,akis”, ,,žiedas”, ,,ranka”, ,,eiti” turi ne vieną reikšmę. Vieną skiemenį gali sudaryti ir viena raidė ,,o”, o kitame skiemenyje rasime ir septynias raides ,,triokšt”. Suprantama, kalba rodosi tada, kai apie jokias fonetikas ir morfologijas žmonės neturėjo supratimo. O žodžiai ,,mokytojas”, ,,pratarmė”, ,,virtuvė”, ,,medvilnė”, ,,turgavietė”, rūbinė”, ,,kokybė” turi savo autorių. Tai garsusis 17a. Vilniaus šv. Jonų bažnyčios pamokslininkas, aukštaitis rytietis – anykštietis Konstantinas Sirvydas. Kai kurie mūsų kalbos žodžiai vieną ar kitą prasmę įgyja priklausomai nuo kirčiuoto skiemens: aukštas, žalos, gaudė, laidos, domino, arti, seniai, klausė. Specialiai čia nužymima šių žodžių priegaidė (kirčio vieta), kad mąslus šio savaitraščio skaitytojas pats pasiaiškintų, kur čia ,,šuo pakastas“.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, birte pabiro tarptautizmų, kurie gožė kalbą savo neįprastybėmis. Visi vartojo ,,sponsorių“ ir ,,menedžerį“, ,,reketą“ ir ,,marketingą“, ,,alternatyvą“ ir ,,reitingą“, nevisuomet žinodami, iš kur tas žodis atlydo, ką jis iš tikrųjų reiškia. Vaikai visuomet yra įdomūs kalbos kūrėjai. Dažnai jų naujadaras tampa ir gali tapti literatūrinės kalbos žodžiu (,,žvalgonas“, ,,jotojas“, ,,gaisragesys“). Šiandien retas kalbėtojas išsiverčia iš staigomis atplūdusių žodžių, kuriuos pavartojame ir su reikalu ir be reikalo - ,,projektas“, ,,erdvė“, ,,iššūkis“, o žodyne tarsi ,,įšalę“ žodžiai, kaip ,,žaibukas“ (užtrauktukas), ,,žiūrynės (reginiai), ,,varganauti“ (vargti) vis dar neįgyja savosios kasdienybės.
To paties R. Sirvydo kai kurie žodžiai taip ir pasiliko praeityje, neįgije lingvistinių teisių. ,,Protomeilė“ – tai filosofija, ,,ženkladarė“ – tai fantazija, ,,vaikavedys“ – tai pedagogikas. Taip ir liko minėti tarptautiniai žodžiai mūsų kalboje, kaip priprasti ir saviti. Priešdėlis taip pat yra ,,galingas“ kalbos draugas: atnešti, pranešti, pernešti, prinešti – lyg siūlas nenutrūkstamai vijojasi iš kamuolio. Užuot paprastai ir žmoniškai pasakę apie iškilesnį žmogų, pasakome ,,grandas“, ,,metras“, ,,guru“, ,,maestro“. O žvaigždžių prisisėjo visose televizijose. Vos išsikabarojo žmogutis iš lopšio ir užtraukė dainą, tuojau pat A. Siaurusaičio firma ir krikštija ,,žvaigždė“. Iki kvailybės lieka tik vienas žingsnis. Štai moterų vardai – kuo įmantresnis, tuo nelietuviškesnis, tiesiog zimbabviškesnis – Miglita, Tojana, Adija, Orinta, Aimėja. Kokie ,,talentai“ sukuria tokį siaubo vardyną?
Apie kalbą galima būtų kalbėti daug ir ilgai, betgi visko neišpasakoti, neišskleisti. Žmogus puošia kalbą, lygiai taip pat, kaip kalba puošia asmenybę. Įdėkime šiek tiek pastangų, ir visi tapsime įdomiais kalbėtojais ir pašnekovais.
Atgal
.jpg)
