Kultūra
01 14. Koks intelektualų indėlis į mūsų istoriją?
Vytautas Paliukaitis
Antano Aleknonio mintys, paskelbtos „Lietuvos Aide“ gruodžio 21 d., šeštadienį, sušildė ne tik mano, bet ir tų pažįstamų, kuriems nunešiau šį laikraštį paskaityti, širdis. Šio autoriaus optimizmas, tikint, kad tauta išsaugos Tėvynės žemę, atskleidžia, kad miškininkas išlaikė sveiką prigimtį, dešimtmečiais nesiskirdamas su žmonių neužteršta gamta. A.Aleknonis man suteikė vertingų žinių kūrybai, nes pačiam neįmanoma aprėpti visų sričių.
Artėjant svarbioms kiekvienam katalikų Kalėdų šventėms, norėjau pamatyti, kaip joms pasiruošė Kaunas, ką gražaus miestiečiams ta proga sukūrė menininkai. Būčiau ir likęs patenkintas, bet atsivertęs reto patrauklumo, papuoštą spalvotomis iliustracijomis laikraštį „Kauno diena“ (2013 12 21), apsiniaukiau. Žinomo rašytojo nedidelės apimties tekste – minėti jo pavardės man neleidžia kultūros darbuotojo etika – gesinama šventa, išvedusi tautą per didžiausias kliūtis, ugnis. Autorius fragmentiškai apžvelgia Rumunijos, atsisakiusios galinčių susilpninti šią daugybę kartų niokotą istorijos tėkmėj garbingą valstybę, parduoti žemės sklypus „neaiškaus plauko“ užsienio turtuoliams, padejuoja dėl jos laukiančių sankcijų ir pataria... lietuviams parduoti tai, kas iki šiol buvo šventa.
Ateityje slypi ir sunkiai, net patyrusiems mūsų valstybės politikams, istorikams, įžvelgiami vingiai, verčiau pasimokykime iš praeities. Prieš 45-erius metus, kai Kauno centre buv. antikvariate radęs Maironio „Lietuvos istoriją“, supratau, kokia ugnis iškėlė Lietuvą tarpukario Nepriklausomybės laikotarpiu. Deja, ir tuomet atsirasdavo rašytojų, kaip ir minėto straipsnio autorius, kurių trumparegystė vedė tautą į pražūtį.
Kai tik man pritrūksta stiprybės, dažnai pasuku į ramią Odminių gatvelę, esančią Vilniaus centre ir sustoju prie 10-uoju numeriu pažymėto pastato, kurio fasade pritvirtinta atminimo lenta su vieno iš tauriausių XX a. mūsų valstybės kūrėjų prelato Mykolo Krupavičiaus skulptūriniu portretu ir tekstu, apibūdinančiu jo meilę Tėvynei Lietuvai. Carizmo įstatymus uoliai vykdę „cerberiai“, išdavę šiam pedagogui Veiverių mokytojų seminarijos atestatą, jame įrašė, kad tai esąs „nepataisomas Lietuvos ir valdžios priešas“. Jei šiandien greta mūsų gyventų bent dešimt tokių Dievo siųstų darbštuolių, galėtume būti ramūs – Lietuvos niekam nepavyktų išdraskyti, o tautos supriešinti.
Atgal
.jpg)
