VISUOMENĖ
06 23. Ponai nemyli nacionalinės gvardijos
Ignas Meškauskas
Advokatas, „Už nuopelnus Lietuvai“ordininkas
Respublikos Seimas, priimdamas Šaulių sąjungos įstatymą, įvertinęs šaulių ginklu nueitą kelią, įstatymo preambulėje nustatė: „pažymėdamas Lietuvos istorinį šaulių sąjungos ir jos narių vaidmenį atkuriant Lietuvos valstybę ginant jos laisvę nepriklausomybės kovose 1919-1920 metais, organizuojant ir vykdant Klaipėdos krašto sukilimą 1923 metais, ginklu priešinantis Sovietų Sąjungos okupacijai 1944 -1953 metais ir ginant atkurtą Lietuvos Respublikos nepriklausomybę 1991 metais; siekdamas stiprinti Lietuvos šaulių sąjungą kaip jungiamąją visuomenės ir Lietuvos kariuomenės bei kitų ginkluotų pajėgų grandį policijos ir kitų valstybės institucijų talkininkę, pilietinio ir tautinio ugdymo subjektą, priima šį įstatymą“.
Kėdainių šaulių kuopa
Seimas pripažino šaulių vaidmenį krašto gynyboje, visuomenės patriotiniame auklėjime. Ar nūdienoj plevėsuotų ant molo trispalvė, po 500 m. teutonų okupacijos, jei šauliai vadovaujami vado Krėvės Mickevičiaus, būtų neišgirdę klaipėdiečių šauksmo „Broliai lietuviai“, jeigu nebūtų aplaistyta grindinys pirmosios kritusios aukos, šaulio Algirdo Jasaičio gimnazisto iš Kauno krauju? Birželio spontaniškame tautos sukilime šauliai sukosi pačiame įvykių vidury. Šaulys Aleksandras Barauskas, pirmoji okupacijos auka, 1940-06-15 d. ryte, kuriam nekilo ranka atkelti užkardą alkanoms, vargą, skurdą, valstybės žūtį nešančioms ordoms iš rytų. Dešimt metų šaulių parakas neatidrėko miškuose ir kloniuose, pačiose sunkiausiose istorijos grumtynėse. Atkuriant nepriklausomybę, 300 šaulių saugojo parlamentą, strateginius objektus. Sausio tryliktąją iš keturiolikos žuvusiųjų - trys šauliai. Kaip gaivus rytmečio pavasario vėjas sklaidė nulietuvėjusią dvasią, abejingumą Lietuvai, žadino gerą nuojautą. Šauliai, tarsi tautos sanitarai, saugo tautą nuo moralinės mažakraujystės, kad puolusi tauta neparduotų laisvės už pigesnę degtinę, dujas, muilą.
Nacionalinės gvardijos reikšmę tautos gyvastingumui palaikyti teisingai suvokė ir įvertino šalį okupavę priešai. Jie savo slaptuose dokumentuose įvardijo kaip labiausiai organizuotą pasipriešinimo jėgą. Jei mūsų šaunią kariuomenę bandė politrukų pagalba perauklėti, tai nacionalinę gvardiją likvidavo dienomis, karštligiškai. Ketvirtą dieną po okupacijos atleistas sąjungos vadas Pranas Saladžius, kuris netrukus suimtas. Šaulių vardas buvo identifikuojamas su „liaudies priešo“. Suregistruoti 57 895 šauliai fiziniam sunaikinimui.
Birželio didvyriškame sukilime šauliai buvo pačiame jo vidury. Vienintelė išlikusi pasipriešinimo struktūra, ginklu apmokyta, teritorinių principu organizuota jėga, moto, ištikima duotai priesaikai. Jie nuo pat okupacijos pradžios jungėsi į antisovietinį pogrindį. Po Birželio 14 d. tremties šauliai, žinodami, kas jų laukia, savo namuose nebenakvodavo. Jiems kito nebeliko. Jau pirmąją karo dieną keletas miestelių buvo šaulių rankose... Dar vokiečių karinėms formuotėms neatėjus sukilėliai iš esmės išlaisvino Lietuvą iš sovietinės okupacijos ir paėmė valdžią į savo rankas. Kėlė trispalves prie valsčių, vykdė šventą kerštą, suiminėjo, į rūsius uždarinėjo sovietinius aktyvistus, kurie Birželio naktį padėjo enkavedistams tremti savus, užvertė medžiais kelius, nutraukė ryšius, atiminėjo iš pasimetusių, bėgančių raudonarmiečių ginklus..
Atstačius valstybę atkurtą Šaulių sąjunga spontaniškai, augo, bet išaugusi iki 108 kuopų ir 19 atskirųjų burių sustojo, prasidėjo recesija. Gvardija buvo nustumta į valstybės paraštes, silpo, kol liko apie tris tūkstančius, kurių apie pusę be kitų pagalbos neišlipa iš lovos, ir daugelis ateina į susirinkimus pasiramsčiuodami. Iš gvardijos liko butaforija. Jei tarpukaryje gvardija išaugo iki 62 tūkst. narių, karine terminologija kalbant šešių divizijų, o mes per didesnį laikotarpį, valdydami Vilnių ir Klaipėdą, sunykom, panašėdami į kažkokį naftalinu trenkiantį klubą.Gvardija kaip gynybinis vienetas sunyko iki tokio lygmens, kad Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas vardindamas gynybines jėgas paskutiniu laiku šaulių nebevardina...
Toli gvardijos sunaikinimo priežasčių ieškoti nereikia. Atkūrus valstybę desovietizacijos įstatymas nebuvo priimtas. Okupacinės valdžios šulai, turėdami išsilavinimą ir valdymo patirtį, sulindo į reikšmingas naujos valstybės, valdžios ir valdymo landas, neišskiriant Seimo, ne be nuoskaudos, akmens kišenėje. Vien į Aukščiausiąją tarybą su Sąjūdžio srove nutekėjo 23 aukšto CK rango ir kitų komunizmo ideologų. Prisibijodami šaulių, kad jie sustiprėję nepareikalautų istorinio teisingumo, atgailos, blokavo jų veiklą, kiek išmanė stūmė į užribį. Šauliai buvo izoliuoti nuo aktyvios tvarkai palaikyti veiklos. Šauliai neturi teisės laikyti ginklą, įspėti pažeidėją, sulaikyti, pristatyti, nusikaltėlį, užkirsti kelią daromam nusikaltimui. Šauliams paliko tik stovėti baltomis pirštinėmis po kryžiais ir paminklais.
Vieša paslaptis, kad nestovėjo nuošaliai spec. tarnybos, šalies, kuri neatsisako vienokiu ar kitokiu būdu valdyti mūsų šalį. Argi plėšrūnas gali būti abejingas, kai ežys ugdo spyglius? Gvardijai skurdinti parinktas apgalvotas, patikrintas kelias: skaldyti, išmarinti. Pirmasis gerai suplanuotas smūgis - skausminga, lemtinga 1990 m. liepos 28 d. koordinacinės tarybos rezoliucija, daugelį metų pristabdžiusi gvardijos plėtrą, įtraukusi į vidinių nesutarimų sūkurį, politikavimą. Vyriausybė, matydama gvardijoje sukelta betvarkę, ne iš gero gyvenimo buvo priversta 1991 m sausio 17 d. imtis iniciatyvos kurti kitą, iš esmės analogišką organizaciją, Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą. Gvardija kirmijo iš vidaus toliau. Suprastintas šaulio įvaizdis, atsisakyta tradicinės uniformos, kuri nešiota tarpukaryje ir kaunantis dešimtį metų miškuose ir kloniuose. Šauliams – belaisvių statusas. Panaikinami diržai ir perpetės. Maža to, uniformoje sumažinta puošnumo atributika suprastino išvaizdą. Nesipriešino į šalį pastumta pasyvi gvardijos vadovybė. Jokių pasipriešinimo ženklų - naujų, idėjų, konferencijų, siūlymų, rezoliucijų, diskusijų šaulio motyvacijai tobulinti, recesijai sustabdyti. Nesinaudoja demokratijos principų teisiniais svertais. Neduoda nurodymų šauliams palaikyti ryšį su seimūnais apygardose, aiškinti šaulių reikšmę valstybės gynime, neruošia savo lobistų įstatymų pataisoms. Limituoja darbą su pamaina, jaunaisiais šauliukais. Nedaromos išvados, kodėl šauliukai paaugę netampa šauliais, išsivaikšto, nėra pamainos Ataskaitoje 3 tūkst. šaulių ir 6 tūkst. šauliukų nuo 12- 18 m., kurie per 6 m. tampa pilnamečiais šauliais. Nuo 2001 iki 2013 m. išaugo dvi rotacijos - 12 tūkst. pilnamečių, kuriuos pridėjus prie šaulių 3 tūkst. viso šaulių - 15 tūkst. Deja, šaulių konstanta - 3 tūks. Dingo 12 tūkst.? Per daugiau kaip trylika metų ministerija nesusirūpina, kaip švaistoma lėšos ir laikas. Saviapgaulė. Per penkerius metus pervesta Kėdainių šauliukų kuopai 20300 litų. Kas atsakys kiek per visą Lietuvą? Per dešimtį, metų Kėdainių šaulių kuopai neišugdė nei vieno šaulio.
Nei LŠS vadovybė, nei Krašto apsaugos ministerija nekreipia dėmesio į spaudoje keliamą susirūpinimą: „Šaulių sąjungos neįgalumo priežastys“. „Ar šauliai ir toliau liks tik po kryžiais stovėti“, „Prarastos divizijos prarastas saugumas“, „Kas marina nacionalinę gvardiją“, „Šauliai pasmerkti išmirti“, „Šalies gynyba ant pensininkų pečių“. Kantri tyla. Po paskutinės publikacijos 2013-02-26 „Šaulių sąjungoje negydomi pūliniai“ - jokio krustelėjimo.
Krašto apsaugos ministerija šalinasi nuo Šaulių sąjungos kontrolės. Skundai dėl nekompetencijos, blogo šauliukų auklėjimo, netvarkos, savivaliavimo tikslu pašalinti trūkumus, netikrinti, neatsakyti įstatymo nustatyta tvarka, terminais. Į skundą, rašytą 2011-02-19, viceministrė Indrė Levickienė atsako 2012-12-12, tik po metų ir aštuonių mėnesių, po to, kada iš Seimo kontrolieriaus gavo pažymą patikrinti skundą. Ministerija nesutinka su kontrolieriaus išvadom. Nurodo, kad skundą tikrinti nėra pagrindo. Argi vadų kabinetinis vadovavimo stilius, nedalyvaujant šaulių susirinkimuose, fiktyvūs šaulių sąrašai, nesugebėjimas jaunųjų šauliukų kuopai paruošti šaulio, įtarimas kuopos vado, esant priklausomybės ligų kabinete, nėra tikrinimo objektai? Analogiškai atsako ir Danguolė Bičkauskienė 2012-04-30 Nr.15-30 raštu, kad „kuopos vado veiklos nagrinėjimas nėra Krašto apsaugos kompetencija.“
Ministerijos nepavyksta sudominti, kodėl asmuo, atkūręs kuopą, sėkmingai vadovavęs, tris kartus pačių šaulių vadovybės apdovanotas, atleidžiamas iš vado pareigų ir net pašalinamas iš organizacijos.
Šauliai vylėsi permainų, paskyrus ministre konservatorę Rasą Juknevičienę. Tikėjosi proveržio, tačiau netrukus nusivylė.
Trijų šaulių delegacija du kartus kreipėsi į Ministrę Rasą Juknevičienę skundais dėl abejotinų asmenybių skyrimo kuopos vadais, dėl nykstančių, viešumoje vis rečiau besirodančių šaulių. Atsakymas trumpas - šauliai turi savo vadą, statutą, savarankiški, ir ji negalinti padėti. Tačiau Respublikos Seimo kontrolierius Romas Valentukevičius pažymoje 2012-12-02 Nr.4D-20126-1134 dėl galimo ministerijos pareigūnų biurokratizmo nurodo, kad ministerija turi reikiamus teisinius svertus šaulių veiklą vertinti, tikrinti skundus, nes Šaulių sąjungos vadus ir pavaduotojus skiria ir atleidžia ministras, Ministerijos kontrolė numatyta pačiame šaulių statute, šeštame skyriuje.
Krašto apsaugos ministerija 2012.06. 05 pasistengė įnešti Valstybės tarnautojų įstatyme pataisą, lengvatą asmenims, kurie aktyvuoti šalies gynyboje. Jeigu keli į karjeros valstybės tarnautojo pareigas konkurse dalyvavę pretendentai įvertinti vienodai, pirmenybę būti priimtam į tas pareigas teikiama pretendentui, atlikusiam nuolatinę, privalomąją pradinę karo tarnybą, arba baigusiam bazinius karinius mokymus, ar atlikusiam alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Šauliai, kurie davė priesaką ir visą amžių ruošiasi prieš agresiją ir užpuolimo atveju ginti Tėvynę, dirba patriotinį darbą, liko užmiršti. Lengvatos valstybinėje tarnyboje neturi. Šaulys – posūnis.
Visuomenėje sukėlė ažiotažą krašto apsaugos ministerijos skubotai ruošiamos įstatymo pataisos, pagal kurias šauliai nušalinami nuo pareigos ruoštis agresijos atveju ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui. Tai reikštų, kad naikinamas vienas gynybinių subjektų, silpninamos gynybinės pajėgos. Vykdant nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą daugumai piliečių palankiausia forma, neatsitraukus nuo gamybos, ruoštis ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui. Šaulių sąjunga kaip mokykla įgalina kiekvieną pilietį atlikti pilietinę pareiga pagal Konstitucijos 139 str. Pataisos prieštarauja 2008 m. kovo 13 d. Seimo rezoliucijai „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ nuostatai, kad „Lietuvos šaulių sąjungos veiklos stiprinimas yra būtinas šalies gynybinei galiai didinti“. Ginkluotų jėgų šalies vadovė Dalia Grybauskaitė pagrįstai sukritikavo KAM rengiamas pataisas, kurios akivaizdžios grėsmės sąlygomis nestiprina, o menkina valstybės gynybos pajėgas, šalies patriotizmą, prieštarauja valstybės interesams. Protestuoja kiti šalies gynyba susirūpinę, patriotinės laikysenos inteligentijos atstovai. Šaulių vadovybė pareiškė, kad kategoriškai nepritaria pataisoms, kaip nesvarstytinoms ir atšauktinoms. KAM su juridiniais, kalbiniais, politiniais viražai traukiasi.
Gvardija nyksta dėl vienų tyčios, kitų nerūpestingumo, dėmesio, pagarbos stokos.
Kitos valstybės nacionalines gvardijas puoselėja, rodo pagarbą, kadangi jos dažniausiai yra gimusios valstybei ar režimui grėsmės metu, yra nusipelniusios. Šauliai taip pat kūrėsi kovos ugnyje su išorės ir vidaus priešais. Šaulių sąjunga atsirado dėl būtinybes gintis nuo priešų iš visų pusių. Ginkluoti vyrų patriotų būriai, kuriuos organizavo iš Rusijos grįžę karininkai, ir net nesulenkėję klebonai buvo pavadinti šauliais. Šaulių veikla glaudžiai susijusi su visais valstybės kūrimo ir vystymosi etapais. Argi neverti dėmesio, pagarbos, puoselėjimo tie, kurie gynė vos gimusią Lietuvos valstybę, vadavo Klaipėdą, vykdė Birželio sukilimą?
Užmiršta apmaudi istorinė pamoka, kada bajorai ginčijosi dėl šalies gynybos, bet nei patys ėjo kariauti, nei pinigų skyrė. Didžiulę valstybę prauliavojo. Bajorijos gėdai plėšrūs kaimynai valstybę suraikė kaip pyragą per tris kartus.
Destrukcija Šaulių sąjungoje verta Seimo dėmesio.
Kokie argumentai atsisakyti šaunias tradicijas turinčios gvardijos, kuriai nereikia pastogės, nereikia kasdien nei rengti, nei maitinti, o moralinėm savybėm nepalyginsi su samdyta? Į ką jaunimui lygiuotis? Stokojama tik politinės valios. Ar sveikas, įgimtas protas gali gyventi vien viltimis, be alternatyvos, kad mūsų laisvę apgins kiti, kurie dar nėra už mūsų laisvę pralieję nei vieno kraujo lašo, kai mūsų tekėjo marios: 22 tūkst. kaimo artojų, žaliukų rinktinio tautos fondo, gulėjo ant grindinio? Ar atsiras pranašas, kuris išdrįstų prabilti, kokia bus mūsų palikuonims pirmoji diena, NATO skėčiui susiglaudus? Ar turėsime istorijos patikrintą pasipriešinimo struktūrą su šauliu prie kiekvieno namo ir kiekvieno krūmo?
Atgal
.jpg)
