VISUOMENĖ
09 09. Močiutės akys
Alfonsas Kairys
Jose... apsiblaususiose, bet dar mėlį išlaikiusiose, gyvenimo praeitis ir šios dienos skausmas.
Drebančia ranka skaičiuoja baltus centukus. Staiga autobusas sustoja... Jie pasipila iš rankų. Jie – tai 1, 2, 5 (šiųmažiausia) nominalo centai...
Pasilenkusi renka. Juk tai jos 350 litų pašalpos pinigėliai. Jie – jos šiandienos duonos ir pieno šlakelio centai...
Šiandien, o rytoj, rytoj vėl reikės ištiesus ranką maldaut...
Paklaustumėm, kodėl jos senatvė tokia. Sūnus anksti mirė, vyras negrįžo iš Afgano, liga pakirto ją, dar nė pusšimčio nesulaukusią.
Atpildas už pragyventą gyvenimą... 350 litų. Negali padėti senutei tie, kurie po 3500 gauna, nes jiems tokie nerūpi.
Galėtų gal į kokius senelių globos namus patekti, bet... LAISVĖ brangiau...
Ir važiuoja kasdien stoties link: ji ir jos pakeleivis - plastmasinis, nežinia ko prikrautas, maišas ir apsiblaususios akys.
Pagal skelbimą
Jo rankose savasis Gyvenimo aprašymas (madingai vadinamas CV). Jis skaito ir skaito savo gyvenimo istoriją. Regis, nieko nepraleista: ir anglų kalbą moka (lietuvių darbdaviams dabar jau nebereikia!), ir vokiečių - šiek tiek, rusų kalba šneka puikiai...
Jau kelintą kartą veža CV į darbovietes. Ir visur girdi tą patį besityčiojantį atsakymą: ryto paskambinsim. Taip jau metai, metai, kai labai norisi VALGYTI.
Gal šįsyk pavyks. Gal fortūna nusišypsos. Bet fortūna darbdavio lūpomis vėl, reik manyt, paklaus: „O kokia darbo patirtis“.
Iš kur ji gali būti, jei tik prieš metus aukštoji baigta. Iš kur, DARBDAVY!
Jie
Jie įlipa į autobusą, pasiremdami ramentais.
Vienas - jaunas, kitas - jau kelių dešimčių sulaukęs.
Ir vienas ir kitas be vienos kojos. Pirmasis ją prarado, misdamas narkotikais, antrasis – Afganistane. Abu luoši, abu užuojautos verti...
Ašaros akyse
Ašarų pilnos akys... Ji jauna: gal aštuoniolikos. Renka mobiliojo telefono numerį, renka dar ir dar. Atsiliepia... ilgi signalai, ilgi, ilgi...
O vakar jos akys buvo linksmai spindinčios, nes vakar ji kalbėjosi su, jai rodės, ją mylinčiu jaunuoliu. Praėjo naktis ir nusinešė juoką, palaimą.
Liko... tik ašaros ir ilgi telefono signalai...Jai skaudu... Kur ji pasuks dabar? Ar koks nors takelis nuves vėl ją į šalį, kurios vardas „MEILĖ“, ar vėl į taką „PRARADIMAS“.
Mergužėlės ir kalbelės
O va dažytas veidas. Jaunas, bet jau dažytas. Aukštai iškelti antakiai, ryškiai raudonos lūpos, juodaspalviai akiniai virš pakaušio ir daug sąvaržėlių nosyje, lūpose...
Ir kalbasi su tokia pat drauge:
-Iš kur varai?
-Iš tusovkės.
-Linksma buvo, koroče, įkalėm visokių gėralų. O jau bernai kokie faini buvo!
-Aš irgi fainą bachūrą pakabinau.
Na, ar linksma jums klausantis sudarkytos vienos seniausių indoeuropiečių prokalbės kalbų, mūsų senelių ir prosenelių kalbos.
Kodėl
Dažnas klausia, kodėl liūdnos mano miniatiūros: argi nėra linksmų veidų?
Pavažiuokit miesto visuomeniniu transportu, įsistebėkit, ar daug linksmų pamatysit?
Nebent rytais, kai jaunimas į visokias ugdymo įstaigas važiuoja. Tada gal... Juk jų ši diena ir rytdiena tėvelių kišenėse. Nepasakytume, kad visų pilnose.
Bet... vaikams paskutinis kąsnis, nes jie, kaip įprasta sakyti, mūsų ateitis. Ateitis, gal būt ir ne Lietuvoj, šalelėj mylimoj, bet ...mūsų ateitis.
Ir mums taip gali...
Raudonas plastmasinis maišas ir užrašas „RIMI“, batai, šimtmečius matę, sportinės kelnės, striukė iš madų parduotuvės „Humana“.
Atsisuka... sumuštas, bet jau apgijęs veidas...
Kas, kada, kur?
Tie, kurie neturėjo narkotikams pinigų, kurių kūnui reikėjo dūrio.
Ir užpuolė, ir sumušė, ir žmogų invalidu padarė. Ir dabar jo akyse klaikūs vaizdai: 3 ar 5 pakelia rankas, smūgis,dar smūgis... ir tamsa...
Atsipeikėja: aplink nieko, o juk žmonės matė visą šią sceną, bet praėjo pro šalį... Praėjo nepagalvoję, kad kitą kartą ir jiems taip gali atsitikti.
O kas suvaldys besiautėjančius narkomanus? Policija? Juokinga... Vien ji to padaryti negali: čia turim būti ir MES.
Atgal
.jpg)
