VISUOMENĖ
09 27. Kita Stokholmo sindromo pusė arba Ištrūkimas iš voverės rato
Aleksandras Kavoliūnas
Yra tokia priklausomybė, vadinamasis Stokholmo sindromas, kurį galima pavadinti ir liga, – juk priklausomybę potraukiui tos pačios lyties asmenims kai kurie jau vadiname ne iškrypimu, o teise į lyčių lygybę. Priklausomybę silpnam narkotikui metadonui pavertėme galimybe išgyti nuo priklausomybės ,,kiek stipresniam“ narkotikui heroinui, o sidrą ir alų, t. y. ne tokius stiprius alkoholinius gėrimus, metame alkoholikams kaip gelbėjimosi ratą, nors jie randasi ne vandenyje, o pragaro ugnyje...
Šios priklausomybės, gerbiamieji, tai ne šiaip ligos, tai epidemija! Pražūtingas ydų ratas! Arba, jeigu norit, voverės ratas, kuriame sukasi mūsų valstybės žmonės, supančioti baimės bei gėdos saitais ir grandinėmis!
***
Ne paslaptis, kad mažiesiems dažnai reikia didesniojo globos: vaikams – tėvų priežiūros; nedidelės tautos trokšta didesnės tautos – globėjos. Žmonėms būdingas noras turėti didesnius už save prižiūrėtojus, arba kitaip, silpnesnis (save laikantis tokiu) tikisi, kad jam padės stipresnis...
O tų didesniųjų tarpe – žmonių, bendrijų, sąjungų etc., pilna piktavalių smurtautojų, įkyrių kontroliuotojų, vagiančių ramybę, jėgas bei sveikatą!
Tokius draugus ir draugijas dažnai pasirenkame patys. Kiti gudrumu prasmunka į mūsų gyvenimą ir pradeda dominuoti! Dar kiti jėga įsiveržia... Štai tokie kai kurie keliai į žmonių ir tautų širdis bei gyvenimus.
...Bet blogiausia ne tai, kad žmonės ar tautos leidžiasi užvaldomi... Ne! Blogiausia, kad daugelis jų jau nebenori nieko keisti bei patys keistis! Net jei ir gauna laisvę!Traukia praeitis – lyg ir buvo geriau, buvo tas, buvo anas...
Prisiminkim izraelitus – kaip jie keliavo Mozės vedami iš Egipto vergijos, tos pačios vergijos, nuo kurios juos gelbėjo Viešpats ir kurios jie nesveikai ilgėjosi. Ir rezultatas – vietoj vienuolikos dienų kelionės dykuma jie turėjo klampoti ištisus 40 metų!
Arba Loto žmona, – nors jai buvo prisakyta nesigręžioti, pažvelgusi į degantį miestą, pavirto druskos stulpu. Tokia praeities ilgėjimosi kaina...
O kai kurie iš mūsų ir šiandien tebešliaužioja keliais Grūto parko dilgėlynuose ieškodami tarybinės dešros...
Tokį nesveiką praeities ilgėjimąsi E. Fromas prilygino nekrofilijai... Nesveikas praeities – prabėgusių dienų, tradicijų, kažkokių maisto produktų ir t. t. – ilgesys, daugeliui tapo didžiausiais trukdžiais judėti į priekį siekiant naujų aukštumų.
Kažkam jų garbinga praeitis – kliuvinys dar šlovingesnei ateičiai. Arba kitaip – praeitis dažnai nemato ateities...
***
O kaip yra pas mus?! Liaudis atgavo laisvę, bet ar dingo praeities nostalgijos slogutis? Ar esame laisvi nuo baimės, depresijos, nesveiko nuolankumo ar polinkio kitiems vergauti?! Visa tai – nematomi pančiai arba grandinės. Kadangi nematomi, todėl ir pavojingiausi! Su neregimu priešu visados sunkiau kovoti!
O tas priešas, tai laisvanoriškas sutikimas su mus supančios aplinkos balsais: tu netikęs; jūs be mūsų nieko negalit; jūsų laisvė – tai istorinė klaida ir t. t.
...Tai susitaikymas su mus žeminančia kitų nuomone arba dar blogiau – taikstymasis su negerovėmis, vergo mąstymu ir bailumu.
...Tai baimė kalbėti tiesą ir su ja gyventi.
...Tai priklausymas nuo tave ujančių ir išnaudojančių. Galų gale, tai ir mūsų nenoras kažką keisti ir keistis patiems...
Tai ir yra kita Stokholmo sindromo – dvasinė pusė!Ta pati vergija...
Ir ištrūkti iš jos gali tik tvirtai apsisprendęs žmogus, nes kitaip ilgalaikis prisitaikymas arba nesveikas pragmatizmas tik nuves prie galutinio ir negrįžtamo susitaikymo su vergo dalia, su abejingumu masiniam ištvirkimui, homoseksualizmo ir pedofilijos apraiškom ir kitom visuomenės piktžaizdėm.
O vergiško mąstymo kuprą nusimesti turime kiekvienas pats. Niekas už mus to nepadarys...
***
Ši vergiška kontrolė totaliai reiškiasi tiek šeimose, bendruomenėse, tiek valstybiniu mastu – valdžioje, politinių partijų veikloje, Seime ir kitur.
Nenoras keistis, įeiti pro naujus vartus, yra ne tik daugelio žmonių problema, tai ir tautų bėda. Tai bent užsispyrimas – aną ragina: ,,eik pro šituos vartus ir pamatyk, kas ten už jų... Pažiūrėk, kokie prinokę ir sultingi vaisiai... Paskanauk, kas ten tau padėta ant stalo...“
Jam sakoma, kad štai ten viskas nauja, ir sąlygos ten nukakti palankios – tereikia tik įeiti pro tuos vartus. O tas, kaip užsispyręs ožys, neina ir viskas! Ir ką tu jam... Vien tai, kad vartai nauji, jau jį gąsdina, nekalbant apie lobius, slypinčius už jų!
Šį ydingą ratą sudaužyti ir iš jo ištrūkti reikia daug ryžto ir drąsos. Nes dauguma tebėra surišti nematomais vergystės žmonių nuomonei – kas ką pagalvos – ar gėdos, tariamos kaltės ir baimės už savo likimą, saitais ir pančiais...
Iš kitos pusės – su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi! Ko nuolatos klausai, kuo tiki, tuo galiausiai ir tampi.
Bet nors supantis fonas ir generuoja bjaurastį, juk gali pasirinkti, ko klausytis. ,,Taigi tikėjimas iš – klausymo, klausymas – iš Dievo žodžio“ (Rom 10, 17). O ne iš TV informacinių šaltinių...
1 Jono 2, 17 parašyta: ,,Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“.
Pasaulis ir jo geismai – tai tas pats ydingas ratas, kuriame per nuolatinę sumaištį bei nostalgiškus praeities kliedesius daugelis nieko nebegirdi ir nei gali, nei nori pagalvoti apie ištrūkimą į laisvę!
***
Bet Dievas visada turi planą tiems, kurie trokšta permainų vėjo ir noriai jam pasiduoda.
...Kaip išgirdo Dievo balsą motina Teresė, kaip Jo balso kuždesį pagavo tautų tėvas Abraomas, ar net toks tiksliųjų mokslų atstovas, kaip britų mokslininkas Izaokas Niutonas, taip ir kiekvienas iš mūsų galime pasiduoti Jo valiai – ar tai būtų tauta, ar tautos lyderiai, bendruomenių ir sąjungų vadovai, šeimos...
Sumaištyje bei nuolat kažkur lekiant, nelabai ką ir išgirsi, o ramybėje Dievo balsą atskirti galima. Tik reikia patiems norėti vykdyti Jo valią, kuri nėra nepakeliama, bet dažnai paprasta. Kartais tereikia pasirūpinti savo artimu, šeimos gerove, skirti dėmesį jaunosios kartos auklėjimui...
Mes turim suprasti, kad vyksta arši nematoma vertybių kova tarp viduriniosios klasės ir taip vadinamo ,,elito“, susibūrusio pagrinde politinėse partijose ir visuomenės piramidės viršūnėje.
Apačios nebenori, o viršūnės nebegali! Situacija pasaulio istorijoje nenauja...
Panašiai, kaip žolė braunasi pro asfalto dangą, taip vidurinioji klasė desperatiškai ieško permainų, bet virš jos esantieji slegia juos netikėjimo, paleistuvystės ir kone bjauriausia žmogiška yda – godumu.
Lyg nepakeliama liga valdančiųjų dvasinis aklumas ir godulystė sunkia našta laiko prislėgusi tuos, kurie, kaip išdygti pro asfaltą bandanti gėlelė, stiebiasi į saulę...
Ir turime aiškiai suprasti, kad mūsų nuožmi kova vyksta ne su kūnu ir krauju (žmonėmis), bet akis į akį su viršutinio dvasinės hierarchijos ešalono kunigaikščiais ir princais, administruojančiais žemės teritorijas nuo seniausių laikų; prieš deleguotas įgaliojimais šio tamsaus pasaulio valdžias; prieš kritusias blogio ir baisias padangių dvasias,(Ef 6, 12).
***
...Tačiau kokia bebūtų sunki padėtis,visados išlieka viltis, kuri kaip lazerio spindulys, perskrodžia tamsą, praplėšdama kasdienio moralinio purvo, neapykantos bei netikėjimo šydą.
Viltis – sielos inkaras.
Tikėkime, kad vis dėlto ateina laikas, kai ir mūsų tautos vedliai pradės rodyti pavyzdį, nuo kurio priklausys ne tik visos tautos dorovė bei gerovė, bet ir jos išlikimas...
Atgal
.jpg)
