VISUOMENĖ
03 24. Ar nori turėti savo tėvynę?
Neramios mintys
Lina Jukonienė
Ne taip seniai paminėjome savo laisvės ir nepriklausomybės 25-tąjį gimtadienį. Sveikoji Lietuvos dalis gražiai įprasmino šią svarbią datą. Ne tik didieji miestai, bet ir atokūs miesteliai. Per ketvirtį amžiaus daug gražių žiedų išsiskleidė visose mūsų gyvenimo srityse. Ypač džiugina naujai augantis jaunimas, pamažu įsiliejantis į visuomenės gyvenimą. Deja, šalia gražių žiedų subujojo ir piktžolės. Aktualiausia mums pastaruoju metu yra išlaikyti, išsaugoti ir apginti tai, ką sukūrėme per 25-erius metus. O, ką gi mes matome?
Štai banguoja per visą kraštą diskusijos ir „nuomonės“ apie privalomąją karinę tarnybą. Spekuliuojama procentais – kiek eitų ginti Lietuvos, o kiek ne. Per šiuos metus priaugo Lietuvoje ne tik gražaus kūrybingo jaunimo, bet ir lepšių mamytės sūnelių. Dzūkai pasakytų: nuo gero gyvenimo visai „išrupūžėjo“. Spekuliuojama demokratija, tolerancija, pacifizmu, kad tik nereikėtų eiti į privalomąją karinę tarnybą. Tokios diskusijos man skamba šventvagiškai. Net ir liaudies dainoje dainuojama: „Nepabuvęs kareivėliu, nebus geras artojėlis“. Sveiku protu nesuvokiama, kai dėl šios šventos pareigos dar ir referendumas siūlomas. Jeigu ateitų neduok, Dieve“, diena, kai reikės gintis, gal ir tada siūlysime referendumą? Nejausdamas pereigos Tėvynei, niekada nebūsi laisvas. Tokie lepšiai neatskrido iš Marso. Jie išaugo mūsų lietuvių šeimose, tam tikroje šeimos auklėjimo terpėje.
Tad nieko stebėtino, kai į viešumą prasismelkia ir kai kurių „ mamyčių“ nuomonė: „Aš nenoriu karo, nenoriu, kad mano sūnus imtų į ranką ginklą“. Nė vienas normalus žmogus, ar valstybė nenori karo. Tačiau kartais tenka gintis. Tad, ar nepriminus tokioms „mamytėms“ partizanų Motinų, kurios laimino savo vaikus, žinodamos, jog siunčia į mirtį. Gal jos nemylėjo savo pagimdytų vaikų? Bet tos Motinos suprato šventą pareigą savo Tėvynei. Dabar gi lepšiai, užaugę po „mamos sijonu“ filosofuoja, reikia ginti savo Tėvynę, ar ne. Mes niekada nebūsime saugūs, kol mūsų visuomenėje toleruosime tokius „artojėlius“. Norisi tikėti, jog mūsų šaunios merginos padarys „sarmatą“ lepšiams. Jų ir vyrais pavadinti neapsiverčia liežuvis.
Rinkimams į savivaldą susiformavo keletas „vieningųjų“ darinių, kurie (bent jau savo pavadinimu) labai artimi „Jedinaja....“ – žinome, kas tai yra. Jeigu iškiltų Lietuvai būtinybė gintis, kas gali atsitikti su tais „vieningaisiais“ dariniais?
Taigi vietoje beprasmių debatų dėl šauktinių kariuomenės, siūlau kelti klausimą: AR NORI TURĖTI SAVO TĖVYNĘ? Į šį klausimą pirmiausia turėtų atsakyti lepšeliai ir jų „mamytės“.
Atgal
.jpg)
