VISUOMENĖ
07 22. Gyvenimas – visų darbų mokytojas... (Pabaiga)
Birutė Silevičienė
Po susitikimo Vilniuje su Regina buvo prabėgę dveji metai, kai ji man paskambino: „Važiuoju į Vilnių aplankyti tetos. Ir medikų konsultacijos man reikia. Jei gali, susitikime pokalbiui prie Katedros“.
Regina visuomet man buvo nuoširdi, turėjome apie ką pasikalbėti. Šeštadienis. Laukiau jos prie Katedros sutartą valandą ir galvojau: „Kas mano draugei galėjo nutikti? Visuomet - linksma, laimingai ištekėjusi už „savojo Jurgio“, patenkinta gyvenimu. Išaugino sūnų Romuką, atšventė jo vestuves, gyveno atskiruose butuose. Dviejų šeimų gyvenimai buvo gražūs, be barnių ir pykčio: nei marti lindo į anytos ir jos vyro gyvenimą, nei anyta varstė spintų duris ir skaičiavo marčios suknutes ar kitokius pirkinius, nei apžiūrinėjo puodus, ar švarūs, ir ką verda valgyti.
Marti gerbė vyro tėvus, niekada nesipyko ir apie vyrą blogo žodžio neištarė. Ji švietė džiaugsmu ir laime, dėkojo, už išaugintą gerą sūnų – puikų vyrą, supratingą ir žinantį gyvenimo vertę. Anyta džiaugėsi, kad marti nuoširdi, tvarkinga ir taupi. Kartą yra sakiusi:„Kai turėsit savo vaikučių, tai, sulaukusi jų pilnametystės, atrišk juos nuo savo bambagyslės, tuomet jie bus laimingi. Prisimink nerašytą 11-tą Dievo įsakymą: „Netrukdyk!“ Tai aš taip ir stengiuosi gyventi. Jums gerai, o man su vyru tik džiaugsmas,“ – yra sakiusi Reginutė. Mano mintis nutraukė besišypsančios Reginos balsas: „Labas, mieloji drauge, turbūt čia iš vakaro sustojusi stovi ir meldiesi už mane prie Katedros durų?!“ Tarstelėjau, jog neseniai atėjau ir vidun dar nebuvau užėjusi. Reginai paprašius, užėjome į Katedrą uždegti žvakutės už jos a.a.tėvelius.
Žvakutė dega, o Reginos veidu nurieda ašaros. Netrukdau jai, nors ir pačiai tenka tramdyti ašaras. Toks gyvenimas... Gimstame, džiaugiasi tėvai, miršta tėvai – verkia vaikai...
Jau gatvėje Regina sako:
-Visada mane mokė tėveliukai: kai sunku, aplanko liūdesys – pasimelsk, ir palengvės. Stebiesi, kad aš Vilniuje? Taip, aš jau sulaukiau „antrų dantų“, - nusišypso Regina, - Vilniuje man sutvarkė burną, gydžiau sergančią tetą. Dabar jau tik susiskambiname, mano vyras buvo ją atvežęs pas mus. Senas žmogus, jau atpratęs nuo kaimo, vos mėnesį praleido pas mus, ir vėl teko parvežti į Vilnių. Čia jos namai, jos draugės, jos gyvenimas, kuriame jaučiasi laiminga, nors ir kamuojama ligų. O ir pati nemėgstu tų gydytojų dėmesio, vis ieško ligų..., - sako Regina. – Manau, Vilniuje nueisiu pas specialistus, ir man išaiškins sveikatos problemas, jei jų suras.
Padėjau draugei patekti pas gydytojus. Praėjo dvi laukimo savaitės: su sveikata viskas gerai, ligų nerasta.
Regina buvo laiminga ir džiaugėsi, kad į Lietuvą žada sugrįžti sūnus su žmona. Tai gal ir anūkėlių sulauksianti, bus sveika ir reikalinga šeimai. Paklausus, kaip sekasi jos vyrui, Regina papasakojo, jog kartais paskauda kojas, turi širdies ligų, geria vaistus, bet dar džiaugiasi gyvenimu, trokšta sulaukti anūkų. Kai jau esi senjoras, tai ir veiklos mažoka – tik namai, sodas ir kasdienė žvejyba. Žuvį valgome kada panorėję, ir kaimynus vaišiname. Štai per Jonines prigaudėme žuvies, kepėme vištienos šašlykus, žuvį ant grotelių. Turėjome beržų sulos, kaimynė atsinešė savo keptos duonos, agurkų ir pirmųjų pomidorų...
Vakare atostogų iš Anglijos parvyko sūnus su žmona – mėgėjai stebinti visus angliškomis vaišėmis – saldumynais, sausainukais ir stipresniais „velnio lašais“... skirtais vyrams. Vos po taurelę išgėrus, liežuviai atsirišo. Vyras prisiminė, kaip būdamas dar jaunas ir nevedęs, nuėjo pas krikštatėvį. Tas pavaišino taurele ir davė pinigų tęsti mokslus universitete, kad taptų daktaru.
Prabėgo ilgi mokslo metai, bet vaikinas pasirinko pedagogo specialybę. Dėdės nelankė, retokai lankėsi ir namuose. Miestas praplėtė jo gyvenimą. Kaunas žavėjo, jis net svajojo ten po studijų likti dirbti.
Gauna iš namų telegramą, jog mirė krikšto tėvas Apolinaras. Jurgis perka vainiką, važiuoja į laidotuves. Jaučia didžiulį skausmą, jog nepateisino krikštatėvio troškimo matyti jį daktaru.
Pamačiusi nuliūdusį Jurgį, Apolinaro žmona priėjo prie jo ir pakvietė po kelionės pavalgyti. Jurgis, ašaras nubraukęs, nupėdino paskui dėdienę. Dėdienė įpylė taurelę: „Jurgi, išgerk, taip nuraminsi netekties skausmą. Ir pavalgyk. Gyviems tenka susitaikyti su netektimi, jiems kapų nėra, su laiku skausmas atlėgs. O jis taip laukė tavęs atvažiuojant... Teko aiškinti, kiek daug reikia mokytis, kad tapti geru daktaru“, - kalbėjo dėdienė.
Po antros ar trečios taurelės Jurgis prisipažino dėdienei, kad studijavo pedagogiką ir bus mokytojas.
Dėdienė tarė, jog puiku, juk auklės naują kartą, bus geras mokytojas. Svarbu, kad tas darbas būtų prie širdies. „Sakiau Apolinarui, kad sunku įstoti mokytis medicinos, bet jis tikėjo tavimi“.
-Dėdiene, žinote, aš nenorėjau apvilti krikšto tėvelio, - atsikėlė iš užstalės Jurgis ir nuėjo prie velionio karsto. Ilgai žiūrėjo į jo veidą be gyvybės, negalėjo sulaikyti ašarų. Atsistojo nukarpyti žvakių dagčius. Apžvelgęs, kad kambaryje nieko nėra, išsitraukė iš kišenės krikšto tėvo duotus pinigus studijoms, pakėlė jo švarko kišenę ir įdėjo jon.
Jurgiui atrodė, kad jis padarė teisingą sprendimą. Paglostė jo veidą, rankas, pabučiavo kaktą, sakydamas: „Atleisk man, krikšto tėve, kad pavėlavau tau prisipažinti, jog pasirinkau kitą kelią - ne daktaro, - grąžinu tau pinigus, kad mano sąžinė būt rami, - kalbėjo Jurgis jau balsu ir vis šluostėsi ašaras.
Išėjo į kiemą įkvėpti gaivaus oro ir atsigerti šaltinio vandens. Gal aprims sielvartas, susikaupęs skausmas išblės.
Jurgis prisiminė, kaip dėdienė, pastebėjusi storoką kišenę velionio vyro švarke, skubiai įkišo ranką ir ištraukė paketuką iš jos. Nuskubėjo į virtuvę... Tik po pietų Jurgis sužinojo, kai dėdienė per krikšto tėvo metines pasakė:
-Matai, koks mano vyras Apolinaras buvo rūpestingas: savo laidotuvėms, paminklui, metinėms pinigus buvo įdėjęs į kostiumo kišenę, kad aš neturėčiau rūpesčių.
Vieni Apolinaro žmona tikėjo, kiti – ne. Vieni galvojo, kad ji pati ten tuos pinigus įdėjo ir pamiršo, kiti sprendė, kad jo dūšia ją atvedė į protą, o treti, ypač po „velnio lašų“ kalbėjo, kad turtingam ir velnias padeda, nes Apolinaras buvo geras ir gailestingas žmogus.
Tik vienas Jurgis sėdėjo tylus ir ramus. Jis vienintelis žinojo tiesą, bet tik po 40-ties metų tai atskleidė šeimai.
Atgal
.jpg)
