VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

04 30. Rengiantis Prano Markūno jubiliejui: pirmasis pasitarimas Andrioniškyje

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Pranas Markūnas (1873 01 01-1964 03 17) – Lietuvos statybos inžinierius, gelžbetonio konstrukcijų projektavimo ir statybos Lietuvoje vienas iš pradininkų. Gimęs Anykščių rajono, Andrioniškio valsčiaus Butkiškio kaime, palaidotas Andrioniškio kapinėse.

Sankt Peterburge baigęs Technologijos institutą (1898), beveik 10 metų dirbo netoli Donecko esančio Janakijevo miesto gamykloje „Petrovskije zavody“ inžinieriumi. Čia, susipažinęs su tiltų statytoju inžinieriumi Pranu Vileišiu, susidomėjo moderniausiomis statybos technologijomis. Vėliau, dirbdamas Saratove, susipažino su ypatingomis gelžbetonio savybėmis ir pats ėmė projektuoti. Rusijos miestuose statė tiltus, kitus gelžbetoninius statinius.

1919 m. grįžęs į Lietuvą dirbo statybos inžinieriumi – projektavo gelžbetonines ir kitokias konstrukcijas, dėstė Lietuvos universitete (1923-1941), pokaryje tapo pramonės statybos projektavimo instituto konstruktoriumi (1945-1956).

Iki 1940 m. pagal jo projektus ir jam vadovaujant pastatyti gelžbetonio tiltai: per Šventąją (4), per Nevėžį (4), per Šešupę (8), per Miniją ties Gargždais, per Nemuną ties Prienais, per Mūšą netoli Pasvalio. Jo suprojektuoti tiltai, kaip rašo Laura Vasiliauskaitė ir Pranas Juknevičius, buvo patikimi, gražūs, tobulos konstrukcinės sandaros. Pirmasis P. Markūno projektuotas tiltas dabartiniame Panevėžio rajone pastatytas 1927 m. Tai tiltas Velžyje.

Pastatyta pastatų ir pramonės įmonėms.

P. Markūnas buvo giliai tikinti asmenybė. Jis daug padėjo katalikų bažnyčiai tiek jai projektuodamas, tiek aukodamas. B.Kviklys, "Mūsų Lietuvoje" rašydamas apie Andrioniškį, pažymi, kad 1933-1935 m. Pranas Markūnas savo lėšomis pastatė mūrinę Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, gelžbetoninį tiltą. Be to, PanevėžyjeKristaus Karaliaus katedrai pastatė gelžbetonio bokštą (1930).

VGTU delegacija Andrioniškyje

Vilniaus Gedimino Technikos universiteto profesorius Algimantas Nakas parašė ne vieną knygą apie žymias asmenybes technikos mokslo srityje, ne vieną šimtą straipsnių. 1993 m. žurnale „Statyba ir architektūra“ (1993 m. Nr. 4, 5) publikuotas plačios apimties prof. A.Nako ir K. Kaminsko straipsnis „Pranas Markūnas: Statybų konstruktoriaus gimimo 120-osioms metinėms, 1873 01 01-1964 03 17“.

Bažnyčia grožisi prof. Algimantas Nakas (kairėje) ir Andrioniškio seniūnas Saulius Rasalas

Prof. A. Nakas ir toliau ieško medžiagos apie P. Markūną, siekia jį įamžinti ir plačiau pagarsinti. Norėdamas, kad Anykščių krašto žmonės, išskirtinai andrioniškiečiai, kuo daugiau sužinotų apie šią asmenybę, planuoja Andrioniškyje organizuoti mokslo istorikų konferenciją, kurioje pagrindinis akcentas būtų teikiamas inžinieriui Pranui Markūnui, tačiau nemaža dėmesio skirta ir jo finansuotos bažnyčios Andrioniškyje istorijai bei parapijos nūdienai.

Šiems tikslams aptarti VGTU delegacija, 2011 m. balandžio 27 d. atvykusi į Andrioniškį, apsilankė bažnyčioje, pabuvojo kapinėse prie P.Markūno kapo, apžiūrėjo jo projektuotus namus Butkiškyje prie Griežos upelio. Svečius maloniai lydėjo Andrioniškio seniūnas Saulius Rasalas ir 1935 m. gimęs Juozapas Tamošiūnas, kurio sesuo Rima Baltaduonienė, bendravusi su P. Markūnu, o jam mirus, gyvena Kaune, inžinieriaus bute.

Iš VGTU atvykusi delegacija (prof. Algimantas Nakas, žurnalistas Julius Norkevičius, fotografas Aleksas Jaunius, muziejaus reikalų tvarkytoja Ana Petkevičienė) kartu su straipsnio autore Andrioniškio seniūnijoje susitiko su vietos klebonu kun. Virginijum Taučkėla, seniūnu Saulium Rasalu ir Juozapu Tamošiūnu. Prof. A. Nakas kalbėjo apie Prano Markūno vardo garsinimo būtinybę ir galimybes, apie būsimą konferenciją, pranešimų tematiką ir medžiagos publikavimą, renginio meninę dalį, šv. Mišių auką. Seniūnas entuziastingai sutiko talkinti organizuojant renginius. Kalbėta apie biusto, paminklinės lentos kūrimo bei lėšų telkimo galimybes, straipsnius Lietuvos periodikos puslapiuose. Preliminariai aptartas konferencijos laikas – 2012 metų ruduo – taip bus pasitiktos Prano Markūno gimimo 140-osios metinės...

Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, pastatyta 1935 m. inžinieriaus P. Markūno lėšomis

Andrioniškio seniūnas S. Rasalas pasidžiaugė, kad vienas akcentas, įamžinant miestelyje kraštiečio inžinieriaus vardą, jau yra – vietos gyventojų pritarimu gatvė, einanti link kapų, pavadinta Prano Markūno vardu.

Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Dabartinė bažnyčia – jau trečioji: pirmosios dvi buvo medinės, ši – akmeninė. 1726 m. kunigaikščių Čartoriskių lėšomis buvo pastatyta medinė bažnyčia. Jai susenus 1790 m. Penionių dvaro savininkas Penianskis pastatė naują medinę bažnyčią.

1929 m. Andrioniškio bažnyčia (kuratorius kun. Juozapas Dargužas, 1867 07 01-1890 12 02-1949 09 29) dar tebebuvo Anykščių parapijos filija, kuriai priklausė trys koplyčios (Burbiškės, Pelišiai ir Anykščių kapinės). Tais metais Andrioniškio filijoje buvo 2 000 parapijiečių, o visame Anykščių dekanate – 32 262. 1932 m. Burbiškiui tapus parapija, Andrioniškiui priklausė tik viena Pelišių koplyčia.

Andrioniškio bažnyčioje netoli altoriaus kairėje pusėje pakabinta atminimo lenta liudija naujos bažnyčios statybą ir jos mecenatą: „Dievo namai, pradėti Šventaisiais 1933 metais, baigti jubiliejiniais Krikščionybės Lietuvoje įsigalėjimo 550 metais, andrioniškiečio inžinieriaus Prano Markūno lėšomis bei rūpesčiu, parapijiečių darbu“.

Tad inžinieriaus Prano Morkūno iniciatyva ir pinigais pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą vietoje senos medinės bažnyčios 1935 m. buvo pastatyta akmeninė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (29 × 13,5 m), kurią 1935 m. pašventino kun. Juozapas Norvila, o 1940 m. konsekravo vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Anykščių rajono, Andrioniškio valsčiaus Butkiškio kaimas. Prie P. Markūno pastatyto namo. Iš kairės: Juozapas Tamošiūnas, Ana Petkevičienė, prof. Algimantas Nakas ir Andrioniškio seniūnas Saulius Rasalas. Nuotraukos iš dr. A. Vasiliauskienės archyvo

Nuo 1936 m. Andrioniškio kuratoriumi paskirto kun. Motiejaus Šermukšnio (1902 03 15–1930 06 14–1978 02 06) rūpesčiu Andrioniškio filija tapo parapija. 1938 m. kun. M. Šermukšnio iniciatyva P. Markūno lėšomis menininkas Zacharka išdažė bažnyčios vidų.

Nuo 1998 m. Andrioniškio parapijos administratorius kun. Virginijus Taučkėla (gim. 1961 m. kovo 8 d., įšventintas į kunigus 1989 m. gegužės 28 d.).

Šiuo metu bažnyčia yra valstybės saugomas architektūros paminklas. Bažnyčioje yra vertingas paveikslas „Šv. Baltramiejus“. 2004-2007 m. parlamentaro kraštiečio Vytauto Galvono lėšomis, minint bažnyčios 70-metį, įrengti geometrinio ornamento vitražai. Vitražų kūrėjai: Lina Nenartonytė, Algirdas Dovydėnas ir Ieva Paltanavičiūtė (2005 m.). Vitražus atliko meistrai K., Č., Šimoniai.

Atgal