VISUOMENĖ
09 28. Istorikas Antanas Tyla apie Anykščius ir anykštėnus
Plataus akiračio ir vienas darbščiausių Lietuvos istorikų bei žinomas visuomenės veikėjas, Lietuvos mokslų akademijos narys prof. habil. dr. Antanas Tyla pateikė skaitytojams naują knygą. Šį kartą straipsnių rinkinį apie savo gimtojo Anykščių krašto praeitį ir jo žmones ( Antanas Tyla. Apie Anykščius ir anykštėnus: [straipsnių rinkinys]. Projekto organizatorius Pasaulio anykštėnų bendrija. – Vilnius: Petro ofsetas, 2016 – 267 p.).
Prisistatydamas skaitytojams, autorius rašo: „Gimiau 1929 metų spalio 28 dieną Bičionių kaime,Anykščių rajone gausioje ūkininkų šeimoje. Šeimos nariai dalyvavo antisovietinėje ginkluotoje rezistencijoje. 1951 m. tėvai su dalimi šeimos ištremti į Sibirą.
Mokiausi Anykščių gimnazijoje ir 1951 m. baigiau jau Anykščių vidurinę mokyklą. 1951–1956 m. studijavau istoriją Vilniaus universitete. 1956 m. pabaigoje sukūriau šeimą. Su žmona Romualda užauginome dukrą Audronę ir sūnų Gediminą. Auga vaikaitė Gabrielė ir trys vaikaičiai: Martynas, Vytrenis ir Antanas. 2015 m.gimė Martyno ir Daivutės dukra Elzė, pirmoji mano provaikaitė.
Nuo 1958 m. tyrinėju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVI a. pabaigos – XVII a. politinę kultūrą. XIX – XX a. pradžios lietuvių tautos kultūrinio ir politinio išsivadavimo, nepriklausomos valstybės kūrimo bei lietuviškos inteligentijos formavimosi raidą. XIX –XX a. valstiečių istoriją. Skelbiu darbus Lietuvoje ir užsienyje, esu išleidęs 14 knygų – monografijų ir istorijos šaltinių rinkinių.
Ilgą laiką, iki 2002 m. gegužės, pagrindinė mano darbovietė buvo Lietuvos istorijos institutas. Buvau šio instituto jaun. ir vyr. mokslinis bendradarbis, Archeografijos skyriaus vedėjas, 1992–1999 m. instituto direktorius, vyriausias mokslo darbuotojas.
Nuo 1963 m. dalyvavau Lietuvos kraštotyros draugijos veikloje, jos kompleksinėse ekspedicijose. Nuo 1992 m. esu Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas“.
Už leidinio idėją ir parengimą autorius dėkoja Antano Baranausko ir Antano Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus direktoriui Antanui Verbickui ir šio muziejaus kuratoriui Tautvydui Kontrimavičiui, už paramą leidybai – Lietuvos kultūros tarybai ir Anykščių rajono savivaldybei, merui Kęstučiui Tubiui.
Knygos pratarmę, kaip „Laišką prof. Antanui Tylai“, parašė prof. Arvydas Šaltenis. Joje skaitome: „Jūsų žodžiais matau 1944-ųjų metų gegužę. Jus – penkiolikmetį gimnazistą, klausantį mano tėvo – Anykščių gimnazijos direktoriaus – kalbos, laidojant Lietuvos savanorių rinktinės anykštėnus, ir atsimenantį iki šiolei pirmuosius žodžius “Per plati ši duobė, per didelis mūsų skausmas...“
Arba, kaip įdomu, jaudina ir smalsu pažinti Burbiškį, Jūsų gimtuosius Bičionis, Jūsų vaikystę, tokią gražią didžiulę šeimą: tėvus, seserį, brolius... Ir tai, ką išgyvenot pokary... Vienoj šeimoj – visa mūsų tautos istorija... Žinau, kad vasarą būtinai ieškosiu paminklo Jūsų broliui Kaziui, Lietuvos partizanui – ant Rubikių ežero kranto priešais Šventavartės salą...“ (p. 7).
Naujosios prof. A. Tylos knygos sutiktuvės įvyks LMA mažojoje konferencijų salėje 2016 m. rugsėjo 28 d. (trečiadienį; Gedimino pr. 3, Vilnius). Pradžia 17 val. Dalyvaus autorius prof. A. Tyla, muziejininkas, Anykščių rajono savivaldybės Kultūros tarybos pirmininkas Tautvydas Kontrimavičius, kultūros istorikė doc. habil. dr. Ingė Lukšaitė, Lietuvos istorijos instituto direktorius dr.Rimantas Miknys, Mykolo Romerio universiteto profesorius Saulius Nefas. Renginio vedėjas – LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas LMA narys prof. Eugenijus Jovaiša.
Ta proga skelbiame įžanginį autoriaus žodį iš jo naujosios knygos.
LA redakcija
TĖVIŠKĖ
Iš knygos: Antanas Tyla. Apie Anykščius ir anykštėnus. – V., 2016, p. 8–9.
Istorinės geografijos literatūroje gausu atskirų regionų istorijos darbų. Šalia to tiriama ir pati istorija regionuose.
Šiame leidinyje nors ir nenuosekliai daugiausia dėmesio skiriama mano gimtajame krašte besiformavusiai istorijai, aiškinama, kokie įvykiai ją aktyvizavo, kas tą istoriją kūrė, kaip jos kūrėjai patys ir jų bendraamžiai suprato bei vertino savo dalyvavimą istorijos kūrime. Senesniems laikams, siekiantiems viduramžius, šiame leidinyje atstovauja Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis, jo sūnus Žygimantas Senasis, Anykščių Šv. Mato bažnyčia, jos beneficijos gyventojai, kunigai, pirmųjų religinių liturginių bibliotekėlių kūrėjai, religinio gyvenimo puoselėtojai. Taip pat – XVII amžiaus vidurio karų išvarginta, bet nepalūžusi ir savo kraštą ginti pasiryžusi šio krašto ir viso Ukmergės pavieto bajorija, savo darbais įsirašiusi į istoriją. XIX amžiaus istoriją kūrė Stanislovo ir Liudvikos Didžiulių sutelkti knygnešiai, daraktoriai ar šiaip šviesesni, nenorintys likti tamsoje, į kurią stūmė Rusijos valdžia, žemdirbiai šviesuoliai. Vasario 16-osios aktu atkurtą Lietuvą gynė Lietuvos kariuomenė, o okupacijos metais ją atkurti ryžosi Birželio sukilimo savanoriai ir daugybė Lietuvos partizanų, pakilusių prieš sovietinę okupaciją, žuvusių konclageriuose, kalėjusių, sugrįžusių ir Lietuvos nepriklausomybę kartu su visais atkūrusių.
Mano atminties atspirtis buvo Bičionių kaimas, prie vieškelio prigludusi Tėviškė ir Tėvų auginama gausi šeima, kurioje taip gera buvo augti, dirbti, mokytis. Prie mūsų lauko net 10 kaimynų. Kiekvienas iš jų – su savo buvusia ir tęsiama istorija.
Knygos viršelis
Mūsų šeima ir kaimynai buvo mano pradinis universitetas su fakultetais, seminarais, speckursais. Kaimynas Jurgis Tumas pasakodavo apie karą su turkais, kai Šipkoje slepiantis apkasuose virš galvų lėkė kaip palivonai (puodynės) sviediniai. Mano Tėtė, Klemas Tumas ir Juozas Karvelis kalbėdavo apie kaimo jaunuolių kelionę per Atlantą ir gyvenimą Amerikoje, Antanas Strolia – apie bolševikų perversmą Peterburge, kai caro leibgvardijos pulko kareivinėse, atsisakydami kariauti, laiptinėje iš trečio aukšto mėtė savo šautuvus, juos sutrupindami. Antanas Kugys bylojo apie Pirmojo Pasaulinio karo kareivio vargus vokiečių belaisvėje, mano dėdės Juozas ir Povilas Grybai – apie Nepriklausomybės karą su lenkais, Širvintų kautynes. Bičionių pakalnėje, prie Degesės, gyvenęs Kovas vis šnekėdavo apie savo brolį – Lietuvos kariuomenės lakūną, o kai užgirsdavo retą dalyką – lėktuvo ūžimą, keldavo baltą audeklą, kad brolis atpažintų jo sodybą. Mano broliai Kazys, Juozas, Povilas, svainis Stasys Gutauskas, kaimynas Jurgis Kiaušas kalbėdavo apie Lietuvos kariuomenę ir karo tarnybą Kaune, brolis Kazys dar prisimindavo ir mokymąsi Salų žemės ūkio mokykloje.
Į mano atmintį įsirėžė apylinkių visuomenę telkęs Burbiškio bažnytkaimis su bažnyčia, jos choru, vakariniu varpo gaudesiu, su pradžios mokykla, jos skambučiu, mokytojais, jaunųjų ūkininkų, šaulių, pavasarininkų veikla, jų patriotinėmis šventėmis, vaidinimais. Burbiškis man išlieka atminty su ten įsikūrusiu paštu, krautuvėle ir darbymečio metu dvaro dirbančiuosius pietų kviečiančiu pakabinto bėgio gabalo skardžiais dūžiais, su visos burbiškėnų žemdirbių visuomenės, jos šviesuomenės nerimu dėl Vasario 16-osios Lietuvos valstybės nūdienos ir ateities. Ir su Burbiškio mišku, kuris 1944 m. antroje pusėje tapo burbiškėnų apsisprendimo su Trispalve ir priesaika kovoti dėl Lietuvos išlaisvinimo karine stovykla.
Tas pats vieškelis vedė į Burbiškį ir priešingon pusėn – ten, kur tolėliau, už septynių kilometrų, Šventosios slėny paskendę slėpiningieji Anykščiai su jų didžiais poetais, rašytojais, mokyklomis, nesiliaujančiu trečiadienio turgaus ratų dardėjimu, rogių šliuožimu ir linksmais ar susirūpinusiais iš ten pavakariais grįžtančiaisiais.
Visa Tėviškėje semta patirtis nutrūko, jos šaltiniai staiga išseko 1951 m. spalio 3 dieną. Nuo tada antraisiais namais man tapo Vilnius.
Vaikystėje, besiklausydamas suaugusiųjų pokalbių, įsidėmejau ryškius tapatybės bruožus turinčius kurkliečius, troškūniečius, debeikiečius. Tuo metu formavosi ir nauja sąvoka – burbiškėnas.
Anykštėno apibūdinimo tuomet neįsidėmėjau. Anykščių miesto ir apylinkių žmonės pokalbiuose buvo skirstomi į užkapiečius, užupiečius, užuonykštės, palivarkiečių, miesto vienkiemų gyventojus. Anykštėno tapatybė susiformavo kaip laiko, administracijos, kultūros, dvasinio arealo ir socialinių, ūkinių realijų poveikio suformuota visuomenė, susieta su senuoju Anykščių parapijos ir seniūnijos paveldu.
2016 m. kovo 7 d.
Atgal
.jpg)
