VISUOMENĖ
05.20. Rūpinkimės kalbos ir savo tautine kultūra
Aldona Paulauskienė
2017 metai paskelbti kalbos kultūros, tautinio kostiumo ir Algirdo Juliaus Greimo, ieškojusio gyvenimo prasmės, metais. Tai susiję dalykai. Prancūzų kalbininkas Emilis Benvenistas (Emile Benveniste) rašė, kad neįmanoma įsivaizduoti bekalbio ar dar tik kuriančio kalbą žmogaus. Kalboje tauta pasisakanti, kas esanti – atskamba iš Jono Jablonskio raštų. Ir dar iš Šventojo Rašto, kad pirmiausia buvęs kūrybinę galią turintis Žodis. Juk Žodžiu Dievas kūręs pasaulį per šešias dienas ir kasdien matęs, kad tai buvę gera. Septintąją dieną ilsėjęsis. Bet kas gi sukūrė išdavystę, savimylą, puikybę, neapykantą, godumą, pavydą, tingėjimą, paleistuvystę ir karus, visokius – pradedant nuo karo šeimoje iki pasaulinių karų? Tai jau tikriausiai pats žmogus, nes Dievas jam suteikė neribotą pasirinkimo laisvę. Čia ir yra didžiausia problema, kurios turbūt apskritai neįmanoma išspręsti: Pasak Senojo testamento, Dievas yra viso, kas įvyksta, priežastis. Kita vertus, žmogus atsakingas už savo nuosprendį. Šios dvi tiesos pabrėžia Dievo visagalybę ir žmogaus laisvą valią, klausimas, su kuriuo galynėjasi sisteminė teologija (Šventasis Raštas. Katalikų pasaulis. 1998, p.1370 išnaša).
Per visus 2016 metus LRT pirmojo kanalo ekrane vis buvo brėžiama trispalvė ir klausinėjama žmonių, ką jiems reiškia laisvė? Kiek mačiau ir girdėjau, tik prezidentas Valdas Adamkus paminėjo darbą Lietuvai, o kitiems laisvė – tik kalbu, ką noriu, važiuoju, kur noriu, darau, ką noriu, bet neišgirdau – darau, ką privalau daryti. Vargu ar buvo kieno nors pasakyta, kad, laisvas būdamas, įsipareigoju padaryti viską, kad išliktume su savo gimtąja kalba, paveldėtais papročiais, dorove. Turbūt reikalingas buvo tas 1926 metų perversmas, kurį sovietiniais laikais dar vadinta fašistiniu, nes neribota laisvė lengvai virsta anarchija. Dabar neribotos laisvės per daug. Todėl Dievui nereikės skelbti pasaulio pabaigos, nes ne tik mūsų, bet ir apskritai viso pasaulio žmonių veikla (blizgesys ir skurdas, karai, niokojimas gamtos, kurios dalis ir patys esame) jau rodo modernaus pasaulio artėjančią pabaigą. Algirdas Julius Greimas gyvenimo prasmės ieškojo žodžio semantikoje, mitologijoje, žmogaus meninėje kūryboje. Bet ar tikrai rado? Surasti prasmę galima tik tam tikrose ribose, o beribėje begalybėje vargu: reikia tikėti, o tikėjimas ir žinojimas – skirtingi dalykai.
Greimui pavyko tapti žymiausiu Europos semiotiku. Lietuvių tautos esmės, jos mąstymo struktūros jis ieškojo dievų ir žmonių pasaulyje. Šioms paieškoms tiko lietuvių mitologija. Struktūrinės semantikos Greimas dar papildomai ieškojo ilgą raštijos tradiciją turinčioje prancūzų grožinėje kūryboje (Maupassant: Le semiotique du text. Paris, 1983).
Taigi ir mes, ieškodami savo protėvių kultūros, mentaliteto, ne raštais, o tautosaka tegalime remtis. Tinka ir sena mitologinė pasaka „Eglė žalčių karalienė“. Ji ypatinga tuo, kad skirtingai negu visos kitos pasakos, baigiasi tragiškai – mirtimi. Joje galima pamatyti štai ką: 1) namų šeimininkas – vyras, tėvas; jeigu jo nėra, nėra ir namų: 2) tėvą išduoda ne sūnūs, o dukra; 3) likti be namų – didelė nelaimė, nes be jų nėra gyvenimo; 4) prakeikimas ir užkeikimas: likę gyvieji paverčiami medžiais. Tai pagonybės požymis, kai gyventa bendrijomis neįžengiamuose miškuose, kai turėta ne tik dievų, bet ir deivių, kai garbinti šventieji medžiai, ugnis, gamtos reiškiniai.
Simonas Daukantas savo veikalą „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“ taip pat iš dalies rėmė tautosaka, patarlėmis, kuriose apibendrinta ilgametė žmonių patirtis ir išmintis. Šis veikalas labai gražiai išleistas ir parengtas, kad būtų lengvai paskaitomas ir suprantamas, Birutės Vanagienės ir dailininko Arvydo Každailio, konsultuojantis su archeologu Albertu Tautavičiumi ir tautosakininku Norbertu Vėliumi (Vilnius, 1988). Nesusiformavus dar moksliniam stiliui, Daukanto istorinis veikalas pasidarė artimas grožiniam kūriniui ir aktoriaus Laimono Noreikos skaitomas sovietiniais laikais sukviesdavo sausakimšas auditorijas klausytojų.
Kalbininkas, mitologas, eseistas, vienas žymiausių šiuolaikinės semiotikos atstovų, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas Algirdas Julias Greimas
Simono Daukanto veikalas „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“
Lietuviai – viena iš labiausiai kentėjusių Europos tautų, Daukanto žodžiais tariant, daugiausiai ermyderių (visokių perversmų) patyrę. Pagalvokime, ar lengva žmogui atsisakyti savo tikėjimo ir atsiklaupti prieš svetimą Dievą? Todėl ir krikščionybės įvedimas nebuvo beskausmis. Mažąją Lietuvą dar gelbėjo reformacija, kurios 500 metų sukaktį taip pat šiemet minime. Jis lietuvybei skleisti paliko Karaliaučiaus universitetą. Didžioji Lietuva buvo intensyviai lenkinama. Tikyba keitėsi, bet doros šeimos samprata išliko iš labai senų laikų ir kaip veidrodyje atsispindėjo naujai įgytų pavardžių formose (niekam nereikėjo sukti galvos dėl šeimos apibrėžimo): vyras – šeimos galva; namai ir viskas, kas juose yra, jam priklauso. Jis privalo pirmiausia užsidirbti ir pats susikurti namus ir tik tada parsivesti namų šeimininkę, o moteris tėvo globą keičia vyro globa: turėtą pavardę, rodančią priklausomybę tėvui, pakeičia vyro pavarde ir pasižada jam ištikimybę iki grabo lentos. Todėl ir pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ tėvą išduoda dukra, o ne sūnūs.
Šventajame Rašte parašyta: Koks retas radinys sumani žmona, brangesnė už perlus jos vertė (ŠR, p. 1004). Bet juk tai retas radinys! Ji patenka į vyro priklausomybę, bet, būdama išmintinga, gali padėti vyrui kurti šeimos ar valstybės gerovę, būdama gudri, gali valdyti vyrą: Ir velnias jai ant kačergos (žarsteklio)batus paduoda. Ji gali pavirsti ragana (visa reginčia) ir ant šluotos skraidyti, o su velniais susidėjus, puotauti ant Šatrijos kalno. Taigi vėl tautosaka: Nesižanyk, brolali, nesižanyk, jaunasai,/ parsivesi pielałį ne an vienos dzienełės,/ bet an viso amžalio//. Ir iš šios dainos matyti, kad buvo tuoktasi ne vienai dienai, o visam amžiui.
Jeigu patyrinėsime senovės lietuvių vyrų ir moterų darbus, pamatysime, kad jie kitokie, bet savo verte lygūs: iš amatų kilo menas, o tų amatų per akis turėjo ir vyrai, ir moterys: vyrai ne tik medžiojo, žvejojo, arė žemę, bet ir gražino namus, jų langines, ant stogų kėlė žirgelius, kalė geležį, drožinėjo šaukštus, šaukščius, rankšluostines, skaptavo klumpes, ratelių verpstes, o moterys ne tik augino vaikus, gamino valgį, prižiūrėjo namų ūkį, dirbo laukuose, bet ir verpė, audė, siuvo, siuvinėjo, mezgė. Todėl ir 2017 metus galime skelbti tautinio kostiumo metais. O tautinis kostiumas nėra toks pigus daiktas. Jis ne tik rankų, bet ir širdies darbas. Iš fabrikinės medžiagos pasiūtas – jis kitas, kaip ir liaudies daina, iš kasdienės buities perkelta į sceną. Bet laikas eina, ir nieko čia jau nepadarysi.
Kad šeima būtų darni ir laiminga, moteris turi jaustis už vyro kaip už mūro, nes lizdui būtinas saugumas. Motinai didelė pagarba: Motinos diena – nuo seno yra pirmasis gegužės mėnesio sekmadienis, o Tėvo diena atsirado jau mūsų atmintyje. Simonas Daukantas „Būde“, aprašė lietuvių pagonių gyvenimus, trobesius, rūtų darželius prie namų, darbus, apeigas, papročius, ir lietuvio linksmą būdą (kad ir sunkiausius darbus dirbdamas, vis dainuodavęs), bet skyrybų neminėjo. Išmintingosios kalnėnų ir žemaičių motinos, išleisdamos savo vaiką į svietą ir įduodamos jam laimės ženklą, sako: „Mirk, vaikeli, ar doru žmogum būk ir savo namų neužmiršk“ – tos, sakau, užlaikė mūsų senovės kalbą, kuria mes šiandien, jų vaikai, galim didžiuotis ir girtis, jog nė viena kalba šiame pasauly nėra taip aiški, kaip mūsoji ( p. 8).
Nuo seno išlaikytą šeimos santvarką atspindėjo moterų pavardžių daryba iš vyrų pavardžių: ištekėjusių moterų su priesaga -ienė (Jonaitis – Jonaitienė, Gaidys – Gaidienė), kuri kartais pailginama (Šarkus – Šarkuvienė, Balčius - Balčiuvienė), bet lygia greta vartojama ir nepailginta (Šarkus – Šarkienė, Balčius – Balčienė), o mergaičių pavardės priklausomai nuo vyriškosios pavardės galūnės daromos su keturiomis priesagomis (Vitkauskas – Vitkauskaitė, Šurna – Šurnaitė; Baltakis – Baltakytė, Dirsė – Dirsytė; Dapkus – Dapkutė, Vitkus – Vitkutė; Balčius – Balčiūtė, Kubilius – Kubiliūtė ). Taip maždaug buvo iki XX a. vidurio. Kai 1956 m. rengiausi tekėti ir pasisakiau mamai norinti pasilikti savo mergautinę (retesnę ir gražesnę) pavardę, nes Paulauskų ir Kazlauskų Lietuvoje devynios galybės, ji labai prašė, kad pakeisčiau pavardę, nes paskui būsiu merga su vaiku, o tai jau negarbė ne tik motinai, bet ir vaikui. Sovietiniais laikais nesirūpinta tradicine šeimos dorove, buvusi didžiausia nuodėmė – paleistuvystė – jau nereikalavo pasmerkimo.
Prisimenu stojamuosius egzaminus į Vilniaus universitetą, kai patys mokiniai ėjo studijuoti pagal gabumus ir pašaukimą, kai universitetas dar galėjo iš stojančiųjų atsirinkti gabiausius, būsimieji lituanistai lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą turėjo laikyti raštu ir žodžiu. Egzaminuodavo du dėstytojai – kalbininkas ir literatas. Kartą, kai egzaminavome su nusipelniusia mokytoja, o vėliau ir Literatūros katedros dėstytoja Brone Katiniene, jaunuolis analizavo Vienuolio Paskenduolę, gailėjosi Veronikos ir smerkė tik prieškario buržuazinę santvarką, nes tarybiniais laikais Veronikai nebūtų reikėję skandintis, dar pašalpą kaip vieniša motina būtų gavusi. Tada Katinienė ir paklausė, o ar tarybiniais laikais labai gerai merga su vaiku? Žmogus sutriko: net nebuvo pagalvojęs, kad čia ne santvarka kalta, o nuo seno lietuvių turėtas ir puoselėtas doros šeimos paveldas. Lietuvoje niekada neturėta kūno ir seksualumo kulto, bijota ne tik negarbės, bet ir mirtinos nuodėmės. Tautinis moterų drabužis nebuvo siuvamas su didele iškirpte, trumpomis rankovėmis ir sijonu aukščiau kelių. Nebuvo ir žodžių sugyventinis – sugyventinė arba šeimos draugas irdraugė. Kažkodėl ir tie homoseksualai niekur neminimi nei blogu, nei geru žodžiu, jų tarsi nebūta.
XX a. antrojoje pusėje daug ištekėjusių moterų pasilikdavo mergautines pavardes, ir niekas iš jų nesityčiojo, ypač kad taip elgėsi jau pagarsėjusios moterys. Todėl mergaičių pavardžių priesagos neteko priklausymo šeimai reikšmės. Paskui moterys panoro visai atsisakyti priesagų ir tuo būdu susilyginti su vyrais, bet jos nesuprato, kad ir galūninės darybos atveju vyro pavardė yra jų pavardžių darybos pamatas. Galūnė nerodo priklausymo šeimai, bet lytį vis tiek skiria. O tautinis kostiumas rodė skirtumą tarp mergaitės ir ištekėjusios moters: ištekėjusios buvo nuometuotos, o mergaitės – vainikuotos. Džiaukimės, kad mūsų niekas neįvilko į burkas. O pasaulis juk margas: kitų tikybų ir papročių moterys ne vienu atveju kur kas labiau pavergtos negu mūsiškės.
Įdomu, kad tik žmonės, nieko nenusimanantys apie kalbą, mėgsta inicijuoti įvairias lingvistines diskusijas. Dėl tos nelemtos taip trokštamos lyčių lygybės diskutuota ir sovietmečiu – XX a. septintajame dešimtmetyje. Rita Miliūnaitė parašė dėmesio vertą monografiją Ką manote apie nepriesagines moterų pavardes? (Vilnius, 2013) ir išleido ją, kaip matome, jau XXI a., kai moterys vėl kėlė balsą prieš paveldėtąsias pavardes ir kai VLKK aprobavo jų darybą su viena galūne -ė. Miliūnaitės monografija apima visą diskusiją nuo pradžios iki galo ir dar papildyta įvairaus amžiaus žmonių apklausų duomenimis.
Ne kalbininkė, o gydytoja pradėjo feministinę diskusiją 1967 m.Tarybinės moters žurnalo 7-jame numeryje. Jos nuomone, visoms moterims turėtų tikti viena neutrali priesaga -ienė, nes yra irvakarienė, uogienė, kruopienė, bulvienė, karalienė, carienė ir pan., bet ji nežinojo, kad valgių pavadinimų priesaga kitaip kirčiuojama, o priegaidės kitoniškumas lietuvių kalboje reikšmingas. Miliūnaitė iš ilgoko straipsnio išrinko Kazio Ulvydo, žymiausio tuometinio kalbininko, argumentus, ginančius paveldėtąsias lietuvių moterų pavardes. Ulvydo nuomone, lietuvės turėtų didžiuotis savo pavardžių priesagomis, o ne naikinti, nes lietuvių moterų pavardžių autentiškumas niekieno neprimestas iš šalies, o susiformavęs pačioje lietuvių kalboje. Ir lietuvių pavardes tvarkyti kitų tautų pavyzdžiu neįmanoma, nes kiekviena kalba turinti tik sau būdingų ypatybių, kurių niekas neturi teisės naikinti ar niveliuoti (Miliūnaitė. p. 62 – 63 ). Ulvydą tada iš jaunesniųjų palaikė tik Jonas Kazlauskas, kiti kalbininkai manė, kad priprasime prie moterų pavardžių ir su viena galūne -ė, bet dar negalėjo pasakyti, ką daryti, jei vyro pavardė turės tą pačią galūnę (Breivė, Lapė, Dirsė). Dabar tekėdamos moterys labai dažnai renkasi priklausymo šeimai nerodančias pavardes su galūne -ė net tada, kai jos išeina ir nelabai gražios: Gaidė, Kukė, Plepė, Urbė, Urbšė ir kt. Vyresnėms moterims dar jos visos negražios. Pavyzdžiui, nenorėčiau būti nei Paulauskė, Kačerauskė, Boselė, Šarkė, nei kokia kita -ė. Kalbai – jokio nuostolio, bet taip ardomas paveldėtas lietuvių moterų pavardžių išskirtinumas. Daugelis moterų dar renkasi ir tradicines pavardes, bet jau aiškiai regima moterų pavardžių mišrainė, sistemos ardymas.
Dar didesnė savojo paveldo išdavystė vyksta dabar, kai gyvename, kur norime, ir darome, ką norime. Moterys į Lietuvą parsigabena ir tokių pavardžių, kad jų asmens dokumentams visiškai netinka valstybinė lietuvių kalba, o valdžios vyrai, kaip ir visa kita visuomenės dalis, nieko neišmano apie kalbą ir nežino išeities: iš vienos pusės Lietuvos lenkai spaudžia išrašyti tapatybės dokumentus lenkiškai, o iš kitos – lietuvės moterys su svetimomis pavardėmis net po teismus valkiojasi. Prezidentė apeliuoja į VLKK nuomonę, bet protingo sprendimo sunku tikėtis iš neprofesionalios šiuolaikinių kalbininkų kartos. Geriausia būtų, kad svetimąsias pavardes lietuvintume kaip lietuvinę prakeiktais sovietiniais laikais patys, tikrai niekieno neverčiami, o tik paisydami savosios kalbos rašybos ir tarimo.
Lietuvių moterų pavadinimai pagal pareigas, profesijas, amatus ir kitus darbus, kuriuos vienodai gali dirbti ir vyrai, ir moterys, rodo jų lygybę su vyrais – galūnėmis skiriama tik lytis: mokytojas – mokytoja, rašytojas – rašytoja, siuvėjas – siuvėja; darbininkas – darbininkė, šeimininkas – šeimininkė, direktorius – direktorė, prezidentas – prezidentė. Gaila tik, kad dabartinės nepriklausomos Lietuvos darbdaviai į tas pačias pareigas mieliau pasirenka vyrą (išskyrus dailias Seimo nario patarėjas), o moteriai drįsta pasiūlyti net mažesnį atlyginimą. Tačiau darbščios ir talentingos moterys, ir augindamos vaikus, dar suspėja neatsilikti nuo vyrų ir savo pasirinktoje profesijoje ar versle.
Fizine prasme suvokiama lyčių lygybė būtų nelygybė: bjauru buvo žiūrėti sovietiniais laikais į darbo kombinezonais vilkinčias moteris ir kartu su vyrais dirbančias statybininkų ar kelių tiesėjų darbus. Tik priešingybės sudaro vienybę – žmogų, vertą pagarbos. Kadaise prenumeravau latvių literatūros žurnalą Karogs [Vėliava]. Tai visai toks pat žurnalas, kaip kadaise mūsų buvusi Pergalė. Prisimenu labai gražios moters, bet man nežinomos poetės Ivandės Kaijos (kaija reiškia „ žuvėdra“) nuotrauką ir susirašinėjimą su garsių poetų Janio Rainio ir Aspazijos šeima. Laiške Kaija rašo, kad ji mylinti savo vyrą, vaikus, bet įkvėpimas dingstantis nuo buities darbų ir rūpesčių. Aspazija buvo ne tik gera poetė, bet ir protinga moteris. Ji Kaijai atsakė maždaug taip (cituoju iš atminties): Suprask, kad vyras ir moteris labai skirtingi. Vyras dėl moters gali kitą nužudyti arba nusižudyti pats, bet jis negali jos palikti laisvos ir visą savo gyvenimą lašas po lašo aukoti moteriai, o moteris gali ir kartais net turi tai daryti. Šis Aspazijos paaiškinimas man iškart priminė Biržiškų šeimą, išauginusią ir išmokslinusią Lietuvai pačiais nepalankiausiais spaudos draudimo laikais tris didelės erudicijos sūnus profesorius – Mykolą, Vaclovą ir Viktorą. Už šį žygdarbį 2005 m. Viekšniuose jiems pastatytas bendras paminklas.
Moterys visada trokšta meilės, bet reikia suprasti, kas yra toji meilė. Labai sunku ją atrasti visokiuose pažinčių klubuose ar interneto svetainėse, o ypač svetimuose kraštuose, svetimose kultūrose ir tikybose. Svarbu protingas pasirinkimas ir tolesnis darnus gyvenimas. Bet šiandien laisvojoje Lietuvoje, kiek girdėta iš žiniasklaidos, skiriasi daugiau kaip 60 proc. šeimų. Dabartinės Lietuvos piliečiai turbūt nesupranta to, ką suprato mūsų proseneliai, seneliai, tėvai. Vėlgi tekėdama klausiau savo mamos, o kaip būna ištekėjus su ta meile, ar ji neišnyksta? Mama atsakė: Tu žiūrėk ne to, kas išnyksta, o to, kas atsiranda – atsiranda atsakomybė už kitą žmogų, vaikus, už šeimą. Ji buvo paprasta (o gal ir nepaprasta) kaimo moteris, bet mes, vaikai, niekada negirdėjome tėvų barantis. Kaimynai girdavo jų darnų sugyvenimą. Kai mamai persakiau kaimynų nuomonę, ji tik nusišypsojo ir pasakė: Jei mes abu būtume vienodi, tai užsikapotume kirviais. Laimingašeima – nelengvų abiejų sutuoktinių susiderinimo pastangų rezultatas, nes juk vyras ir moteris sueina iš skirtingų šeimų, o dabar net iš skirtingų valstybių ir religijų.
Ir lietuvių kalbos žodžiomylėti reikšmė buvusi siauresnė. Atsiverskime Lietuvių kalbos žodyną ir pamatysime, kadmylime žmones, tėvynę, poeziją, meną, knygas, bet gal užtektų mylėti tik žmogų ir tėvynę, o poeziją, meną, knygas galėtume vertinti, branginti... Visai netinka reklamos: Mes visi mylime maistą; Mes mylime batus. Sangrąžinis veiksmažodis mylėtis niekada lietuvių kalboje nebuvo vartojamas reikšme „lytiškai santykiauti“. Tik dabar jis atsiradęs, kai daug apie neištikimybę kalbama. Nuo svetimybių kalbą būtina ginti visur ir visada, ypač tai tautai, kurios visą teritoriją tiesiog bangomis užlieja tai viena, tai kita svetimoji kalba ir kultūra.
Kalbos kultūros atžvilgiu dabar nepalyginti blogesnė padėtis negu sovietiniais laikais, nes palikus ją likimo valiai, atgijo visos buvusios svetimybės, paveldėtos iš rusų kalbos ir ant viršaus užgulė naujosios, perimamos iš anglų kalbos. Čia straipsnis, tai bendrosios padėties neįmanoma parodyti, bet šia proga galima pacituoti du garsiuosius žemaičius – Romualdą Granauską ir Aleksą Girdenį. Romualdas Granauskas – meninio žodžio meistras, ir jam buvo ne vis tiek, kaip laisvoje Lietuvoje kalbama. Tad 2008 m. jis stebėjo, kas ir kaip sakoma, o savo pastabas skelbė Vilniaus žiniose. Iš tų pastabų sudaryta knyga (Romualdas Granauskas. Lietuvos įdomybės. Vilnius, 2009). Tad keletas jo pastabų: Nė viena pasaulio kalba, reikia manyti, dabar taip sparčiai nekinta ir neturtėja kaip mūsoji <...>ot kažkaip tie žodžiai, lyg patys savaime susikuria, įsikuria ir niekur jau nežada trauktis: „Imkiet mumis ir sakykiet“ (p.25).
Iš tikrųjų pagalvokime, kodėl sovietiniais laikais girdėjome matomai vietoj matyt, galbūt, turbūt, tikriausiai, o dabar net per žinias ta pačia reikšme girdime galimai (netaisyklingai sukirčiuotą galūnėje). Kodėlžurnalistų klausinėjamas pilietis, nenorėdamas atsakyti į klausimą, sako nekomentuosiu, kai komentarų niekas iš jo nereikalauja. Šiai dienai iš ES lėšų įsisavinome aštuoniasdešimt procentų… Šiai dienai esame paruošę… Šiai dienai turime… Lietuvai, jos žmonėms, jos ūkiui, niekas nieko nenuveikė, nieko ji vargšė neturi, nes viską apžiojusi Ši Diena. Tik jai vienai visi dirba, tarnauja ir stengiasi. Kažkokia vienadienė valstybė. Matyt, amžini tik jos žemos kultūros ir menko mentaliteto valdininkai (R, Granauskas. p.64).
Ne koks jausmas, kai girdi ir švietimo ministrės kalboje šiai dienai vietoj dabar, šiandien. Ar kada norsbus pareikalauta, kad mokyklose ne tik lituanistai, bet ir kiti mokytojai kalbėtų taisyklingai? Nesirūpindami kalbos ir savo kultūra, esame užmiršę net rankos pirštų pavadinimus. Neretai girdime ir matome parašyta, kad nesąmones kalbančiam reikią tik rodomuoju pirštu pasukti prie smilkinio. Paprastas kaimo žmogus vaikus mokydavo, kad nemandagu į kitą žmogų rodyti pirštu. Todėl ir neturėta rodomojo piršto (žr. LKŽ). Kas kita, kad pirštu vaikelis kartais pasmaližiaudavo medumi ar uogiene. Tas pirštas visur pirmutinis, dėl to ir smilius. Lietuviams rodomasis pirštas svetimas. Mes turėjome smilių (smagurį, smaližių), padarytą iš smilti „pamėginus ko, justi norą“: Kai įsmilo kiaulė į daržą, tai kad tu ją atlaikytum! Pirštai vadinasi: nykštys, smilius, didysis, bevardis ir mažasis. Tarmėse įvardžiuotinės formos keičiamos priesaginėmis: didysis – didžiulis, didžkis, mažasis – mažiulis, mažiukas.
Nemandagus gestas rodyti vidurinį pirštą, betgi lietuviai nei tokio gesto nedarė, nei vidurinio piršto neturėjo. Dabar jau turi, jau iš kitos kultūros persiėmė. O kam mums toji svetima kultūra, jei turime savąją? Rusicizmai nepasitraukė, o anglizmai užgulė. Ne tik žodynas: yes, vau, okey, fanas, draivas ir kt.. Šiurpiausias dalykas, kuris labiausiai kenkia mūsų kalbai, yra ne svetimi žodžiai, o svetimos konstrukcijos, svetimo pasaulio modelio pasisavinimas<...>. Jei tas pasaulėvaizdis, kurį gauname su savo gimtąja kalba, sugriūva, prarandame tautinį mentalitetą. O juk svarbiausias dalykas – būti savimi. <...> Jeigu mūsų psichologija nepasikeis, jei tautinių vertybių nepradėsime vėl kelti į pirmąją vietą, anglų kalbos grėsmė bus labai didelė. Kalboje – kaip ir gamtoje: kas išnyko, nebeatgaivinsi. (Aleksas Girdenis. Kalbotyros darbai. III tomas: 1988 – 2000. Vilnius, 2001, p. 470).
Lietuvių kalbotyros ir politikos krizė. Kitaip nepavadinsi. Granauskas apie ją kalba taip: Kiekvienos rašto kalbos pamatas – raidynas. Pradėti reikia nuo jo. Raustis giliai po pačiais pamatais. Nereikalauti (jokiais būdais!) kad tauta iš savo raidyno išmestų kelias raides, tada pasius net beraščiai, o palengvėle, pamažėle vis pridėti prie senojo raidyno po kelias svetimas. Po dvi, po tris… Kitą kartą – vėl po dvi tris… Kai atsikvošės – jau seniai bus šaukštai po pietų (Granauskas. p. 66).Ir nėra proto, kaip iš tos krizės išbristi, nes Lietuvos protai jau gyvenimo aplinkybių nutekinti (Albinas Bagdonas. Tautos deintelektualizacijos padariniai: protinis, moralinis ir materialinis skurdas. vu.naujienos.lt 2017 04 18).
Seime vėl vyksta diskusijos dėl svetimųjų pavardžių rašybos. Dabar sunku pasakyti, kur Seimo kairė, o kur dešinė. Anksčiau kairieji siūlė padovanoti Lenkijai dalį Lietuvos ir išrašyti lenkams Lietuvos piliečių dokumentus ne valstybine, o lenkų kalba, o dabar, konservatorių vadai, norėdami suskaldyti valdančiąją daugumą, siūlo buvusį kairiųjų projektą. Premjerui reikės nusilenkti Lenkijos valdžiai, tai jis, prisiderinęs prie konservatorių vadų, jau surinko 70 Seimo narių parašų dėl tų nelaimingų trijų raidžių, iš kurių lenkams tik viena w tetinka. Prezidentė žada laukti VLKK sprendimo. Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas prof. Eugenijus Jovaiša mano, kad, pasibaigus VLKK pirmininkės kadencijai, reikia ją ir jos pavaduotoją keisti. Bet tame pačiame komitete yra ir pagarsėjęs kovotojas su kalbininkais Mantas Adomėnas, einantis su šūkiu „Stabdyk lietuvinimą!“. Štai ką jis rašo spaudoje: Kandidatų į Vyriausiąją lietuvių kalbos komisiją ir jos vadovo poziciją atranka vykdoma ne pagal kompetencijas, o pagal ištikimybę pseudotautinei ideologijai. Valstybės įstaigos, yaptingai tokios reikšmės, demokratinėse valstybėse (Tai jau Latvija nedemokratinė valstybė? – A. P.) neturėtų būti formuojamos pagal lojalumo kokiai nors ideologijai principus (Lietuvos žinios. 2017 05 12).
Taip gali kalbėti tik nieko kalbotyroje neišmanantis žmogus arba tautos priešas. Todėl ir reikia protaujantiems kitiems Seimo nariams ir Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkui ne ieškoti kompetenciją turinčių kalbininkų (Jų per 27 nepriklausomybės metus gal jau ir nebeliko, nes visas valdžios dėmesys buvo skirtas ekonomikai, o ne lituanistikai), bet pasiimti Vinco Urbučio Lietuvių kalbos išdavystę ( 2007 m.), atlikti paskutiniame puslapyje pateiktą pratimą ir dar specialiai lenkų pavardžių rašybai skirtą brošiūrėlę Pavardžių pradžiamokslis (2007 m.). Be to, Seimo archyve dar turėtų būti ne vienas raštas su rimtais argumentais, kodėl būtinai reikia lietuvinti svetimuosius asmenvardžius su daugybe iškilių Lietuvos žmonių parašais. Juk turbūt Seimas nemėtė tų raštų į šiukšlių dėžę.
Nepriklausomybės akto signataras Mečys Laurinkus, lituanistas ir patyręs politikas, suvokia, kas dabar vyksta Seime. Atkreipkite dėmesį į jo parašymą: TS-LKD, likusi vieninga įtakinga partija opozicijoje, nesėdės sudėjusi rankų, nelauks kaip anksčiau, išganingos rinkimų švytuoklės, bet naudosis menkiausia valdančiųjų klaida ir sieks išankstinių rinkimų. Jis mato, kad „Valstiečiai“, o ne į liberalus perėję konservatoriai yra ta partija, kurioje gali atgimti primirštos nacionalinės vertybės (lrytas.lt 2017 07 28). Tai tiesa. O stagnacijos laikais gimusios kalbininkės (jau ne kalbininkai), kažin ar atlaikys Seimo opozicionierių spaudimą.
Mūsų moterys gali tekėti už ko tik nori, tai ar sugebėsime joms išduoti asmens dokumentus valstybine kalba, jeigu iškraipėme net Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjo, vieno iš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sąjūdžio iniciatoriaus, profesoriaus, universiteto rektoriaus Mykolo Riomerio pavardę. Mat jis gimė Rokiškio rajone sulenkėjusioje kilmingoje giminėje, kurios šaknys buvo Pabaltijo vokiečiai. Todėl jis pats rašėsi Römeris. Vokiečių kalbos priebalsis prieš ö visada minkštas. Lietuvių abėcėlė umliauto neturi, bet lietuvindami galime ir turime vartoti savąjį minkštumo ženkląi, o dabar kas išėjo iš tos originaliosios rašybos? Išėjo tik Romerio universitetas, ir jau retas atsimena, kad R reikia tarti minkštai. Reikėjo užrašyti Riomerio universitetas, tai niekas ir netartų šios pavardės klaidingai. Teisus buvo Janis Endzelynas, įtikinęs latvius, kad paprastame rašte (ne bibliografijose) reikia paisyti ne originaliosios rašybos, o kiek galima artimesnio originalui tarimo.
Jeigu lietuvės moterys sumanytų tekėti už latvių, tai jų pavardėms reikėtų net aštuonių papildomų raidžių, kurių neturi lietuvių kalbos abėcėlė –ā, ē, ī, ķ, ļ, ņ, Ģ, ģ , o juk niekas nedraus tekėti ir už turkų, arabų ar kitų tautybių vyrų. Tai gal atsipeikėkime ir sugrįžkime į jau turėtą sutvarkytą svetimųjų vardų rašybą, nereikalaudami dar VLKK patvirtinimo.
Neužtenka 2017 metų paskelbti kalbos kultūros metais, bet būtina ir ką nors reikšminga nuveikti valstybinės kalbos labui. Verslas pasisakė, kad nepasiduos kalbininkų dalgiui, nes jam būtina pagarsėti pasaulyje ir reikia investicijų. Nepasiduos ir populiariosios muzikos grupės, pasivadinusios nelietuviškai, o dar kiek visur svetimųjų užrašų, logotipų! Tai bent padarykime vieną gerą darbą – išvaduokime Lietuvos žmones nuo neperskaitomų svetimųjų pavardžių publicistikos ir grožinės literatūros tekstuose, nuo nereikalingo galūnių kabinėjimo po apostrofo ir kitokių nesąmonių. Ne sovietinių tankų pasiilgę ir ne sovietiniais ideologais tapę Lietuvos kalbininkai rašė svetimuosius asmenvardžius taip, kaip dabar rašo latviai, o pradėję rašyti juos originalo kalba, nė kiek netapome europietiškesni už latvius. Latvija taip pat ES ir NATO narė ir daug kultūringesnė už mus, tai jeigu jau užmiršome, kaip rašėme anksčiau kad ir Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje, nusirašykime iš latvių Valstybinės kalbos įstatymo formuluotes ir taisykles. Tada žinosime, kuriais atvejais būtina rašyti svetimuosius asmenvardžius originalo kalba, o kuriais galima rašyti ir taip, kaip tariama. Tai leidžia abiejų kalbų alfabetai, nes jie palyginti neseni (XX a. pradžia), o tarimas nuo parašymo dar nenutolęs.
Atgal
.jpg)
