VISUOMENĖ
08.12. Nuo minėjimų ir įvairių renginių kalbos kultūra nepakils
Aldona Paulauskienė
2017 – uosius metus Seimas paskelbė kalbos kultūros metais, o Vyriausybė patvirtino renginių planą, kuriame numatyti įvairūs renginiai, datos ir vykdytojai. Jie būtų prasmingi, jei lietuvių kalba nebūtų palikta be priežiūros, tikinant visus, kad joks pavojus jai negresia, nors tai netiesa.
Lituanistai ir kai kurie žurnalistai dar pakalba neblogai, bet tik kai kurie. Į priešpaskutinę LRT „60 akimirkų“ laidą Živilė Kropaitė pasikvietė lituanistinį išsilavinimą turinčią žurnalistę Nijolę Baužytę, kad prisimintų ką nors iš savųjų laidų. Apie jas Baužytė nedaug tekalbėjo, bet pasakė, kad pusė šiuolaikinių laidų vedėjų dėl kalbos kultūros (tarties, kirčiavimo ir kt.) sovietiniais laikais nebūtų galėję dirbti televizijoje. Tikrų tikriausia tiesa: LRT „Auksinio balso“ laidų vedėjai, šiemet net apdovanoti, dėl netaisyklingos kalbos nebūtų pasirodę scenoje. Ir 2017-ųjų metų skelbimas kalbos kultūros metais redaguotinas: „Seimas, pabrėždamas moksleivių kalbos žinių prastėjimą, vertindamas lietuvių kalbos unikalumą ir originalumą ir siekdamas atkreipti dėmesį į lietuvių kalbos, kaip kultūros paveldo (pabraukta mano – A. P), svarbą visuomenei, nusprendė 2017-sius metus paskelbti kalbos kultūros metais“.
Originali ir unikali kiekviena kalba ir kiekviena tarmė. Gimtoji kalba – ne kultūros paveldas, o mūsų esmė, todėl ir įsižeidžiame, jei kas prie jos prisiliečia. Jeigu frazė kaip kultūrospaveldo – ne pažyminys po pažymimojo žodžio, bet palyginimas, nereikėtų skirti kableliais. Ką reiškia kalbos žinios? Lietuviai neturėtų painioti žiniųsu mokėjimu ir mokslu. Dabar tik ir girdime aukštųjų mokyklų rektorių, prorektorių, švietimo ministrės rūpestį dėl žinių kokybės. Žurnalistas praneša, kad po pertraukos Skvernelis vėl gilins anglų kalbos žinias (= mokysis anglų kalbos). Juskime skirtumą tarp mokėti ir žinoti kalbą. Mokykloje reikia tik mokytis, išmokti ir mokėti, o ne įsisavinti žinias.
Ir dar – ar tik moksleiviai vis prasčiau moka gimtąją kalbą? Ar jau niekam nerūpi, kokia kalba teka į mus visais kanalais, kokius tekstus skaitome virtualioje erdvėje? Ar jau nematome, kad atgijo buvę slavizmai ir ant jų užgulė anglizmai, sunyko kirčiavimo sistema, pamiršome rašybą ir skyrybą? Šiemet visi abiturientai išlaikė anglų kalbos egzaminą, bet gimtosios kalbos neišlaikė 10%. Ir nėra čia ko teisintis, kad kitokie egzamino reikalavimai. Sovietiniais laikais Pedagoginis institutas davė ne tik gerų mokytojų, bet ir žinomų mokslininkų, rašytojų, o šiemet niekas nepasirinko studijuoti lituanistikos Edukologijos universitete. Europos mokyklose trūksta mokytojų moterų, o Lietuvoje – vyrų (dažniausiai jie arba direktoriai, arba sportininkai). Tuo tarpu vyrų ir moterų mokytojų tinkama proporcija mokykloje labai reikšminga. Plačiau apie tai galėtų parašyti psichologai.
Vyresnės kartos lituanistus į neviltį stumia spaudoje skelbiamas Vilniaus universiteto ateities pertvarkos planas, numatantis, kad „Filologijos fakultete <...> nebeliks iki šiol buvusių katedrų (tarp jų Lietuvių kalbos, Baltistikos ir visų kitų), o jų vietoje atsiras nauji dariniai – Literatūros ir kultūros tyrimų, Anglistikos (gal Germanistikos? Per daug garbės vien anglų kalbai! - A. P.), Romanistikos ir klasikinių studijų, Taikomosios kalbotyros, Baltijos kalbų ir kultūrų bei Užsienio kalbų institutai.“ (Tai iš Jūratės Kielės pokalbio su akademiku prof. Zigmu Zinkevičiumi. www.alkas.lt2017 07 02). Paklaustas, kaip visa tai vertina, akademikas neištveria ir visus siunčia velniop, nes to nebuvę net sovietiniais laikais. Justinas Marcinkevičius kur kas anksčiau numatė artėjančią lituanistikos krizę: „Net ir sudėtingais tarybiniais metais mūsų mokykla išsaugojo jaunimą, parengė jį šviesai ir atgimimui <...>. Norėdami pamatyti Lietuvą, žiūrėkime į mokyklą – ten ji auga, mokosi skaityti ir rašyti“ (Justinas Marcinkevičius. „Pažadėtoji žemė“. Vilnius, 2009, p. 256 – 257 ).
Mitinio Samsono stiprybė buvo plaukuose, o lietuvio – žemėje. Nukėlė mus nuo žemės ir nepajėgiame išlaikyti savų tautos tradicijų, kultūros, dorovės ir tobulos kalbos. Kazys Bradūnas, kurio šimtmetį taip pat šiemet minime, buvo žemininkas. Todėl grįžo į Lietuvą su prasminga poezija ir taisyklinga kalba, kurios sugebėjo išmokyti savo vaikus ir vaikaičius visai svetimoje aplinkoje. Justinui Marcinkevičiui, įsilipus į rugį, buvo labai toli matyti, o štai rašytojas Andrius Jakučiūnas tarp miesto mūrų pasirodo nepajėgus suprasti, kas yra ar turėtų būti literatūra. Todėl mėnraščio „Metai“ (2017 liepa 7, p. 3 – 7 ) įvadiniame straipsnyje „Lietuvių rašytojas“ nemandagiai necenzūriškais žodžiais ir svetimybėmis jis plūsta lietuvių kalbos ir literatūros mokytojus, negalinčius paaiškinti, kas yra literatūra. Anglų kalbos žodžius ir savąjį žargoną autorius atpažįsta ir skiria kursyvu, bet rusicizmai ir nešvankybės – jam kalbos norma.
Šiame „Metų“ numeryje galima rasti visko: ne tik nesupratimo, kas yra literatūra, bet ir teiginį, kad, sukeitus prie šiuolaikinės poezijos tekstų poetų pavardes, neįmanoma atpažinti jų autoriaus, kad išsikvėpė poezijos pavasariai, kad sunku „Poezijos almanachui“ atrinkti tekstus ir kt. (p. 143 – 146 ). Vydūnas tikėjo, jog „Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui“( p. 83), bet ar jo tikėjimas kada nors pasitvirtins, kai šiuolaikinis rašytojas plepa: „Ką apie literatūrą sužino jaunas žmogus, per teliką išvydęs, kad vainiką laureatui Venclovai, pritariant lumzdeliams, neša tautiniais kostiumais pasidabinę bernelis su mergele? Po velniais, jam iškaista skruostai – nuo valstybės, kurioje gyvena, nuo savęs paties, vis dar toje valstybėje esančio“ (p. 6). Kuo čia dėta valstybė? Tomas Venclova dar protingas ir turbūt jaudinasi ne dėl tautinio kostiumo, lumzdelio, ne dėl Lietuvos, kurioje gimė, augo, mokėsi ir kur grįžta vis dar laukiamas ir gerbiamas, o turbūt dėl to, kad dabar Lietuva neturi poeto, kuriam tiktų Maironio premija. Kam išgalvoti nebūtus dalykus, kai pats Venclova sakosi, jog mielai priimąs premiją, nes Maironis – didis poetas („Lietuvos žinios“. 2017 05 27”)?
Šiemet Valstybės dienos minėjimas ant Lietuvos piliakalnių ir tautinių kostiumų konkursas nepaprastai jaudino: viskas taip sava, lietuviška, brangu. Džiaugiuosi, kad mokytis ginti Lietuvos ir subręsti gyvenimui į karo tarnybą eina savanoriai vaikinai ir merginos, kad susidaro didelis konkursas važiuoti į Sibirą taisyti senelių ir prosenelių kapų, didžiuojuosi matanti Lietuvos Prezidentę juos pasitinkančią su pusryčiais, vaikų būryje raginančią padovanoti jiems vasaros džiaugsmą ir kaip lygi bendraujančią su pasaulio valstybių vadovais. Galvokite, vyrai ir moterys, ką rinksite, kai jos rinkti prezidente nebegalėsite. O negeras jausmas apima, kai liaudies dainas dainuojanti jaunuolių grupelė pasirodo Joninių šventėje pasivadinusi „Folks“, kai yra kažkoks folkšokas, kai tautiškiausioje Lietuvos vietelėje – Rumšiškėse – vyksta jaunimo festivalis, pavadintas nelietuviškai, ir dar sudeginami du paveldo pastatai, kai žavūs ir balsingi vyrai, traukiantys „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“ ir „Ant kalno mūrai“, vadinasi „Thundertale“, kai Donatas Montvydas skrenda į užsienius kaip Donny Montell, o Justė Arlauskaitė pasirodo su uodegėle „jazzu“, kai gatvėje pamatau mokomąjį automobilį, ant kurio šono užrašyta „draiveris“, nors ant stogo dar styro raidė M, o ant galinio stiklo klevo lapas. Tai – pasaka be galo.
Anglų kalba plinta kaip Sosnovskio barščiai, išstumdami vietines kultūras ir kalbas. Tai matyti ne tik iš Eurovizijos, bet ir iš Klaipėdos tarptautinio šlagerių festivalio, į kurį susirinko merginos iš Lietuvos, Latvijos, Moldovos, Rusijos, Italijos ir vienas vaikinas iš Kazachstano. Visi jie dainavo angliškai. Tai nejaugi už Lietuvą kur kas didesnėse šalyse nebekuriami konkurso verti šlageriai gimtąja kalba? Nejaugi taip pasaulis praranda kalbų ir kultūrų įvairovę? Didelių šalių kalboms ir kultūroms gal dar kiek mažesnis pavojus, bet mums sunku išsaugoti savo gimtosios kalbos vertybes, o ilgainiui galime jas ir visiškai prarasti (David Crystal. „Kalbos mirtis“. Vilnius, 2005, p. 82). Karai, stichinės nelaimės gali nušluoti viską iš karto, o svetimoji kultūra marina lėtine mirtimi. Juk jau turime pavyzdžių iš mirusių lietuvių kalbos tarmių.
XX a. Aloyzas Vidugiris tyrė Zietelos tarmę ir parengė didelės apimties žodyną (Aloyzas Vidugiris. „Zietelos šnektos žodynas“. Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Vilnius, 1998, 846 p. ). Ten yra ir lietuviškai kalbėjusių žmonių nuotraukų. Paskutinė iš 1961 m. o jau 2016 m. nacionalinės ekspedicijos Nemunu dalyvė Zita Kelmickaitė Zieteloje rado tik vieną močiutę, prisiminusią, kad čia gyventa lietuvių ir galėjusią truputį lietuviškai padainuoti.
Greimo balsas iš televizijos ekrano skundžiasi, kad dabar niekas nebeieško žmogaus gyvenimo ir pasaulio prasmės. Jei gyvename beprasmį gyvenimą, tai iš kur gali atsirasti prasminga poezija, rūpestis išlaikyti savo gimtąją kalbą ar tarmę? Kilnų darbą dirba „Duokim garo“ laidos vedėjai. Loreta Sungailienė visus ragina skirti daugiau laiko ir pastangų tarmiškumui puoselėti, kad nekiltų pagunda pasakyti, jog mūsų tarmės kultūra gyvuos daugiausiai dar 50 metų, kad nedrįstume net apie tai pagalvoti („Lietuvos žinios“. 2017 04 22). Tiesa tokia: Loreta kalbės tarmiškai tol, kol bus su kuo kalbėti. Šiai laidai tinka ir tautiniai kostiumai, ir lumzdeliai, bet reikėtų pasistengti, kad ateityje dainų tekstai ekrane rodytųsi be rašybos ir skyrybos klaidų.
2017 m. reikšmingi trimis pristatytomis knygomis, reikalingomis tinkamo įvertinimo: 1.Aldonas Pupkis. „Lietuvių kalbos sąjūdis 1968 – 1988 m.”Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 2016, 494 p.; 2.„Lietuvių kalbos ideologija: norminimo galios istorija“(sudarytojai – Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys). Vilnius, Naujasis židinys – Aidai, 2016, 344 p.; „Algirdas Julius Greimas: asmuo iridėjos“.1 d. (sudarytojas – Arūnas Sverdiolas). Vilnius, Baltos lankos, 2017 (nemačiau, bet skaičiau, kad ji turinti per 700 p. ir dar būsianti antroji dalis).
Kadaise atidžiai studijavau A. J Greimo darbų rinktinę „Semiotika“ (Rolando Pavilionio autorizuotą vertimą iš prancūzų kalbos su vertėjo įvadu „Algirdas J. Greimas ir jo semiotika“. Vilnius, Mintis, 1989, 392 p.; redaktorius – Bronys Savukynas). Esu klausiusi Greimo paskaitų, buvusi su juo prie bendro pokalbių stalo, skaičiusi cituojamas mintis ne viename kalbos filosofijos veikale ir straipsnį, kuriame Greimas piktinasi, kad lietuvių kalbininkai pražiopsoję XX a., o už jį patį buvęs gabesnis gimnazijos bendrasuolis Jonas Kabelka parako neišradęs („Literatūra ir menas“ 1991 liepos 13 d., p. 6.). Apie tai, kad esame pražiopsoję XX a. ir kodėl Kabelka, gabesnis už Greimą, neišrado parako, gal dar šiemet parašysiu. Dabar tik tiek: jeigu Greimas nebūtų patekęs į Prancūziją arba, dar blogiau, pasilikęs už geležinės uždangos, tikrai parako nebūtų išradęs. Todėl sveikinu Vilniaus Universiteto Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros centro vedėją Arūną Sverdiolą, sudariusį pirmąjį Greimo raštų tomą, ir siūlau pasirūpinti, kad būtų Lietuvoje kam tęsti žmogaus gyvenimo ir pasaulio prasmės ieškojimus, bet nesišlieti prie tų, kurie eina su šūkiu „Stabdyk lietuvinimą!“.
„Lietuvių kalbos ideologija“ jau vertinta spaudoje Artūro Judženčio, Prano Kniūkštos ir mano („Lietuvos žinios“, 2017 03 28, p. 11.). Atrodo, kad šios knygos autoriai nesuvokia, ką sako. Visiems jiems diktuoja kalbininkė Loreta Vaicekauskienė, kurianti teorijas iš teorijų, bet ne iš tikrųjų faktų ir dar žadanti daugiau duoti tokios lektūros. Ką gi padoraus galima sukurti vien kabinėjantis prie žodžių, parinktų iš straipsnių ar net iš įvairių posėdžių protokolų? Pirmiausia reikėjo pažiūrėti, kaip tie mūsų „nurodinėjimai“ dera su gramatikų nustatytomis normomis. Be to, nemažai yra ir specialių studijų (Arnoldo Piročkino, Jono Šukio, Prano Kniūkštos ir kt.). Čia būsiu nekukli ir nurodysiu net keturias savo studijų knygas: „Gramatikos normos ir dabartinė vartosena“ (1986, 190 p.), „Žodyno normos ir dabartinė vartosena“ (1998, 349 p.) (bendraautorė Danutė Tarvydaitė} ir dvi monografijas: „Lietuvių kalbos kultūra“ (2000, 256 p.), „Teisininkų kalba ir bendrosios normos“ (2004, 430 p.). Tik pirmoji knyga pasirodė sovietiniais metais, o kitos trys jau nepriklausomoje Lietuvoje, tai kaip jose galėta remtis sovietine ideologija? Todėl knyga „Lietuvių kalbos ideologija“ – nepagrįstas šmeižtas. Beje, ir Pupkis nerado progos užsiminti, kad tokie darbai išvis yra. Jo reikalas, bet jų autoriui nutylėjimas skaudžiau už kritiką.
Aldono Pupkio knyga – unikali ir labai vertinga kalbos norminamojo darbo istorija. Niekas kitas tokios knygos negalėtų parašyti, nes jos autorius yra ir aprašytojo sąjūdžio organizatorius, ir pagrindinis veikėjas. Jeigu Paulauskienė galėjo būti sumalta į miltus, tai Pupkis galėjo būti ir supikliuotas (plg. 433 knygos puslapyje nurodytą Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministro Henriko Zabulio pažadą). Dirbdamas labai reikalingą ir rizikingą darbą, sovietiniais laikais jis negalėjo pateikti antrosios disertacijos, be kurios buvo neįmanoma gauti profesoriaus vardo, o be vardo – didesnės algos ir pensijos. Aiški skriauda, kurią bent iš dalies dar galima kompensuoti.
Dabar Pupkio publikacijų tiek, kad normaliomis sąlygomis užtektų kelioms premijoms (ir šios monografijos bibliografijoje jų nurodyta 33). Dvi aukštojo mokslo įstaigos – Vilniaus universitetas, kuriame dirbo Aldonas Pupkis, ir Lietuvių kalbos institutas, išleidęs nepaprastai rūpestingai parengtą monografiją – turėtų laikyti garbe, kad kalbos kultūros metais, nepaisant „Lietuvių kalbos ideologijos“ šmeižto, galima šią monografiją pateikti Valstybinei premijai, o visus Aldono Pupkio nuopelnus kalbos kultūrai – Vyriausybės apdovanojimui. Manau, kad atsirastų kalbininkų (ne sąjūdžio dalyvių), pajėgiančių objektyviai įvertinti Aldono Pupkio darbus, o aš, kaip to sąjūdžio dalyvė ir gerai pažįstanti aplinkybes, dar tikiuosi šiais kalbos kultūros metais prisiminti tuos vargus ir rūpesčius ir kaip savo mokslinės bei visuomeninės veiklos dalį.
Atgal
.jpg)
