VISUOMENĖ
05.07. Raginama kovoti su patyčiomis, bet mūsų „elitas" pats jas skatina
Rimvydas Žiliukas
Skundžiamasi, kad mokyklose klesti patyčios, siūloma prieš jas imtis priemonių, siūloma skelbti kovos prieš patyčias metus. Susidaro įspūdis, kad patyčias susigalvoja patys vaikai, kad suaugusieji jų to nemokina, priešingai, suaugusieji nori juos nuo patyčių atpratinti.
Rimvydas Žiliukas
Bet ar tai tiesa? Ką gi iš tikrųjų girdi mūsų vaikai iš suaugusiųjų? Kur iš tikrųjų yra patyčių ištakos? Prie patyčių skatinimo labai prisideda aukštus postus valstybėje užimantys žmonės, spauda, radijas, televizija, kurie save laiko šviesuomene (kaip dabar madinga sakyti - elitu), ir kuriuos dažnai matome ir girdime žiniasklaidoje. Kas gi juos skatina? Aišku, prie to daugiausiai prisideda mūsų rytų kaimynė, mūsų valdininkams papirkti ir žiniasklaidos programoms, skirtoms mūsų protams paveikti, kasmet skirianti šimtus milijonų eurų. Juk jei Rusija įtakoja daug už ją galingesnių JAV ar Prancūzijos valstybių piliečių protus jų rinkiminių kampanijų metu, tai galima tik įsivaizduoti kokią įtaką ji daro Lietuvos žmonių mąstymui.
Štai paklausykim, ką kalba daugelis mūsų Seimo narių, ministrų, valdininkų, aukštas pareigas užimančių valstybės tarnautojų, radijo ir televizijos laidų vedėjų. Kasdieną girdime jų pasimėgavimus apie tai, kad Lietuva vos ne visur yra paskutinė. Kalbėdami apie blogį jie būtinai prideda „kaip pas mus Lietuvoj" arba „na tai kaip mes, lietuviai, esam įpratę", tarsi to blogio nebūtų kitose pasaulio valstybėse, tarsi jis būtų būdingas tik vieniems lietuviams. Aišku, kad girdėdami tokias negražias kalbas apie savo tautą, panašiai pradeda galvoti ir mažiau išsilavinę žmonės. Tiesa, senukai visais laikais guosdavosi:
-Ale va kokie dabar žmonės!
Bet dabartiniai senukai piktinasi jau ne visais žmonėmis, o tik lietuviais. Dabar jie jau sako:
-Ale va kokie dabar lietuviai!
Bet kas juos taip pakeitė? Gal būt į šį klausimą galėtų atsakyti keli žemiau pateikiami pavyzdžiai. Tapo netgi gero tono požymiu pasišaipyti iš savo tautos, savo valstybės. Štai 2017 balandžio 11 d. Lietuvos televizijos laidoje „Dėmesio centre" išgirdom apie kultūros viceministrės pasakymą, kad „Vytis yra agresyvumo simbolis". Bet juk ji, padėjusi ranką ant Konstitucijos, prisiekė gerbti valstybę, Konstituciją, taigi, tuo pačiu ir joje įtvirtintus Lietuvos Respublikos simbolius: himną, herbą bei vėliavą. Tačiau kultūros viceministrė leidžia sau niekinti Lietuvos herbą. Aišku, ji niekada nepradės tyčiotis iš kaimyninių valstybių herbų, tačiau tyčiotis iš savo valstybės herbo - jai galima. Betgi tyčiodamasi iš Lietuvos herbo, kultūros viceministrė tuo pačiu tyčiojasi ir iš Lietuvos valstybės piliečių, taigi ir iš mokinių. Tai ko tada stebėtis, kad mokiniai tyčiojasi vieni iš kitų, jei patyčiomis iš jų užsiiminėja pati viceministrė?
Įvairiuose žmonių susibūrimuose, važiuodamas troleibusu, parduotuvėse nuolatos girdi paniekinančius leptelėjimus apie savo Tėvynę. Stebina tai, kad tai tenka išgirsti net ir iš tokių žmonių, iš kurių jau tikrai to nesitikėjai. Įprasta girdėti pašiepiančius žodžius apie savo tautiečius net iš mūsų gidų. Keliasdešimt kartų teko buvoti užsienio ekskursijose, bet ten jų gidai patys iš savęs nesišaipo. Nesišaipo vakariečiai iš savo Ruzvelto, Čerčilio, o iš mūsų išsilavinusių žmonių lūpų dažnai tenka girdėti, kad Antanas Smetona išdavė Lietuvą, pabėgdamas iš jos per upelį pasiraitęs kelnes. Bet beveik nesigirdi kalbų apie tai, kad pasitraukęs iš Lietuvos Antanas Smetona sugebėjo išsaugoti Lietuvos atstovybę Amerikoje, o Latvijos vadovas Ulmanis ir Estijos vadovas Piatsas, patekę į Stalino nagus, to padaryti negalėjo. Jie netgi buvo priversti pasirašyti Latvijos ir Estijos valstybių likvidavimo dokumentus, o Antanas Smetona prieš pasitraukdamas iš Lietuvos, surašė tokį ribotą įgaliojimą Antanui Merkiui, kuris užkirto galimybę teisėtam valstybės likvidavimui.
Netgi mūsų valstybinė televizija transliuoja panieką savo tautai ir valstybei savo laidose „Būtovės slėpiniai" teigiančiose, kadLietuviai - apsidergėliai! Nieko jie nesugeba!, kad Vytautas Didysis - šunsnukis . Bet ar valstybės vyrai turi teisę piktintis patyčiomis mokyklose, kai jie patys finansuoja patyčias Lietuvos televizijos laidose?
O ką galime pasakyti, pavyzdžiui, apie Lietuvos televizijos laidą „Klausimėlis"? Apklausia televizijos komentatorius dešimtis praeivių, kol susiranda tokį, kuris visiškai nesiorientuoja nei mūsų krašto istorijoje, nei dabartyje, ir, kuris, kaip sakoma, buvo nuskriaustas, „kai Dievas protą dalino". Ir štai, toks likimo nuskriaustas žmogelis pripliauškia nesąmonių, kurios po to transliuojamos visai Lietuvai. Ir suaugę, ir vaikai žiūri beveik du dešimtmečius tas „Klausimėlio" patyčias ir leipsta juokais. Šaiposi tėveliai ir mamytės iš tokių nevykėlių, o vaikai mokosi iš suaugusių, kaip malonu tyčiotis iš kvailesnio ar silpnesnio už save, ar šiaip iš likimo nuskriausto žmogaus. Iš to žmogelio dar ilgai tyčiojasi visas jo gimtasis miestelis. Aišku, ir mokiniai tyčiojasi iš lankančių mokyklą to žmogelio vaikų, nes jeigu dėdėms ir tetoms galima smagintis iš nevykėlių, tai ir mokiniams taip pat galima ir netgi smagu. Būtų dar gyva kokia nors močiutė, kurios dar nepaveikė televizijos šmaikštuoliai, kadangi jos laikais dar nė televizijos nebuvo, tai ta močiutė pamokytų vaikučius, kad negražu juoktis iš gyvenimo nuskriaustojo. Bet kad tokių močiučių jau mažai belikę.
Dabartinės močiutės užaugintos jau tokios žiniasklaidos, kurioje po kelis kartus per dieną joms kalama į galvą, kad lietuvis džiaugiasi, kai kaimyno karvė nugaišta, kai kaimyno tvartas dega, kad lietuviai yra didžiausi nevykėliai, runkeliai. Ir vaikai dabar tą girdi, ir dar jie girdi, kad lietuviai pavydūs, kad lietuviai didžiausi girtuokliai. Tiesa, „Lietuvos žinių" 2016 lapkričio 15 straipsnyje „Daugiausia geriančiųjų Danijoje, pasigeriančių - Airijoje. O kur Lietuva?" pateikė oficialius Europos Komisijos duomenis, pagal kuriuos lietuviai priskiriami prie mažiau geriančių europiečių. Bet šis „Lietuvos žinių" straipsnis liko balsu tyruose. Žiniasklaida ir toliau mums bruka nuomonę, kad didžiausi girtuokliai yra lietuviai.
Mūsų vaikai iš mūsų „elito", iš radijo bei televizijos (o dabar jau ir iš radijo bei televizijos įtikintų dėdulių bei tetulių lūpų) nuolatos girdi, kad lietuviai skundikų tauta. Nors pokario partizaninis karas liudija, kad tai yra netiesa. Ten kur buvo daug skundikų, partizaninis karas pasibaigė greičiausiai. Ir tik Lietuvoje bei Vakarų Ukrainoje partizaninis karas užsitęsė ilgiau, negu bet kur kitur. O tai liudija, kad Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje skundikų buvo labai mažas procentas, nes juk kiekviename kaime daugelis žinojo kieno sūnus ar brolis yra miške, tačiau neįskundė, padėjo partizanams, juos maitino. Kieno pusėje buvo lietuvių tauta, liudija ir šimtai atsiradusių dainų apie partizanus. O apie stribus nesukurta nė vienos dainos. Beveik visi Lietuvos partizanai, patekę į apsuptį ir nematydami galimybės išsigelbėti, nusišaudavo ar susisprogdindavo granata, kad neišduotų draugų, artimųjų. Tai labai skiriasi nuo kitų tautų partizanų, kurie dažniausiai nesiryždavo nusižudyti. Tai štai kokie lietuviai: geriau gyvybę prarasiu, bet neišduosiu! Apie tai reikia kalbėti Lietuvos žmonėms, o ypač vaikams!
Kad Lietuvoje skundikų procentas pats mažiausias, liudija ir Vytauto Andziulio su Juozu Bacevičiumi AB spaustuvė, įrengta po Vytauto Andziulio namu. Ji veikė pogrindyje nuo 1978 metų iki pat 1991 metų taip ir nesusekta. Tai dar labiau nesuprantama įvertinus jos veiklos mastus. Ji išspausdino šimtus tūkstančių pogrindinės literatūros egzempliorių, bet taip ir liko neišduota, nesusekta ir nelikviduota iki pat Lietuvos valstybės atkūrimo. Sovietinėje imperijoje visos spaustuvės būdavo išaiškinamos per kelis mėnesius pagavus nors vieną tos pogrindinės literatūros platintoją. Grasinamas ir kankinamas jis neištverdavo ir pasakydavo bent vieną pavardę. Tada kagėbistai užčiuopę siūlo galą, imdavosi sekančios aukos ir taip, išvynioję visą siūlų kamuolį, likviduodavo pogrindinę spaustuvę. Šis būdas veikė visoje Sovietinėje imperijoje, o Lietuvoje tai nesuveikė. AB spaustuvės pogrindinės literatūros platinime dalyvavo pusšimtis žmonių, keli iš jų mirė kankinami, bet neišdavė kagėbistams AB spaustuvės bendradarbių pavardžių ir adresų. Štai tikroji tiesa apie lietuvių tautą: lietuviai sveikatą ir gyvybę prarasdavo, bet išdavikais netapdavo! Apie tai privalėtų pasakoti žiniasklaida. Štai apie ką reikėtų kalbėti žmonėms, o ypač vaikams, jei mes norime, kad jie užaugtų dorais, savo šalį mylinčiais piliečiais. Todėl mokyklos privalėtų visus savo mokinius bent po vieną kartą nuvežti į šią AB spaustuvę-muziejų Salių kaime ant Neries kranto, šalia Kauno. Po apsilankymo AB spaustuvėje-muziejuje mūsų mokinukų galvelėse ir širdelėse tikrai padaugėtų pagarbos savo tautai, taigi ir sau pačiam. O meilė ir pagarba savo mamai, tėčiui, Tėvynei ugdo draugiškumą, pagarbą ir savo bendraklasiams. Be abejo, tai gerokai sumažintų ir patyčias mokyklose, ir lietuvių emigraciją iš Lietuvos. Deja, Švietimo ministerijos planuose ir programose tai nenumatyta.
Privalėtų ir Kultūros ministerija įtraukti į savo planus bei programas šią unikalią pogrindinę AB spaustuvę-muziejų, kuriai lygių ir netgi panašių nebuvo visoje Sovietinėje imperijoje. Juk pogrindinės spaustuvės Sovietinėje imperijoje paprastai būdavo susekamos ir likviduojamos per keletą mėnesių. Tik kelioms pavyko iki susekimo ir sunaikinimo išlikti ilgėliau, iki pusantrų metų. O lietuviškoji AB spaustuvė dirbo net 13 (!) metų, bet taip ir liko nesusekta. Štai apie ką turėtų girdėti mūsų žmonės iš žiniasklaidos. Kaip didžiuotųsi tokia pogrindine spaustuve kitos tautos, jei tokią turėtų. Kaip ją veržtųsi pamatyti užsieniečiai, kiek ji atneštų pagarbos mūsų tautai, galų gale ir kiek pritrauktų užsienio turistų, o tai reiškia ir valiutos, jei mes deramai ją išpopuliarintume. Deja, Kultūros ministerijos planuose ir programose deramos vietos jai taip pat neatsiranda.
Mūsų valdžios žmonės, šviesuomenė, žiniasklaida privalo pasirūpinti, kad kiekvienas lietuvis, didelis ir mažas, ne tik išgirstų, bet ir apsilankytų fenomenalioje AB spaustuvėje. Apie tokius ir panašius dalykus, kokių Lietuvos istorijoje daugybė, reikia mažiems ir dideliems kalbėti. Dabar skundžiamės, kad mūsų visuomenė yra itin žemos savivertės. Betgi Sąjūdžio pakviesta ta mūsų visuomenė pakilo, pusė milijono mūsų piliečių atėjo į Baltijos kelią. Lietuvos, o ne kokia nors kita, visuomenė pirmoji paskelbė Nepriklausomybę, tokiu būdu pirma pradėdama griauti sovietinio kalėjimo sienas. Ir imkim pavyzdį iš Sąjūdžio lyderių, šviesuomenės, kurie tada gerbė savo piliečius, apeliavo į jų padorumą, patriotizmą, skirtingai nuo dabartinio „elito" besityčiojančio iš savo žmonių, vadinančio juos apsidergėliais, runkeliais, pavyduoliais.
Tad gal nekaltinkit visuomenės? Gal pasižiūrėkit į save? Visose tautose mąstančių žmonių - šviesuomenės yra ne daugiau, kaip dešimtadalis. Ir jei visuomenė pasimetusi, tai kalta yra ne visuomenė, ne tauta, o jos elitas. Visuomenė eina ten, kur ją veda šviesuomenė. Todėl pirmiausiai gydyti reikia mūsų šviesuomenę - elitą, kurio rankose ir yra vaistai visuomenei gydyti arba ją sargdinti: televizija, radijas, spauda. O dabar iš aukštesniųjų visuomenės sluoksnių sklinda patyčios ir šmeižtai apie mūsų tautą, o mažiau išsilavinę žmonės tik atkartoja tas patyčias, kurios jiems yra brukamos per žiniasklaidą. Juk visais laikais visose valstybėse ir visose tautose veikia principas „pakartok melą šimtą kartų ir jis virs tiesa". Pirmiausiai reikia išguiti patyčias ir savinieką iš valdžios įstaigų, žiniasklaidos, mokyklų ir tik tada jų sumažės visoje visuomenėje.
Dabar tų patyčių iš lietuvių tautos rezultatas ryškiausiai matosi mokyklose:
1) mokyklose klesti patyčios;
2) daugeliui vyresniųjų klasių mokinių įdiegtas saviniekos kompleksas (kurį galima vadinti ir baudžiauninko kompleksu), jie yra įtikinti, kad mūsų valstybė yra vagių ir kyšininkų sukurtas nevykęs darinys, ir tai yra viena iš priežasčių, kad jie baigę mokyklas ketina emigruoti;
3) daugelis vyresniųjų klasių mokinių jiems įdiegto saviniekos (arba baudžiauninko) komplekso atsikrato tik emigravę ir ten susidūrę su gyvenimo užsienyje realybe.
LR Konstitucijos 25 straipsnis skelbia, kad„laisvė reikšti savo įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su... tautinės... neapykantos... kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija". Deja, šio LR Konstitucijos reikalavimo Lietuvoje paisoma tik kalbant apie kitas tautas. Visi puikiai įsivaizduojame, koks triukšmas kiltų, jei kas nors pabandytų tyčiotis iš lenkų, japonų, žydų, amerikiečių, ar kokią nors kitos tautos, todėl kitos tautos Lietuvoje nėra įžeidinėjamos. Tačiau lietuvių tautai LR Konstitucijos 25 straipsnis negalioja. Iš lietuvių galima tyčiotis kiek tik nori, su įrodymais ar be jų. Tiesiog daugelis lenktyniauja, ką čia dar užgauliau pasakius apie lietuvius.
Reikia liautis žiūrėti pro pirštus į saviniekos komplekso diegimą lietuviams. Yra akivaizdu, kad šmeižtai apie mūsų valstybės praeitį ir dabartį, saviniekos komplekso diegimas mūsų piliečiams silpnina mūsų valstybę, skatina šešėlinę ekonomiką, didina emigraciją ir nusikalstamumą. Yra akivaizdu, kad tų šmeižtų skleidėjai ir platintojai Lietuvoje yra finansuojami iš užsienio. Aišku, mes negalime uždrausti žmonėms reikšti savo nuomonės, net jeigu ji yra ir neteisinga. Tačiau valstybė gali ir privalo reaguoti, kai ją šmeižia per viešąsias informacijos priemones. Ypatingai amoralu, kai savo valstybę šmeižia išsilavinę žmonės, kurie kaip tik ypatingai turėtų prisidėti skiepijant meilę savo kraštui. Ir visiškai nepakenčiama, kai tai daro valstybės finansuojamose organizacijose dirbantys žmonės, net jei jie už tai ir nėra finansuojami dar ir specialiųjų užsienio tarnybų. Reikia į tai žiūrėti kaip į valstybės ardomąjį darbą, ir valstybės tarnautojus, veikiančius prieš savo valstybę, yra būtina atleisti iš darbo.
SIŪLAU, remiantis Konstitucijos 25 straipsniu, taikyti pinigines baudas tiems, kurie viešai šmeižia savo tautą, tyčiojasi iš lietuvių. Paviešinus atvejus apie paskirtas pinigines baudas už lietuvių tautos šmeižimą, tokių šmeižikų ir jų platinamų šmeižtų sumažėtų dešimtis kartų, atsirastų daugiau pagarbos savo tautai ir daugiau pagarbos vieno kitam. Sumažėtų ir patyčių mokyklose.
SIŪLAU Lietuvos radijo ir televizijos komitetui įsteigti kokį nors Lietuvos dergėjo ženklą (runkelį, buroką ar supuvusį kiaušinį), kuriais kasmet būtų „apdovanojami" labiausiai pasižymėję Lietuvos dergėjai.
SIŪLAU LR Seimui, Teisingumo ministerijai, Kultūros ministerijai, Švietimo ministerijai, Radijo ir televizijos komitetui apsvarstyti susidariusią padėtį ir imtis konkrečių priemonių prieš viešą lietuvių tautos žeminimą, šmeižtą bei patyčias.
Atgal
.jpg)
