VISUOMENĖ
05.24. Skapiškietis, gimęs Sibire (1): Gindvilių Puronai
Dr. Aldona Vasiliauskienė
1990 m. rugsėjo 29 d. laikraštyje „Kupiškėnų mintys“ (Nr. 81, p. 2, 4) Eleonora Vaičeliūnienė straipsnyje „Ačiū visam kaimui“ rašo apie 1948 m. gegužės 22 d. į Sibirą ištremtą Puronų šeimą. Autorė rėmėsi Marytės Puronaitės pasakojimu. Šiame straipsnyje pasinaudosime kai kuriomis E. Vaičeliūnienės publikacijos mintimis, dėkodami Puronų šeimos atžaloms, suteikusiems žinių, o ypač Povilui Puronui už pasakojimą apie savo giminę ir artimuosius bei šio straipsnio autorei reikalingos medžiagos kruopščias paieškas.
Gindvilių Puronai
Gindvilių kaime Palevenėlės parapijoje ūkininkų Barboros Jusiūtės (1870–1946) ir Kazimiero Purono (1870–1916) šeimoje išaugo aštuoni vaikai: Ona (1891–1973), Jonas (1894–1977), Pranas (1899–1993), Vincas (1903–1993), Petras (1904–1994), Povilas (1906–1987), Danielius (1910–1945), Marijona (1912–2008).
Petras Puronas (1904 08 15–1994 04 14), vedęs buvusią samdinę Stefaniją Riūkaitę (1916 05 24–1985 04 14), ūkininkavo Gindviliuose (kartu su broliu Danieliumi, paveldėjo dalį tėvų žemės, apie 22 ha), buvo labai nagingas. Ūkis buvo nemažas: laikė avelių, karvių, arklių, turėjo paukščių. Stefanija šeimininkavo, nors mokslų nebuvo baigusi – mokėjo pasirašyti. Petras buvo baigęs 6 skyrius. Tad buvo ir Biliūnų pieninės valdybos narys.
Stefanijos ir Petro Puronų šeimoje išaugo šeši vaikai: Marijona (visų vadinama Maryte), Agnietė, Antanas, Paulina, Povilas ir Kazimieras.
Puronų šeimos gyvenimą galima suskirstyti į tris laikotarpius: Laisvoje Lietuvoje ir sovietinės okupacijos pradžioje; Sibiro tremtyje; grįžus po 10 metų tremties į tėviškę.
Laisvoje Lietuvoje Puronams gimė keturi vaikai, Sibiro tremtyje – Povilas ir sugrįžus į gimtinę – jaunėlis Kazimieras.
Tremtis
Puronai buvo ištremti 10 metų į Kardon gyvenvietę Irkutsko srityje.
E. Vaičeliūnienė rašo: „1948 m. gegužės 22 d. nelauktų, neprašytų svečių ankstų rytą pasirodė Puronų kieme. Motina vieną po kito kėlė iš patalų savo vaikus: Marytę, Agnę, penkiametį Antanuką. O Paulytė buvo dar visai kūdikis“. Petras Puronas stovėjo apsivilkęs kailiniais, išbalęs ir drebėjo kaip epušės lapas.
Iki tol iš Gindvilių į Sibirą dar niekas nebuvo išvežti. „Į tuos nelemtuosius sąrašus Petras Puronas pateko gal todėl, kad statėsi naujus trobesius, o gal ir dėl visai ko kito... Dėl jo šeimai tekusios tremtinių dalios jis ilgai krimtosi. Tikriausiai būsiąs ją prisišaukęs savo drąsa. Ne per seniausiai buvo atėję paskolų rinkėjai, o jis tą kartą nepasirašė, ir gana. Negi nematą, kokiais darbais užsiėmęs. Ko gera, tiek ir tereikėjo, kad pagyventų prie Baikalo“.
Puronų šeimyną arkliais nuvežė į Jutkonis, į Sakavičiaus kiemą, iš kur sunkvežimiu – į traukinių stotį Kupiškyje. Ten buvo formuojamas ešelonas į Sibirą. Moterys įkalbinėjo Stefaniją palikti Paulytę auginti Lietuvoje, tačiau ji nesutiko. Traukinys su tremtinių prikimštais vagonais keliavo į Rytus 50 parų .
Pirmąją vasarą Puronų šeima praleido Irkutsko srityje Kardone. Ypač baugino anksčiau atitremtų ukrainiečių ir kitų tautų žmonių gyvenimas: jie badavo, buvo pusnuogiai. Marytė pasakojusi apie paauglio Mišos Zeliko „eksperimentą“: prieš išeidamas basomis į sniego kelią, jis iki raudonumo įkaitindavęs kojas prie krosnelės pakuros (jos pasakojimą užrašiusi E. Vaičeliūnienė).
„Puronus nuo bado baisybės iš pradžių gelbėjo atsivežtinis maišas miltų. Mama virė ir virė kleckienę. O kai jų pirmasis laiškas iš tremties vietos pasiekė Gindvilių kaimą, tai tarp buvusių kaimynų ir jų, tremtinių, nusitiesė gyvybės kelias.
Iš Gindvilių siuntinius gaudavome vieną po kito. Kartą net dvylika dėžučių nešėmės. Iš to džiaugsmo net nejusdavom, kaip penkiolika kilometrų į namus su tais siuntinukais parkeliaudavom. Patys buvom sotūs ir alkanus sušelpdavom. Visi stebėjosi tokia mūsų laime, teiraudavosi, kaip atrodo tas Gindvilių kaimas, jo žmonės“ (E. Vaičeliūnienė).
Audimų raštų kūrėjas, audimo meno populiarintojas Paulinas Kaluina (1933 03 02–2017 01 02) (kairėje) su Povilu Puronu (dešinėje) Skapiškyje, autorės sodyboje prie stendo „Pažintis su Ukrainos kultūra"
2017 m. Šv. Lauryno atlaidų procesijoje kryžių neša Povilas Puronas
Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios šventoriuje prie kanauninko Nikodemo Kasperiūno kapo parapijos klebonas kun. Albertas Kasperavičius (dešinėje) su savo pagalbininkais – parapijiečiais (iš kairės: varpininkas Povilas Puronas, bažnyčios tvarkytoja ir puošėja Irena Žalnieriūnienė, vargonininkė Asta Davolienė ir klebonas Albertas Kasperavičius
Skapiškio Švedukalnyje laidojant Bronių Bickų.Pirmoje eilėje iš dešinės: Povilas Puronas, Vidutė Mikėnienė, Gediminas Laucius ir Nijolė Laucienė. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Stiprus ir atkaklus gindvilietis Petras Puronas iškentė sunkų darbą taigoje. Kasdien sukardavo dešimtį kilometrų, kad tik jo šeima nebūtų alkana. Trečiaisiais tremties metais, jau gyvendami Kardone, laikė karvę, tai ir grietinės turėjo, ir sviesto sumušdavo. Vietiniai gyventojai stebėjosi, kad iš pieno namų sąlygomis galima pasidaryti tokių produktų.
Vyriausioji Marytė, būdama 12 metų, ėjo su tėveliu dirbti. „Uždirbdavom nemažai, kartais net išmokėti mums, tremtiniams, tiek nenorėdavo. Sakė, kad labai turtingi būsim“. Pasimokiusi kursuose, Marytė tapo medienos apskaitininke.
Vėliau gyveno Maloje Galaustinoje. Ten buvo nemaža lietuvių ir daug jaunimo. Atšoktos kelios vestuvės. O didžiausią įspūdį paliko apsilankęs kunigas: daug vaikų priėmė Pirmąją Šv. Komuniją.
Mergaitės, kad ir nedaug turėdamos laiko, siuvinėjo ir iš tremties sugrįžo parsiveždamos gražiausių rankdarbių.
Sugrįžus į Lietuvą
Į Lietuvą grįžo 1958 m. balandyje. „Skapiškio geležinkelio stotyje išlipo naktį, apsistojo pas tėvo brolį Povilą. Ir patį pirmąjį rytą visa jų šeima išėjo į Skapiškio bažnyčią. Buvęs tremtinys Petras Puronas kaip suklupo prieš altorių, taip ir nepakilo iki Mišių pabaigos. Jis visą savo gyvenimą buvo nuoširdžiai tikintis žmogus. Ten, tremtyje, daug kartų bažnyčios tarno pareigas atliko“ (E. Vaičeliūnienė)
Gindvilių kaime jų pačių gyvenamasis namas ir kiti pastatai buvo išardyti, išskyrus plūktinį (molinį) tvartą. Kalbėta, kad iš vieno pastato buvo padarytas tiltas per Mituvą. Apsigyveno dėdės Kazimiero Jusiaus sodybos dviejų galų name. Kitoje namo pusėje gyveno Danieliaus Purono šeima. Petras Puronas norėjo nusipirkti namą, kuriame gyveno, tačiau neapvyko, tad ėmė ieškoti galimybės įsigyti pastatą kad ir toliau. Sužinojo, kad Skapiškyje, Pandėlio gatvėje, namą parduoda Stasė Jurgelionienė. Jį nusipirko, tačiau į Skapiškį persikėlė kiek vėliau – apie 1961 metus. Gindviliuose Petras Puronas dirbo fermoje, šėrė kiaules. Vyresniosios dukros dirbo „Mituvos“ kolūkyje: Marytė melžė karves, Agnė – šėrė kiaules.
Tėvas buvo labai tvarkingas, viską apskaičiuodavo, jo rankose buvo šeimos pinigai. Jis labai norėjo, kad ir vaikai būtų tvarkingi ir ne švaistūnai.
Petras Puronas Skapiškyje ne tik giedojo bažnyčios chore – pas jį namuose vykdavo ir choristų „baliai“. Jis yra sakęs: šešias dienas meldžiuosi už vaikus, o septintąją – už save.
Petro ir Stefanijos Puronų vaikai.
Vyriausia šeimos atžala – dukra Marijona Puronaitė-Stanionienė (gim. 1939 02 16). Dirbo buhaltere, normuotoja Kupiškio buitiniame kombinate ir kartu su vyru Algirdu (1940 – 2010) gyveno Kupiškyje. Vyras dirbo Kupiškio ATI (autotransporto įmonė) automechaniku. Kai neakivaizdžiai baigė technikumą, jai buvo pasiūlytos ekonomistės pareigos. Nepriklausomybei atėjus ir mirus tėvams, suvienijo visas atgautas žemes, ūkininkavo Skapiškyje, gyveno tėvų namuose (Pandėlio 8), o butą Kupiškyje nuomojo. Vyras Algirdas palaidotas Skapiškio parapijos kapinėse, Puronų šeimos kape.
1941 m. vasario 1 d. gimė Agnietė (Kaziliūnienė), iki pensijos dirbusi melioracijoje buhaltere. Kartu su vyru Jonu Kaziliūnu išaugino dukrą Viktoriją (gyvena Šveicarijoje, dirba Bazelyje). Agnietė ir Jonas Kaziliūnai gyvena Šiauliuose.
Antanas Puronas (1943 11 01–2008 03 26), baigęs aštuonmetę, mokėsi Panevėžio vakarinėje vidurinėje mokykloje (jos nebaigė), vėliau – politechnikume. Prieš kariuomenę dirbo elektromonteriu – ekskavatorininko padėjėju prie fermų.
Trejus metus tarnavo darbo batalione Kazachstane elektriku – kabeliuotoju.
Po kariuomenės įsidarbino Panevėžio „Ekrano“ gamykloje, paskui – Utenos specialioje ryšių montavimo kolonoje, kurią panaikinus, įsidarbino melioracijoje, o paskui sugrįžo į Skapiškio kolūkį. Dirbo statybininku, vėliau – Skapiškio bendrovės statybininku, gyveno Skapiškyje tėvų namuose. Po 1990 m., į Skapiškį sugrįžus sesei Marytei Stanionienei su vyru Algirdu, Antanas atsiskyrė: iš Reginos Vizbickienės nusipirko namą (Pandėlio g-vė 28). Dirbo statybininku iki pensijos. Iširus bendrovei, imdavosi įvairių pripuolamų darbų. Palaidotas Skapiškio parapijos kapuose prie tėvų.
Paulina Viliuvienė (1947 06 09–2007 04 14), baigusi Panevėžio politechnikumą, pagal paskyrimą dirbo Daugėlių plytinėje, vėliau – Šiaulių elektros tinkluose, gavo invalidumą. Gyveno Šiauliuose Vijolių kaime, Daržininkų gatvė 1. Su vyru Juozu Viliumi išaugino du vaikus. Dukra Monika – buhalterė. Ištekėjusi už tolimųjų reisų vairuotojo Nerijaus Vitkausko, augina Saulių ir Austėją. Gyvena Šiauliuose. Sūnus Rimas gyvena Vilniuje, statybininkas. Su žmona Rita augina tris sūnus: Gediminas, Ramūnas, Jokūbas.
1959 m. rugsėjo 22 d. Gindviliuose gimė jauniausias Puronų vaikas – sūnus Kazimieras. Jis, baigęs Skapiškio vidurinę mokyklą, atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje. Baigęs mokymus Baškirijoje, tarnavo aviacijos daliniuose Ukrainoje.
Grįžęs iš armijos, dirbo Panevėžio „Ekrane“. Vedė labai darbščią, konditerijos specialybę baigusią Lainę Vilčinskaitę. Kazimieras ir Lainė Puronai išaugino dukrą Simoną ir sūnų Tomą. Simona su vyru Giedriumi Žilakauskiu gyvena Vilniuje, dirba Aplinkos apsaugos ministerijoje, augina 4 metų sūnelį Džiugą. Tomas, baigęs Vilniaus universitetą, dirba pirkimų vadybininku UAB „Rifas“ Panevėžyje, kur ir gyvena.
Vienintelis Stefanijos Riūkaitės ir Petro Purono sūnus, gimęs tremtyje, kaip jau minėta – Povilas. Apie jį kalbėsime kitame straipsnyje.
Atgal
.jpg)
