VISUOMENĖ
05.24. Žydintis pedagogo Vytauto Mieželio amžius
Vytautas Indrašius
Takelis iš Berniškių sodžiaus
Penki kilometrai į rytus nuo Antalieptės, Zarasų rajone, buvo nedidelis, trijų kiemų Berniškių sodžius. 1942 m. gyventojų surašymo duomenimis jame gyveno Dominyko Vėbros – 8 asmenų, Prano Mieželio – 7 asmenų ir Zakaro Mieželio 4 asmenų šeimos.
Rašau buvo, nes Berniškes 1970 m. rudenį sunaikino melioracija. Kartu su griaunamais pastatais, buldozeriais raunamais sodais, dingo gražūs vietovardžiai, protėvių praminti takeliai, į plačius gyvenimo vieškelius išvedusius šio sodžiaus gyventojus. Vieno iš jų, Zakaro Mieželio sūnaus Vytauto, gimusio 1928 m. gegužės 27 d. takelis plėtėsi į platų kūrybingą pedagoginį kelią Utenos rajone: 1954 – 1961 m. Vytautas mokytojavo Kišūnų septynmetėje mokykloje, 1961 – 1965 m. buvo Ilčiukų septynmetės mokyklos, 1965 – 1971 m. – Saldutiškio vidurinės mokyklos direktorius, 1971 – 1991 m. vadovavo naujai pastatytos Utenos miesto 4 –os (dabar Dauniškio) vidurinės mokyklos pedagogų kolektyvui.
Utena tapo Vytauto Mieželio antrąja gimtine. Čia palaidota jo žmona mokytoja Stefanija Janulionytė (1929 – 2007), su kuria, tais pačiais 1950 m. baigė Antalieptės vidurinės mokyklos pirmąją abiturientų laidą. Utenoje užaugo jų vaikai, mokytojas Kęstutis (gyvenantis Vilniuje) ir duktė Violeta, bibliotekininkė Utenoje. Utena - įvertindama ilgametį ir kūrybingą Vytauto Mieželio pedagoginį darbą, 2004 m. spalio 28 d. suteikė jam Utenos miesto Garbės piliečio vardą.
Vytauto tėvas Zakaras Mieželis (1887 – 1973) buvo sumanus, apsiskaitęs apylinkės ūkininkas, ilgametis Antalieptės parapijinio komiteto narys, geras vyrų kirpėjas. Motina Emilija Bukauskaitė (1895 – 1978), nuoširdi, vaišinga moteriškė, kilimu dusetiškė iš Padustėlio kaimo. Tai plačiai seniau apvažiuodavo piršliai, parinkdami ūkininkams tinkamas žmonas, pasiekdavo net kaimynines parapijas. Tiesa, iki 1919 m. Antalieptės valsčiaus vietovės priklausė Dusetų parapijai, nes carinė valdžia po 1831 m. sukilimo panaikino parapiją, atėmė iš katalikų Antalieptės bažnyčią, paversdama ją pravoslavų cerkve. Teko parapijiečiams daugiau nei 80 metų krikščioniškas apeigas atlikti Dusetų bažnyčioje, už 10 – 14 kilometrų nuo gimtųjų namų.
Pedagogo Vytauto Mieželio tėvai buvo religingi, pamaldūs katalikai. Zakaro Mieželio sesers Veronikos Pratkelienės, gyvenusios gretimame Paciškių viensėdyje, sūnus Leopoldas Pratkelis (1912 – 1983), talentingas kunigas, prelatas, Panevėžio vyskupijos kapitulos pirmininkas, Sibiro lagerių kankinys, mirė 1983 m. sausio 7 d. Linkuvoje. Vytautas dažnai prisimena, kad pusbrolis Leopoldas jam buvęs dvasinio tvirtumo pavyzdžiu sunkiausiuose gyvenimo etapuose, apgailestavo, kad ne nuo jo priklaususių priežasčių negalėjo dalyvauti iškilaus pusbrolio laidotuvėse. Į Linkuvą vyko Vytauto sesuo Genovaitė su vyru Pranu Jasinavičiumi.
Antalieptės vidurinėje mokykloje Vytautas dalyvavo įvairių būrelių: dramos, choro, literatų, sporto veikloje, visus keturis metus buvo renkamas klasės seniūnu. Trečią dieną po atestato įteikimo pašaukė tarnybai į kariuomenę, taip išbraukdami keturis metus iš aktyvios gyvenimo veiklos.
Septyneri metai Kišūnuose
Grįžęs iš kariuomenės Vytautas Mieželis sutiko buvusį Antalieptės mokyklos direktorių Joną Survilą, dirbantį Dusetų vidurinės mokyklos direktoriumi, kuris laikinai pavadavo švietimo skyriaus vedėją. Pakalbėjo apie permainas krašte, pasidžiaugė, kad Dusetos tapo rajono centru. Sakė, kad rajonui labai reikia vieno mokytojo, tačiau kur – nepasakė. Nusivedė į švietimo skyrių, ten vėl kalbėjo apie Vytauto aktyvią veiklą Antalieptėje ir įkalbėjo rašyti pareiškimą. Paskyrė mokytojauti į Kišūnus, tuomet dar pradinėje mokykloje, Dusetų rajono pietiniame užkampyje, po 1959 m. panaikinus Dusetų rajoną, priklausė Užpalių apylinkei.
Jauną mokytoją pasitiko mokyklos direktorius Vilius Jasiūnas, Vytauto kaimynas iš gretimo Gaspariškių kaimo. Abu pradeda ieškoti buto, - laikas dar buvo pavojingas, niekas nedrįsta priimti vyriškio su kareiviška uniforma. Apsigyveno mokytojų kambaryje, - čia ir darbo kambarys ir miegamasis. Vakare pasikloja, o permiegojęs patalynę nuneša mokyklos pastogę. Vienišam didelių patogumų nereikia. Švietimo skyrius skyrė malkas apšildymui, sklypą daržui ir 420 rublių algos. Už maistą atiduodavo 350, tai asmeninėms išlaidoms likdavo tik 50 rublių. Nerūkančiam vyrui pilnai užtekdavo.
Nuo ko pradėti bendravimą su mokinukais jaunam kolegai paaiškino Vilius Jasiūnas, pamokoms ruošdavosi irgi kartu. Pradžioje dėstė pradinukams, vėliau - istoriją, darbelius, fizinę kultūrą ir rusų kalbą visų klasių mokiniams. Po dviejų metų Kišūnų pradinę reorganizavo į septynmetę mokyklą, atvyko naujas vadovas jau dirbo septyni mokytojai. Vytautas Mieželis greitai perprato pedagoginio darbo subtilybes, gražiai sutarė su mokiniais, buvo skiriamas klasės auklėtoju. Organizuodavo sportines varžybas, žiemą pažintines iškylas po Kišūnų apylinkes Tam tikslui pas tėvų kaimyną Antaną Alaunę užsakė pagaminti net 20 porų slidžių.
Ypač Švietimo skyriui patiko Vytauto Mieželio organizuoti pedagoginiai skaitymai. Šia tema parašytas darbas „ Klasės vadovo darbas kovojant už mokinių pažangumą“ Dusetų rajono vadovų įvertinamas 100 rublių premija. Jauno mokytojo organizacinius gabumus pastebėjusi valdžia ne kartą kviečia pokalbiui į rajono partijos komitetą, - reikia sumanių vadovų vadovauti kolūkiams. Vytautas vis atsikalbinėja, kad nėra žemės ūkio specialistas. Galu gale po eilinio raginimo eiti į pirmininkus, pareiškė: „Jeigu norite gero pirmininko siųskite mane į Žemės ūkio akademiją“. „Pirmininkų mums reikia dabar, o ne po keturių metų“ – vis spaudžia rajonas. Tačiau mokytojo reikalavimas siųsti į akademiją, matyt atvėsino funkcionierių galvas.
1959 m. gruodyje Dusetų rajonas panaikinamas, Kišūnų apylinkė vėl tampa Užpalių valsčiaus dalimi. Utenos rajono komunistų partijos komiteto sekretorė J. Mykolaitienė pradeda reikalauti keltis į Ilčiukus ir vadovauti septynmetei mokyklai O Vytautas direktoriauti nenori, pradėjo įaugti į Kišūnų bendruomenę, susigiminiavo su mokinukų tėvais, čia sujungė gyvenimą su mokytoja Stefanija Janulionyte, čia 1956 m. gimė sūnus Kęstutis.
Ilčiukuose prie Šventosios
Tačiau priešintis partijos nurodymui, tolygu darbo praradimu. 1961 m. vasarą mokytojai Vytautas ir Stefanija Mieželiai su vaikais kraustosi į Ilčiukus. Apsigyveno pas moteriškę viename kambaryje, leido naudotis jos virtuve. Tik pastačius mūrinę mokyklą, direktorius su šeima persikėlė į erdvesnį butą antrame aukšte.
Mokyklą perėmė nuo direktorės Birutės Urbonaitės – Mažeikienės. Jį ištekėjo ir išvyko mokytojauti į Uteną.
„Mokinių skaičius Ilčiukuose didesnis, nes jau antrais mano direktoriavimo metais, nuo 1962 m. mokykla tapo aštuonmetė, kasmet rinkosi po 70 – 80 mokinių. Radau seną medinį mokyklos pastatą, klasės buvo įkurtos malūnininko Indrašiaus, ištremto į Sibirą, gyvenamajame name. Mokiniai netilpo, - net iš Vaiskūnų kaimo perkeltoje klėtyje buvo įrengta klasė.
Tokiam dideliam moksleivių skaičių ir apie 10 mokytojų – buvo ankšta. Pradėjau rūpintis naujos mokyklos projektu. Projektuotojas atvyko per Naujuosius metus, matavo, skaičiavo, tarėsi su manimi. 1962 m. balandžio viduryje atvažiavo Utenos darbų vykdytojo baro statybininkai, dirbo gerai todėl rugsėjo pirmajai turėjome pilnai paruoštą mūrinę dviejų aukštų mokyklą.
Naujos mokyklos antrame aukšte įrengėme fizikos ir chemijos kabinetus, taip pat du butus mokytojams. Į vieną persikraustė ir mano šeima. Senasis mokyklos pastatas neliko tuščias, jame įrengėme sporto, kartu ir kino salę, 20 vietų bendrabutį su virtuve, 10 vietų berniukams ir 10 vietų mergaitėms“.
Praėjo daug metų nuo direktoriavimo Ilčiukuose. Bet Vytautas Mieželis prisimena kai kurių mokytojų pavardės. Kolūkio pirmininko Urbos žmona Danutė buvo pradinių klasių mokytoja, Bronė Draseikienė dėstė matematiką, Ona Sagadinienė – prancūzų kalbą, Stefanija Mieželienė – lietuvių kalbą ir darbus, Ona Puteikytė buvo pionierių vadovė. Su pastarąja išliko neužmirštamas įvykis, - susirgo širdies liga. Tuo laiku tokių operacijų Lietuvoje nedarė. Giminės susisiekė su Maskvos chirurgais ir Puteikytė išvyko operuotis. Į jos vietą naujos mokytojos neieškojo, už ją dirbo visi mokytojai, o jos algą siuntė už gydymą. Operacija pavyko puikiai, pasveikusi Puteikytė grįžo į Ilčiukus, ilgai mokytojavo. Ištekėjusi už agronomo Žemaičio, persikėlė į Elmininkus.
Mokyklos direktorius visą laiką rūpinosi mokytojų gerove, jų sveikata ir buitimi. Pastatė apšildomą šiltnamį, pomidorų auginimui įrengė šešis inspektus. Mokytojai ir bendrabutyje gyvenantys mokiniai visą laiką turėjo šviežių daržovių, agurkų ir pomidorų. Vienas pirmųjų apylinkėje mokyklai nupirko televizorių, tokio stebuklo vakarais sueidavo žiūrėti ne tik mokytojai, bet viso kaimo žmonės.
Į Ilčiukus vaikai rinkosi net iš 15 aplinkinių kaimų, kai kurie jų buvo iš Antakalnių, Norvaišių ir Traidžiūnų kaimų, kitame Šventosios upės krante. Ateidavo jie malūno užtvankos lieptu, jau baigiančiu atgyventi, paliktu tik pėstiesiems. Rudenį ir pavasarį vaikščioti buvo nesaugu, vandens srovė didelė, senas lieptas net dreba.
Direktorius pradėjo galvoti, kaip užtikrinti vaikų saugumą. Kreipėsi į Utenos kompartijos sekretorių Vytautą Tvarijoną. Sekretorius padėti mokyklai paprašė Automobilių transporto ir Kelių ministrą Vladislovą Martynaitį. Tas greitai surado sprendimą,- reikia naujo pėsčiųjų tilto. Birželio pradžioje statybos darbus pradėjo, o rugpjūčio 15 d. komisija jį priėmė kaip saugų ir patikimą. Kad pėsčiųjų tiltu nevažinėtų motociklininkai, krantuose jį paaukštino, įrengdami laiptelius. Tiltas saugiai tarnavo ilgus dešimtmečius.
Šešeri darbo metai Saldutiškyje
„1965 m. rugpjūčio mėnesį mane iškvietė į rajono švietimo skyrių ir pranešė, kad esu perkeliamas į Saldutiškio vidurinę mokyklą ir skiriamas direktoriumi, - rašo prisiminimuose Vytautas Mieželis. - Nežinau kodėl, bet supažindinti su mokykla mane lydėjo Utenos komunistų partijos sekretorė j. Mykolaitienė. Kartu važiavo ir mano žmona, kuri, pamačiusi mokyklą, labai nusiminė ir grįždama į Ilčiukus verkė. J. Mykolaitienė ją ramino sakydama, kad Saldutiškyje bus gerai. Saldutiškyje pirmiausia teko spręsti, kur reikės gyventi. Kažkuris iš mokytojų pasiūlė apsigyventi mokyklos viename kambarėlyje, nes išsinuomoti buto nepavyko. Galiausiai nusprendėme apsigyventi mokyklos bendrabutyje. Sandėlyje tilpo lova ir vaiko lovytė, o mokinių ruošos kambaryje apsigyvenome. Taip prasidėjo darbas ir gyvenimas Saldutiškyje. Ateityje buvo pažadėtas butas ūkio statomame name, tačiau butą gavome tik po trijų metų kitame pastatytame name.
Mokyklos patalpos buvo labai prastos. Pamokos vyko keliuose pastatuose. Pagrindinio pastato stogas kai kur buvo kiauras, vestibiulyje lubas pavasarį teko paspirti atramomis.
Utenos rajono švietimo skyrius skyrė lėšų. Pradėjome kapitalinį mokyklos remontą. Vyresnių klasių mokiniai padėjo išardyti senas grindis, išimti langus. Trečiais mano darbo metais, spalio mėnesį, remontas buvo baigtas ir mokymą pradėjome atnaujintame, gražiai išdažytame pastate. Gera buvo dirbti mokytojams ir mokiniams mokytis. Kambaryje, kuriame turėjau gyventi, įrengėme mokiniams ir mokytojams valgyklą. Tai buvo pirmoji mokyklos valgykla rajone.
Mokykloje daugėjo mokinių: 1965 m. rugsėjo pirmąją susirinko 281 mokinys, o 1971 m. gegužę mokykloje jau mokėsi 480 mokinių.
Stovėti vietoje nebuvo galima. Saldutiškiui reikėjo naujo mokyklos pastato. Pradėjau tuo rūpintis, rajono valdžia tam pritarė. Pastačius naują mokyklos pastatą, suremontuotoje senoje mokykloje buvo nutarta įrengti mokyklos bendrabutį. Pradėjau važinėti į Švietimo ministeriją, Ministrų tarybą, o laikas bėgo. Rajone turėjo vykti partinė konferencija, kurioje turėjo dalyvauti CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus. Aš prašiau, kad man leistų susitikti su sekretoriumi dėl leidimo statyti naują mokyklą. Partinės konferencijos pertraukos metu, J. Mykolaitienė pristatė mane sekretoriui. Aš paaiškinau, kad būtina nauja mokykla, nes senojoje mokykloje sunkios mokymosi sąlygos: pamokos vyksta keliuose pastatuose, mokiniai žiemą turi bėgioti iš vieno pastato į kitą. Sekretorius žadėjo pažiūrėti, ar bus galima kuo nors padėti.
Konferencija vyko kovo mėnesį, o rugsėjo pradžioje į mokyklą atvyko Švietimo ministerijos kapitalinės statybos viršininkas Kiškis ir rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Labanauskas patikrinti mokykloje esamos padėties. Tų pačių metų žiemą buvau pakviestas į LTSR Kapitalinės statybos komitetą susipažinti su norimos mokyklos projektu. Reikėjo spręsti, kokią mokyklą norime turėti. Septynių specialistų grupėje statybos projektą pradėjome svarstyti 9 valandą ryte, o baigėme 18 valandą vakare. Už kiekvieną kambarėlį, klasės dydį, už kiekvieną sporto salės metrą, už klasių skaičių reikėjo kovoti, įrodinėti, derėtis ir viskas dėl to, kad gautume tai, ko mokyklai iš tiesų reikia. Dabartinė mokykla yra tokia, kokios tada norėjome. Mokyklos statybos projektą vykdė buvęs Saldutiškio mokyklos mokinys Jonas Maknys – Utenos rajono projektavimo skyriaus darbuotojas.
Mokyklos mokytojams reikėjo gyvenamojo namo. Rajono švietimo skyrius kreipėsi į Švietimo ministeriją, kad prie naujos mokyklos būtų pastatytas gyvenamasis namas. Rūpintis mokyklos ir gyvenamojo namo statyba man neteko. Kai viskas buvo suprojektuota, parinktos vietos statybai, aš nuo 1971 m. liepos 1 d. buvau paskirtas Utenos 4 – os vidurinės mokyklos direktoriumi“(Ištrauka iš D. Grašienės knygos „Sugrįžkim į Saldutiškio mokyklą“, Utenos Indra, 2017, psl. 20 – 22).
Utenos 4 – je (Dauniškio) vidurinėje mokykloje
„Mokykla buvo pradėta statyti 1970 m. sausio 22 d. Darbus vykdė Utenos statybos aikštelės statybininkai. Kai naujai paskirtas mokyklos direktorius Vytautas Mieželis liepos pradžioje atėjo baigiamą statyti mokyklą nustebo. Iki rugsėjo pirmosios buvo likę nedaug laiko ir daugybė nepadarytų darbų. Trys mokomieji korpusai jau stovėjo, tačiau nė vienas nenudažytas, grindys sudėtos tik pirmajame. Virš sporto salės buvo tik stogas, pakabintas ant kolonų, - nei sienų, nei grindų. Grindų nebuvo nei valgykloje, nei sporto salėje, o administracinis korpusas dar nepradėtas statyti, nors prie mokyklos dirbo apie 300 statybininkų. Bet ir stebėtis nevertėtų: visas dabartinis Dauniškio mikrorajonas tada buvo tik smėlynai. Vyko ne tik mokyklos, bet ir gyvenamųjų namų statybos darbai“ – rašoma mokyklos kronikoje „Atspindžiai“.
Pats mokyklos direktorius Vytautas Mieželis prisimena, kad rugpjūčio 15 d. paskirti rajono švietimo skyriaus, atėjo į darbą didelis darbščių, energingų, mylinčių savo darbą mokytojų būrys ir direktoriaus pavaduotojai Z. Tumavičiūtė, S. Tarnauskienė, S. Tvarijonienė. Tėvai. mokiniai, mokytojai valė mokyklos patalpas, montavo baldus ir mokslo metai prasidėjo laiku.
Tuomet čia dirbo 59 mokytojai, 35 klasėse mokėsi 1211 mokinių. 1973/1974 m. pradėta mokyti kabinetine sistema, sustiprintas matematinis mokymas, kuriuo rūpinosi akademikas Vytautas Statulevičius ir Mokslų akademijos Matematikos ir kibernetikos instituto mokslininkai: J. Mačys, A. Plikusas, A. Grincevičius, J. Jaura. Jie kiekvieną savaitę atvažiuodavo į mokyklą ir dirbdavo su mokiniais, mėgstančiais matematiką ir programavimą. Mokyklą šefavo Alaus kombinatas ir Naujasodžio kolūkis.
Zakaras Mieželis su žmona Emilija, sūnus Vytautas (kairėje) su žmona Stefanija, dukra Genovaitė su vyru Pranu Jasinavičiumi. Ant kelių Vytauto sūnus Kęstutis. 1957 m.
Vytautas Mieželis (pirmoje eilėje ketvirtas iš dešinės) Antalieptės gimnazijoje
Utenos miesto Garbės pilietis Vytautas Mieželis 2004 m.
Pedagogų draugijos „Atgaiva“ vadovas Vytautas Mieželis su dainininkais 2010 m.
Pedagogai Stefanija ir Vytautas Mieželiai
Būtent, nuo pradinio starto iki 1991 m., ištisus du dešimtmečius, pedagogas Vytautas Mieželis sumaniai ir pasiaukojančiai vadovavo dideliam mokytojų ir mokinių kolektyvui. Visi pedagogai buvo aukštos kvalifikacijos specialistai. Pats direktorius, gilinęs žinias įvairių specialybių kursuose, 1969 m. baigė Vilniaus Valstybinio universiteto Filologijos fakulteto neakivaizdinį skyrių.
Šioje mokykloje ilgus metus lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė direktoriaus žmona Sofija Janulionytė – Mieželienė, šią mokyklą baigė abu jų vaikai: tėvų profesiją pasirinkęs Kęstutis (gim. 1956) ir Vilniaus universitete bibliotekininkės diplomą įgijusi duktė Violeta (gim. 1963),
Neįmanoma trumpai išvardinti visų mokyklos mokytojų ir direktoriaus nuoširdaus darbo rezultatų. Kasmet gerėjo mokinių paruošimas stojant į aukštąsias mokyklas. Jų skaičius išaugo nuo 29 iki 66 procentų. Didžiulis dėmesys buvo skiriamas kultūriniam mokinių ugdymui. Buvo suburtas didelis meno saviveiklos entuziastų būrys. Mokytojų O. Aleknavičienės, A. Bielskienės, A. Lašinskaitės, I. Žalnierienės, Vansevičienės, B. Siaurusaitienės vadovaujami 8 meno saviveiklos. šokių, chorų ir orkestro kolektyvai jau ketvirtaisiais darbo metais buvo atrinkti ir dalyvavo Respublikinėje dainų ir šokių šventėje. Buvo organizuota daug gražių švenčių, respublikinių olimpiadų, literatūros ir kraštotyros konkursų.
Vytautas Mieželis nepamiršta paminėti mokinių ir mokytojų ryšius su Latvijos, Estijos, Ukrainos, Moldavijos, Rusijos, Tadžikistano, Azerbaidžano mokyklomis. Gražūs susitikimai mokykloje, išvykos į kitų respublikų mokyklas praturtindavo moksleivių akiratį su kitų tautų kultūra, buitimi, gyvenimo būdu. Kai mokyklos mokiniai, Gorbačiovo blokados Lietuvai metu buvo išvykę į vieną Ukrainos miestą ir gyventojai, sužinoję apie mokinių atvykimą iš Lietuvos, tuoj pat gatvėje, po Gegužės 1 – sios demonstracijos ėmė rinkti pinigus Lietuvai paremti. Surinko pustrečio tūkstančio rublių ir įteikė juos mokytojai M. Zakšiauskienei, kuri atvežusi į Vilnių, pinigus perdavė respublikiniam Sąjūdžio štabui. Tai gražiausias draugystės pavyzdys.
Prasidėjus Lietuvos atgimimui, euforijos apimta valdžia vertė viską kas tarybiška, nematydama nei į pasiektų laimėjimų, neįvertindama žmogaus pasiaukojančio darbo, nei jo sugebėjimų. Pakeitė ir dvidešimt metų mokyklai vadovavusi direktorių Vytautą Mieželį su pavaduotojais, neįspėję, nepasikalbėję, slapčia. Ateina ryte į darbą, o mokykloje jau naujas vadovas ištrauktas iš kažin kur. Nesvarbu, kad neturi vadovo savybių, kad nepajėgus vadovauti tokiam dideliam kolektyvui.
Vytautui Mieželiui buvusioje mokykloje skyrė tik kelias valandas dėstyti eismo saugumą ir civilinę saugą. „Vienus metus atidirbęs, sutarėme, kad ir kitais metais galėsiu dėstyti, tačiau kai mokslo metų pradžioje atėjau į mokyklą, man pasakė, kad jau čia pamokų neturėsiu. Štai koks buvo naujų vadovų požiūris į žmogų“ – prisimena nusipelnęs pedagogas.
Jaunystės atgaiva
Pedagogo Vytauto Mieželio šis negarbingas valdžios poelgis nesugniuždė. Pasirinko kitą darbovietė ir iki 2003 m. Krašuonos vidurinėje mokykloje moksleiviams dėstė saugaus eismo pamokas, vadovavo mokyklos kraštotyros būreliui, turėjo kitų visuomeninių pareigų. Už teisėtvarkos stiprinimą ir eismo žinių perteikimą, mokytoją Vytautą Mieželį Lietuvos generalinis komisaras V. Grigaravičius apdovanojo Garbės ženklu „Už paramą policijai“.
Dirbdamas pedagoginį darbą, Vytautas Mieželis matė, kaip sunku mokytojams, palikus mokyklą atsidurti vienatvėje. Sunku suvokti, kad lieki vienas su praeities prisiminimais, be jokios veiklos, be draugo ar kolegos gražaus žodžio, šypsenos, rankos paspaudimo. Garbingo amžiaus mokytojai norėjo aktyvios veiklos, norėjo dainuoti ir šokti.
Vytautas Mieželis ryžtasi dar vienam kilniam poelgiui, 2002 m. subūrė Utenos rajono pedagogus į draugiją „Atgaiva“, vienijanti apie 80 žmonių (juridiškai įteisinta 2003 m. gegužės 28 d). „Žmogus niekur neidamas ir nedalyvaudamas jokioje veikloje daro sau bloga: nieko nemato, negirdi ir nežino. Tik vaitoja ir skundžiasi“ – sako vadovas Vytautas Mieželis. – Dabar jie dalyvauja pažintinėse ir meninėse kelionėse, kasmet vasaros pabaigoje važiuoja pailsėti į Palangą. Susirenka pasveikinti kolegas jubiliejų progomis ir liūdnomis minutėmis, palydint į paskutinę kelionę išeinančius“. Draugijoje suburta meno ir saviveiklos kolektyvai, su daina ir šokiu dalyvauja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Dainuojančių senjorų apie 30, jauniausiam per 60 metų, vyriausias pats draugijos nesenstantis vadovas Vytautas Mieželis, - pasitinkantis gyvenimo 90 – tį. „Daina Vytautą lydi visą gyvenimą.– rašo žurnalistė Daiva Čepėnienė, - Chore jis dainuoti pradėjo dar lankydamas antrą skyrių, vėliau dainavo vyresnėse klasėse ir kariuomenėje, beveik 15 metų giedojo Utenos bažnyčios chore. Pradėjęs mokytojauti Kišūnuose, subūrė chorą, šokių būrelį, dainavo kultūros namuose. „Atgaivos“ dainuojantiems vadovauja Nijolė Petravičienė, šokėjams - Elena Petrošienė“.
Šių metų balandžio 21 d. „Atgaiva“ šventiškai paminėjo savo veiklos 15 metų jubiliejų. Šventei susirinko į Dauniškio gimnaziją, į tą pačią buvusią 4 ją vidurinę mokyklą, kuriai 20 metų vadovavo Vytautas Mieželis. Buvo daug gražių palinkėjimų, sveikinimų. Už nuveiktus darbus atsiskaitė žydinčio amžiaus vadovas ir vieningai vėl buvo patvirtintas vadovauti dainą, šokį, žmones ir Lietuvą mylinčiam entuziastų kolektyvui „Atgaiva“.
Atgal
.jpg)
