VISUOMENĖ
06.01. Šviesiausiojo spindulio spindėjimas (Tėvas)
Jonas Laurinavičius
Tėčio paveikslas mano atmintyje glaudžiausiai susijęs su didžiausia mūsų šeimos vertybe – kasdiene skania, apskrudusia, ant ajerų kepta duona. Su jos gražiu, bet sunkiu keliu ligi mūsų stalo. Būdavo, vaikiškomis akimis stebiu, kaip mama padeda užkelti tėčiui ant pečių artipilnį maišą rugių ir jis iš lėto pėdina į lauką, kurį neseniai išakėjo, paruošė sėjai. Įkandin jo tipenu aš, nešdamas sėtuvę.
TėvasV.Laurinavičius
Ji nesunki, šiaudinė, jau apšiurusiais kraštais, nes sena, dar senelio pinta. Lauko pakraštyje tėtis pastato maišą ant žemės, truputį atsikvepia, atsidūsta, po to paima iš manęs sėtuvę ir pripila į ją grūdų. Sėtuvė turi diržą, platų, minkštą, kad neįsirėžtų į sprandą, nes ji sunki. Tėtis persižegnoja ir iš lėto eina per pilką lauką. Ima sauja grūdų ir pagarbiai beria juos tai į dešinę, tai į kairę... Aš šalia jo. Man taip įdomu, kad grūdai vienodai pasiskirsto: nei tankiau, nei rečiau. Kyla vaikiškas pasididžiavimas: štai koks puikus sėjikas mano tėtis, kaip norisi ir man taip išmokti. Lyg nujausdamas mano norą, tėtis paskutinę saują grūdų leidžia man pasisemti ir pasėti. Toks tėčio pasitikėjimas mane ir nudžiugina, ir suvirpina. Mostelėjau ranka grūdus, bet supratau, kad nekaip pavyko. Tačiau tėtis nuramino:
-Pradžia visiems sunki. Kol išaugsi, išmoksi sėti gražiau už mane...
Tėtis buvo dinastinis žemdirbys. Iš kartos į kartą buvo perduodamos šeimos legendos, kad jo propro...seneliai kilę iš Prūsijos, tik neaišku kada ir kodėl atsidūrė Lietuvoje ir pasklido po dvarus, sulenkėjo, suslavintos buvo jų pavardės. Šykščius archyvinius duomenis turiu tik iš XIX a. vidurio: tėvo senelis Alfonsas, tėvas Mykolas gyveno Nupronių kaime (Trakų r.), o tėtis gimęs (1898) jau Pasamovio kaime. Visa man žinoma dinastija turėjo žemės, nedaug, bet bežemių nebuvo. Ta meilė žemei buvo perduodama kaip didžiausia šeimos vertybė. Vis sukosi ir sukosi mintys apie laukus, orus, ganyklas. Kasdienės kalbos: kur arti, ką sėti, ką į talkas kviesti, spėlionės ar sausra neišdegins vasarojaus, ar neišmirks žiemkenčiai, ar neiššals obelys... O visa tai sueidavo į vieną rūpestį – ar bus duonos, ar turės kuo išmaitinti šeimyną. Karštos vasaros, lietingi rudenys, šaltos žiemos buvo tikra nelaimė, ropojanti bado šmėkla.
Tėtį prisimenu kaip rūpestingą žemdirbį. Po kiekvienos rugpjūties dar pereidavo po laukus, susirinkdavo kur ne kur pabirusių rugių varpas, o po kūlimo iki paskutinio grūdelio sušluodavo nuo grendimo rugius. Svetimo nenorėjo, bet kas sava – laikydavo Dievo dovana, kurią reikia tausoti, branginti. Mama duoną kepdavo, bet prie stalo kepalą riekėmis pjaustydavo tėtis. Jeigu kuriam iš mūsų riekės gabaliukas, kriaukšlelis iškrisdavo iš rankų, reikėdavo pagarbiai jį pakelti, nuvalyti, pabučiuoti tarsi atsiprašant už neapdairų poelgį. Tėčiui duona buvo šventas dalykas.
Kai man buvo dešimt metų, 1948-aisiais, mūsų šeimą ištiko didžiulė nelaimė – Joninių naktį dėl mums nežinomų priežasčių, tikriausia nuo netvarkingo dūmtraukio, mūsų vargana trobikė virto liepsnojančiu deglu. Tai buvo taip staigiai, nes trobikė buvo šiaudais dengta, per vasaros sausymetį, tad per keliolika sekundžių vien ugnies kamuolys. Kaip mes nesudegėme, kaip aš vienais marškinukais atsidūriau kieme, - neturiu supratimo. Dar galėjome šį bei tą sugriebti išbėgdami iš trobikės. Senelis tuo metu viešėjęs pas mus, sugriebė pagalvę, mama kibirą ir nulėkė į kūdrą vandens. O tėtis?..
Po daugelio daugelio metų, dar tarybiniais laikais, aš žiupsnelyje atsiminimų apie tėtį „Šviesiausias spindulys“ žurnale „Šeima“ (1984, nr.4), be kita ko, rašiau:
„Troba supleškėjo. Likome kaip stovime, su marškiniais.
-Valgyti noriu, - pasakiau įdienojus, kai vis dar trobos degėsiai smilko.
Žiūriu: tėtis iš daržinės su kepalu duonos beišeinąs.
-Aš gi ją iš trobos išnešiau, iš ugnies išgriebiau, sakau, tu valgyti norėsi...
Nieko jis daugiau neišnešė, nespėjo, tik puolė prie duonos vaikui. Aš jam pabučiavau ranką“.
Dar vieną skaudų išgyvenimą tėčiui teko patirti per tų pačių metų Kalėdas. Mes nežinojome, kad pas mūsų artimus kaimynus Baranauskus, kurių sodybas skyrė gal kokie trys šimtai metrų, miškiniai buvo įsirengę bunkerį. Nuolat jame negyveno, bunkeris buvo atsarginis, bet Kalėdas nusprendė atšvęsti čia, pas Baranauskus. Baranauskai turėjo keturias suaugusias dukras, todėl ir keturi miškiniai atėjo... Kalėdų rytą mudu su mama nuskubėjome į Onuškio bažnyčią, ūkelio prižiūrėti pasiliko tėtis. Na, ir prasidėjo – tarsi perkūnas netikėtą viduržiemį. Per visą Pajautų kaimą pasklido granatų sprogimo aidai, kulkosvaidžių kalenimai, automatų tratėjimai. Kartais taip arti mūsų tik ką suręstos naujos trobos. Nejaugi vėl degsime? Tėtis bijo žengti į lauką. Pamatys ir gali paleisti šūvių seriją... Vieni arba kiti – nes tėčiui buvo aišku: susikirto miškinių ir kariškių keliai... Visi keturi miškiniai žuvo, vienas ne per toliausia nuo mūsų sodybos... Kai grįžome iš bažnyčios, tėtis buvo išbalęs kaip drobė, sunkiai tarė žodžius.
-Maniau, kad daugiau mes nebesusitiksime...- lingavo galva. – Labiausiai bijojau, kad ir ši troba nesudegtų... Kur tada jūs apsigyventumėte, jei mane pakirstų kulkos, jei sudegčiau... Buvo baisiai baisu... Neduokdie...
Mama apie tėtį papasakojo ir tokį atsitikimą.
Ėjo sykį tėtis iš Onuškio ir rado ant kelio piniginę. Sutiko pažįstamą ir parodė jam, kad štai kiek pinigų radęs. „Duok man juos, Vaclovai, aš į valsčių užeisiu, ten paliksiu, gal kas atsiras“, - pasakė. Tėtis iškart ir atidavė. O kaimynas ne į valsčių nuėjo, bet į bufetą susigundė. Tėtis baisiai krimtosi ir pasakė mamai: „Jei atsiras pametęs, reikės mums savus pinigus atiduoti, kiek jų toje piniginėje buvo. Kitaip negalima?“ Ko jau ko, bet sąžiningumo tėčiui netrūko.
Pajautų kaimas nebuvo per daug šventas: vienas kitas ir pagerdavo, o susikūrus kolūkiui – juolab... Mama visada turėdavo kad ir mažą buteliuką ruginukės. Visų pirma brigadininką pavaišinti, kad duotų kolūkio arklį sodybiniam sklypui įdirbti, kad leistų paraistėje pasišienauti savo karvutei... Bet tėtis nesėsdavo su juo prie stalo, o brigadininkas per daug ir neragindavo gerti: žinojo, kad jo sveikata prasta. Todėl vienas stovėdamas išmaukdavo artipilnę stiklinę naminukės, perkąsdavo bryzeliu lašinuko ir eidavo toliau. Aš taip tėčio ir nebuvau matęs su stikliuku rankose. Nors esu girdėjęs, kad kažkokiame kaimo pokylyje mano tėtis su svainiu vis dėlto šiek tiek išgėrė, pradėjo glebėsčiuotis, netgi bučiuotis, vienas kitą girdami, kad pokylio dalyviai negalėjo atsistebėti tokiu vaizdu, tapšnojo jūdviem per pečius, juokėsi. Tai buvo visiems šioks toks įvykis, netikėtumas.
Visam gyvenimui man į atmintį įstrigo ir kitas atvejis.
Mūsų kaime buvo aštuonios sodybos: lietuvių, lenkų, rusų... Nė vienas iš suaugusių gyventojų nebuvo baigęs net pradinės mokyklos, tačiau visi mokėjo skaityti ir labai lėtai paraidžiui rašyti – šito juos išmokė daraktoriai, kurie keliaudavo iš kaimo į kaimą ir mokė vaikus dar iš lietuviškosios spaudos draudimo laikų knygnešių atneštų elementorių arba iš kažkur kitur gautų knygelių ir ne tik lietuvių kalba. Mano tėtis buvo vienintelis, kuris nemokėjo nei skaityti, nei pasirašyti... Nežinau – kodėl? Tikriausiai dėl prastos sveikatos... Jis nuo mažens sirgo. Tačiau štai ką jis pasakė, kai aš pradėjau lankyti Pasamovio pradinę:
-Paskutinius marškinius atiduočiau, kad tik mano sūnus mokytųsi...
Galbūt tie jo žodžiai tiek paveikė mane, kad aš jau pradinėje tiek įnikau į knygas, laikraščius, žurnalus, į rašymą, kad nepraradau šio impulso ligi pat šiol – vis su plunksna ir su plunksna, kasdien... Septyniasdešimt metų! Ačiū, Tėvuk...
Tėčio uošviai, mano seneliai iš mamos pusės, buvo bežemiai. Gyveno dvaro kumetynuose, dirbo žemę „iš pusės“ (derliumi su dvarininkais dalijosi pusiau). Matyt, nebuvo auksinio būdo žmonės, išvien pykosi su dvarininkais, tai ilgai pas vieną šeimininką neužsibūdavo. Tik Smetonos laikais, būdami apyseniai, netoli Dusmenų bažnytkaimio (Griovinų k.) gavo kelis hektarus labai akmenuotos žemės. Septynių žmonių šeima: trys sūnūs, dvi dukros, abu tėvai. Iš tų hektarų nebeįmanoma išgyventi. Ką daryti? Buvo kam dirbti, nebuvo žemės, atsirado žemė – nėra kam ją įdirbti.
Tėtis buvo lėtadarbis, nuo vaikystės bronchitininkas, plautininkas, vis kosėdavo ir kosėdavo, jokios žolelės nepadėjo. Tačiau uošviams, greito sukimosi žmonėms, tėtis nepatiko: laikė jį tinginiu, nenorinčiu dirbti. Bet niekur dėsies, kai senatvė čia pat, sukimasis lėtėja – nori nenori turi prašyti vaikų pagalbos. Tie tik užjausdavo, paaimanuodavo, kad visiems sunku ir išvažiuodavo į savo namus. Paskutinė viltis liko mano tėtis ir mama. Ir atsitiko tai, ko jie vis dėlto nelabai tikėjosi: tėtis su mama sutiko išnuomoti netolimo kaimo žmogui savo žemę su jau suręstais trobesiais ir keltis į Griovinų kaimą. Ten begyvenant atėjo ir 1941-ieji, ir karo metai. Uošvė netrukus mirė. Paskutiniai jos žodžiai dukrai buvo tokie: „Pasižiūrėk, Vaciukas turbūt vėl sėdi, nieko nedirba...“ Tėtis uošvijoje dirbo iki pokario, „iki rusų“.
Tėtis mirė 60-ties metų, sausio 14-ąją. Kaip vėliau iš archyvų sužinojau, lygiai prieš 40 metų, 1918-aisiais, tą pačią dieną šiltine mirė ir tėčio mama Pranciška Butrimavičiūtė-Laurinavičienė. Buvau abiturientas, po pamokų parlėkiau į namus. Kunigas Pranas Gerbutavičius (iš Onuškio) buvo jau išvažiavęs, miestelio gydytoja Zinkevičiūtė – irgi tylomis išėjo ir kaimynas rogėmis ją išvežė atgal Onuškio ligoninėn. Tėtis dar šiek tiek alsavo, bet jau gargaliuodamas. Prie jo ant taburetės gulėjo daktarės palikta dėžutė norsulfazolio tablečių... Viena suvartota, kitos iki šiol padėtos tarp mano knygų.
Visi kaimynai, visi giminės iš toliau palydėjo į jo gimtojo Pasamovio kaimo kapinaites, - kur dabar ir jie patys sugulę...
Gyvenimas eina toliau, o šviesiausiojo spindulio – tėčio paveikslas – ir toliau man lieka spindintis... Toks jis ir liks...
Atgal
.jpg)
