VISUOMENĖ

06.03. Štai ir pulko poligonas

Vytautas Baškys

Vytautas Baškys

Krašto gynybos patirtis kupina karo raitelių nutikimų. Praėjusio amžiaus pirmos pusės karo raitelių nutikimus Gaižiūnų poligone perteikia I-mojo gusarų (husarų) pulko gusaras Antanas Baškys. Jo kūryba, daugelį metų išgulėjęs stalčiuose rankraštis prabilo karių nutikimais poligono stovykloje.Ir kas geriau žino karo tarnybą, jeigu ne pats karys, kuris dar ir rašo.

Dabar Gaižiūnų poligonas priklauso Ruklos miestelyje esančiam Jonušo Radvilos mokomajam pulkui. Poligonas įkurtas 1930 m. Čia tarpukario Lietuvos kariuomenė rengdavo vasaros stovyklas ir mokymus. Poligonas anuomet taip išgarsėjo, jog poetas K. Bradūnas rašė: „Tas tik yr kareivis / Kas Gaižiūnus žino“. Į čia 1934-ųjų metų vasarą, kaukšint žirgų pasagoms, iš Kauno, Radvilėnų plente buvusių kareivinių, į vasaros pratybasatvyko Lietuvos I-ojo gusarų pulko raiteliai. Pirmasįspūdis – štai ir pulko poligonas, eilėmis baltuoja palapinės, tarp jų išmarginti takai.

Nors nuo anų Nepriklausomybės metų daug vandens nutekėjo Nerimi, bet Lietuvos karo raitelių dienospoligone atgimsta apdainuotose Neries pakrančiųkalvose ir slėniuose. Įspūdžių daug, karo raitelių būtis suintriguoja nutikimais, kurie byloja, ką kariai veikė, ką patyrė, kas juos jaudino ir žavėjopoligono šiluose. Čia gyvenimas visai kitoks nei kareivinėse ar raitelių manieže.Pratybos poligone primena, jograiteliams čia teko patirtiištvermės reikalaujančius žygiusvėjo pustomais smiltynais, čia sunki kiekviena valanda, ypač, kai iš dangaus sruvena kaitra, aplinkui vien tik dulkių debesys, o tiems manevrams nesimato galo. Nuvarginti kariai kas dieną prausia prakaitą veido, o dar, karius slegia ir buitiniai nesklandumai, nes čia trūksta kavos ir juodos duonos. Tokioje būsenoje nuo įtampos gelbsti tik atodūsis, prisiminimai apie namus, jų malonę, kur nėra kuopos baisių vadų, kur niekas neprimena sunkių valandų.

Bet tokias raitelių nuotaikas išsklaido nuostabios vasarvidžio dienos.Tokiu nusiteikimu kario pasakojimas pradedamas, tarsi pranešant ypatingą žinią artimiesiems, rimuojant liaudies dainai artimu kreipiniu: „Aš padainuosiu sese, broleli/ apie Gaižiūnų puikų šilelį“. Pasigirsta romantiškas šilelio gamtos žavesys: „Aibės sparnuočių ir keturkojų / Margina šitą žemišką rojų, / Vienų giesmelių klausyti miela, / Kiti išspaudžia iš žmogaus sielą“. Šioje balsingoje, nežemiškai žemiškoje gamtos vietoje, viskas gyva, kupina gyvybės plazdėjimo ir romantikos. Tarsi pasakoje pasirodo voveraitė, kuri medžiais, pakrūme, į palapinę „zovada“ dumia, čia ji kario rankovėj per vieną naktį net puikų lizdelį sau sukrovė. Nuo tokio gamtos artumo pajunti pakilią stovyklos gyvenimo nuotaiką. Bet, tai tik gamtinės aplinkosįkvėptaįžanga.Kiekvienas posmas sužavi vis naujas nutikimas.

Lietuvos I-ojo gusarų pulko lauko rikiuotė. 1934 m. Antanas Baškys dvidešimt pirmas iš kairės

Kariai vasaros stovykloje. Nuotrauka iš kariuomenės albumo

Puikiame šilelyje prasideda nepaprasti dalykai. Ai kokie jie skardūs. Net nemalonus kariams „apiplėšimas“ dėl paukščių išnešioto maisto sujaudinęs stovyklos gyvenimą, pasakojime tik miela gamtos išdaiga, kuri primena raitelių manevrus pratybose: „Šarkos pamėgo mėsą kiaulieną, / Ir apiplėšė brolį ne vieną, / Joms manevruoti labai patogu, / Mus palapinių audeklo stogu“. Patiriami nutikimai seka vieni paskui kitus,bet kūryba šioje vietoje sutrinka, kario budėjimo, o kartu ir rašymo laikas baigėsi. Paskubomis dar užsirašyta keletas įvaizdžių apie vilką grobuonį, kurs per naktį parsivaro pulką avelių, o prašvitus sotus dienelę praleidžia krūmuose, paminimi briedžius, kuriuos karių riksmai pratybose privertė pasitraukti į nuošalesnes vietas. Šie įrašai, nors ir kitokio pobūdžio, bet tai irgi nutikimas, juk karių galimybės kūrybai ribotos.

Tačiau jaudinantis šileliožavesys palietęs kario sielą neleidžia nurimti. Kito budėjimo metu stovyklos gyvenimo vaizdai vėlatgyja su giedria nuotaika:„Oi lylia, lylia lietutis lyja“; nors palapinės sienos pašlijo, bet vėl, tarsi pasakoje, prasikasęs grybas į tave žiūri. Lietus nesudrumsčia geros nuotaikos, nėra nė krislelio nusiminimo, vien žvalus bendravimas su gamta „Oi lylia, lylia...“. Dargi po lietaus pasirodę uodai ir kitokie kraugeriai neduodantys kariamsramybėstampadramatiškųkovinių veiksmųpalyginimusu karių pratybomis. Susidūrimas su tokiais kaimynais, ypač „Kai įsikrausto į tavo lovą, / Reikia sapnuoti durtuvų kovą“. Bet ir šis nutikimas apibendrintas taktiškai, nes malonu turėti tokių kaimynų, tik kai jie yra toliau nuo palapinių tarpe kelmynų.

Gyvybingi gamtos ir karių nutikimaipoligono aplinkoje giedria nuotaika trykšte trykšta iš kiekvienos eilutės.Tos nuotaikingos smulkmenos ne-smulkmenos yra labai svarbios, perteikia karių būties tikrovę, jų savijautą. Patirti nutikimai suartina karius, sustiprina jų draugystę, ugdo pasitikėjimą draugu, kurio tvirtą ranką spaudžia sargyboj, juo pasitikima, net naktį ramu. Vėlesnis įrašas rankraštyje rodo, jog Antanui Baškiui toks „likimo skirtas“ draugas buvo gusaras Rimas Kairys. Vėlesnis jų susitikimas 1938 m. rodo, jog jų draugystė nenutrūko ir po karo tarnybos.Taigi kariams poligone bičiulių netrūksta, pavalgius ir pypkė rūksta, o tada gėrisi visais, kas tik dabina šį žemės rojų.

Nepaprastoje Gaižiūnų poligono šilelio gaivume regisi viskas gyva, pulsuoja,plazdapasakišku tikroviškumu. Sueiliuota nepaprastai patraukliai, lengvai, tarsi vienu atokvėpiu, eilėraščio ir liaudies dainų skambesiu susilieja į vientisą poetinį kareiviškos būties pasakojimą. Įspūdis, jog šioje kūryboje yra kažkas daugiau, kas leidžia šias eiles prilyginti nedidelei poemai, kuri išreikšta žodžiais tampa realybe. Gyvybiškas gamtos pulsavimas primena „Anykščių šilelį“. Tačiau šioje poemoje gamtos grožis susietas susenovės Lietuvos miško sunaikinimu, su Lietuvos likimu: „Visa prapuolę; tik ant lauko pliko/ Kelios pušelės apykreivės liko!..." Visai kas kita gusaro kūryboje. Puikiame Gaižiūnų šilelio gamtos ir karių būties vaizdai sužavi nuotaikos pakilumuskleidžiasi tikra atgaiva sielai, o įspūdis,tarsi visa tai jaustum, regėtum savo akimis ir būtum kartu su kariais, kurie per saulės įkaitintą smėlį šuoliuoja ant žirgų, stovi nakties sargyboje ir džiaugiasi poilsio valandomis.

Taip gusaro Antano Baškio žodžiais apdainuotas Gaižiūnų šilelis puošia atmintį,o karo raitelis tarsi iš praeities atšuoliuoja į esamąjį laiką. Čia verta suklusti, nes lietuvių poezijos temų įvairovėje karių kūryba nėra plati, o rankraštyje perteiktoji karių savivoka ir vidinė savijauta įgyja metraštinę vertę. Mintis „Apie Gaižiūnų puikų šilelį“ papildo kiti1934 metais rašyti eilėraščiai: „Prisiminimai poligono“,„Sargybinis poligono“, „Poligono gydyklos“, kurie kaip laikmečio liudijimas byloja tai, kas gusarams buvo svarbu.

Apie Gaižiūnų puikų šilelį

Aš padainuosiu sese, broleli,

Apie Gaižiūnų puikų šilelį,

Kuriame patogi vieta man skirta,

Ragauti sriubą čionai išvirtą.

Aibės sparnuočių ir keturkojų,

Margina šitą žemišką rojų,

Vienu giesmelių klausyti miela,

Kiti išspaudžia iš žmogaus sielą.

Štai voveraitė medžiais pakrūme,

Į palapinę zovada dumia,

Ji sau lizdelį puikų sukrovė,