VISUOMENĖ
07.21. Išlaisvinta vergovė, pavergta laisvė. Dominavimo ideologijos ir elgesys. Žodžiai (III)
Jonas Kaziškis
Jonas A.Patriubavičius
Imanuelis Kantas (1724 – 1804)
Lietuvių tautos draugas, beveik tautietis (parašė prakalbą Kristijono Donelaičio metams, artimas ir geografiškai: gimė ir visą ilgą gyvenimą pragyveno po Baltijos dangumi), yra save, tarsi pagal Nietzsche‘s receptą (sic. Nietzsche gyveno vėliau, po Kanto), sukūręs antžmogiu filosofijoje. Visą gyvenimą save drausmino, kad pasiektų tikslą – pastūmėti dogmatinėje aplinkoje gimusią filosofiją į tą vietą, kuri jai priklausė.
Imanuelis Kantas
Kai pritrūko pinigų filosofijos studijoms, dirbo Kaliningrado srities dvarininkų ir pasiturinčiųjų vaikų mokytoju. Matyt, dėl tos praktikos jo pedagoginės idėjos aktualios ir šviežios. Mus dominančius klausimus – žmogaus, laisvės, dvigubos moralės – nagrinėjo, kaip čia pasakius, makro lygmenyje. Pavyzdžiui, teigė, kad vadinamieji a priori sprendimai gali būti sintetiniai, jeigu daromi remiantis visuotiniais moralės dėsniais, kuriuos galima laikyti Dievo duotais.
I.Kanto etika pagrįsta įsitikinimu, kad moralu tai, kam pritaria protas. Protas siunčia komandas, kurias I.Kantas vadino kategorijomis. Veiklus žmogus imasi veiksmų, kai jam įsako pareiga, kurią diktuoja protas. Hipotetinis imperatyvas duoda komandą užsibrėžtam tikslui pasiekti (politics), o kategorinis imperatyvas diktuoja tokią veiksmų eigą (policy), kuri yra teisinga ir reikalinga. Moralės pagrindas yra šis kategorinis imperatyvas: „Elkis taip, kad elgesys tavo valia taptų tarsi gamtos dėsnis“, t.y. asmeninis elgesys turi būti visuotinis. Iš esmės I.Kantas buvo agnostikas, bet religijos neatmetė dėl praktinių sumetimų.
Karl Marx
Didelį indėlį į dabarties supratimą apie laisvę, nelygybę, dominavimą ir inferiorizaciją įnešė Karlas Marx‘as. Max Weber sakė, kad filosofijos ir filosofo originalumas, giluma ir vertybė priklauso nuo jo santykio su Marxu ir Nietzscze. Pas mus dar gaji bolševikinė tradicija laikyti Marx‘ą visų dvidešimto amžiaus baisybių iniciatoriumi. Iš tikrųjų jo mokymas, išdėstytas „Das Kapital“ yra grynai teorinis, I.Kantas sakytų „grynas protas“ (buržuazija turi būti dėkinga, kad Marx‘as ją perspėjo, kad nereikia užsimiršti ir ilgai būti socialiai nejautriems), tai teorinis absoliutizmas (kaip ir Hegelio, o gal pagal Hegelį). O praktiniu absoliutizmu Marxo absoliutizmas tapo pasidarbavus Vladimirui Leninui, bolševikams, žymiausias iš jų Josifas Stalinas.
Karlas Marx‘as
Taip, žinoma, Marx‘as atskleidė išnaudojimo mechanizmus ir klasių kovos esmę. Čia jo mokslas, kuris nepaseno ir, matyt, niekada nepasens, mums svarbus, nes labai reljefiškai ir visiems suprantamai atskleidžia ir dominavimo esmę.
Dominuojantys kapitalistai valdo kaip antžmogiai (nuo Nitzsche‘s antžmogio tas skirtumas, kad kapitalistai neturi jokio aristokratizmo), nes jiems priklauso gamybos priemonės. Ką nori, tą daro. Dabar, ir čia, mes matome, kaip kapitalistai nevykdo savo pareigos teikti visuomenei darbo paslaugą, t.y. būti materialinės kultūros kūrėjais. Ši misija seniai išmesta į šiukšlyną. Jiems svarbu tik pelnas, pinigai, per kuriuos jie atima iš žmonių galimybes į laisvą ir orų gyvenimą.
Jeigu neiškentę padarysime šuolį į šią dieną, matysime, jog prieita iki to, kad kapitalistai masiškai vykdo vadinamąjį autsorsingą (angl „outsourcing“), t.y. perkelia gamybą (fabrikus) į trečiojo pasaulio šalis. Kai bankininkai, spekuliuodami savo sugalvotais „produktais“ (hedge fondai, antrinės obligacijos ir t.t.), 2008 m sukėlė pasaulinę finansų krizę, dėl kurios nukentėjome visi, Vakarų vyriausybės prispausdino pinigų ir gelbėjo bankus. O kai žmogelis du mėnesius negali grąžinti kredito, jam niekas nepadeda ir bankas pasiima jo namą.
Pavyzdys iš Monthly Almanac“....
Bankui leista dominuoti, jis kreditą suteikia be jokio užstato, nors dažnai disponuoja tik kapitalu, o ne pinigais. Ir kreditus (savo kapitalo pagrindu, neturėdamas pinigų) dalija be jokio užstato, t.y. niekuo nerizikuoja.
Apsvaigę dėl nebaudžiamumo ir antžmogio sindromo, kai kurie bankininkai elgiasi kaip gyvuliai (Pasaulio banko prezidento Strauss Chano istorija). K.Marxas, jeigu prisikeltų, pats nustebtų, koks buvo genialus. Jis sakė: kad laisvoji rinka ir buržuazinė visuomenė vystėsi „prievartaujant atskirus žmones ir ištisas tautas, verčiant jas eiti kraujo ir purvo, skurdo ir pažeminimų kelius“. Pasak Marxo, „kapitalas savarankiškas ir nepriklausomas, o dirbantysis yra beveidis ir neturi jokios saviraiškos laisvės“ (K.Marks ir F.Engels. Raštai, III tomas, psl. 410, rusų kalba“). Dar vienas Markso pastebėjimas: „viena era nuo kitos skiriasi tik tuo, kad nagaika (rus. plet‘) įsivaizduoja esanti geniali“.
Egzistencialistai
Egzistencializmo, filosofijos srovės, atsiradusios devynioliktame ir įtakojusios protus dvidešimtame amžiuje, didžiausias nuopelnas tas, kad inventorizavo žmogaus, gyvenusio šiame civilizacijos tarpsnyje, problemas.
Pagal juos, žmogus yra laisva, bet uždara (kaip indas, angl.finite) ir neatspari (angl. contingent) būtybė, egzistuojanti pasaulyje, kuris neturi tikslo, eina velniai žino kur. Pasaulis žmogui svetimas ir šitą naštą velka visi žmonės (skamba kaip bet kokio jungo pateisinimas: nieko nebus, taip jau buvo, ir bus, toks mentalitetas ir pan. banalybės). Tai visuotinio pesimizmo filosofija, verčianti jo entuziastus iš koto.
Vienas iš patraukliausių ir guviausių egzistencialistų, bet tragiško likimo Albert Camus (Kamiu, g.1913) šį pesimizmą apibūdino kaip absurdą (angl. „The Absurd“) ir suvedė į vadinamąją absurdo doktriną (įdomiausia, kad A.Camus savo gyvenimu patvirtino egzistencijos absurdą: jis žuvo avarijoje 1953 m., taip ir neišvystęs savo idėjų pozityvia kryptimi).
Absurdai arba prieštaravimai (angl. „contradictions“) atsirandą iš konflikto, kai žmogus su visais lūkesčiais, viltimis ir troškimais įmetamas į egzistencinę realybę, kuri yra beprasmė. (Tik ne kapitalistams: jiems pelnas ir pinigai – visų prasmių prasmė.) Jam belieka nusižudyti.
Egzistencializmas nėra sisteminis, tai yra tarsi filosofijos koliažas, kurį sukūrė daug filosofų ir filosofuojančių poetų ir rašytojų. Kai kuriuos čia išvardijame; Karl Jaspers (g. 1883), Martin Heidegger, (g. 1889), Franz Kafka (1883 – 1924) Nikolai Berdejev (rusas, g.1874 – 1948), Simone de Beavoir (prancūzė, rašytoja).
Erich Fromm
Mums ypač svarbus vokiečių ir filosofas, sako, irgi egzistencialistas, ir psichologas Erichas Frommm‘as (g.1900), nes daug vietos skyrė elgesio psichologijai (tai ir šitų tekstų tema), ir atrodo, daug ką atrado. Pagrindinis veikalas – („Escape from Freedom“ – angl. „Bėgimas nuo laisvės“).
Anot. E.Fromm‘o, žmogus jausis laisvas ir laimingas, jeigu socialinė, ekonominė ir politinė aplinka patenkina bent penkias jo egzistencijos reikmes.
1.Žmogaus ryšio su žmogumi reikmė, t.y. reikmė priklausyti (angl. „belonging“) kokiai nors grupei, sąjungai, judėjimui, sąjūdžiui. Jeigu žmogaus tokio natūralaus ryšio nėra, žmogus pakrinka, jis nesiorientuoja socialinėje aplinkoje, griebiasi kompensacinio elgesio, t.y. jam išauga ragai, kurie padeda išlikti, bet ir stumia į susvetimėjimą, kai žmogus, jausdamas, kad nėra toks, kaip kiti, ima blaškytis tarp gyvenimo ir savižudybės. Ši pirmoji reikmė – žmogaus ryšio su kitu žmogumi – gali būti patenkinama imantis dominavimo, vadinasi, kitų žeminimo. Tai vadinamas mazochistinis sindromas. Bet žmogaus ryšys su žmogumi gali būti pagrįstas ir meile, tada viskas tvarkoje.
2.Antroji: transcendencijos reikmė. Ši skiria žmogų nuo gyvulių, išveda žmogų už biologinės egzistencijos ribų.. Rodo, kad žmoguje yra dieviškumo kibirkštis, kuri įskelia liepsną. Tai poreikis kurti, realizuoti save kūryboje, tobulinti pasaulį. Gali būti ir regresinė ir pasireikšti destrukcinėje veikloje (nusikaltimais). Šiuo atveju kalbama apie sadistinį sindromą
3. Intymumo, prisirišimo prie ko nors gyvo ar negyvo, meilės reikmė. Jeigu tokio ryšio nėra, atsiranda destrukcinis elgesys, pasireiškiantis daiktų, seksualinių partnerių kaupimu. Taip pat pedofilija ir kitais nukrypimais. Žr. Ted Bundy istoriją. Reikmė būti individualybe, išskirti iš masės, būti saviverčiu /savaverčiu/ žmogumi, džiaugtis nepriklausomybe, pirmauti, būti unikaliu (pasaulio čempionu). Jeigu ši reikmė nepatenkinama, žmogaus elgesys su kitais žmonėmis darosi komformistinis, t.y. elgiasi kaip turguje (ko trūkstas nusiperka, duodamas kyšius).
4.Reikmė turėti vertybių orientacijos sistemą, kuri leidžia žmogui būti laimingu, žinant, kad nepažeidžia kitų laisvės ir netrukdo jiems siekti laimės. Ši reikmė įgyvendinama per pasaulio, artimo (gamtos) ir tolimo, meilę.
E.Fromm‘as čia suregistravo visas povandenines uolas ir duobes, kuriose atsidurs kapitalizmas, jeigu nepradės kurti sistemos su žmogišku veidu. Socializmas (beje, kai kas E.Fromm‘ą kaltina prisišliejus prie marksizmo) turėjo daugiau šansų sukurti sistemą su žmogišku veidu, bet juo nepasinaudojo, nes sprendė ir papildomus, imperialistinius, uždavinius, kurie sukėlė moralinį ir socialinį chaosą.
Dabar gyvename vadinamojo elektroninio rojaus laikais, tai skaitytojui nesunku susirasti visų čia prabėgomis paminėtų autorių, filosofų ir autoritetų veikalus, pasiskaityti, ir išspręsti šį mūsų tekstų kryžiažodį.
Atgal
.jpg)
