VISUOMENĖ
07.22. Išlaisvinta vergovė, pavergta laisvė. Dominavimo ideologijos ir elgesys. Žodžiai (IV)
Jonas Kaziškis
Jonas A.Patriubavičius
Soren Kierkegor
Turint omenyje mūsų temą (kaip vienos visuomenėje dominuojančios grupės pikti veiksmai paverčia kitų grupių gyvenimą egzistencijos našta), mums labai svarbus danų mąstytojas ir rašytojas, egzistencializmo pradininkas Soren‘as Kierkegaard‘as. (iš rusiško Kjerkegor). Jis suformulavo ir sprendė vadinamąją baimės problemą. Savo veikale „Begrebet Angest“ (dan. „Baimės sąvoka“ ) Kierkegaard atskleidė, kaip dominuojančios jėgos naudojasi šiuo baisu instrumentu žemesniosioms klasėms, silpnoms grupėms (didžiosios tautos mažosioms tautoms) valdyti, kad atimtų iš jų orumą ir paverstų jeigu ne mėsos gabalais, tai bent dvasiniais luošiais.
(Negalime susilaikyti nenumetę replikos į šalį. Lietuvoje baime naudojamasi kaip akmens amžiaus lopeta: vis gąsdinama, kad pabrangs šildymas, kad žmonės nesulauks bulviakasio, kad neturės ką valgyti ir rausis šiukšlynuose, kad ateis rusai. O televizija dar rodo ir rodo vaizdus: vos gyva senutė valgo Maltos sriubą, matyti, kad neturi dantų; tikra vargšė. Štai „Panorama“ parodė, kad Odos ir veneros ligų centras neturi pinigų benamiams nuprausti, tai dabar utėlėti benamiai lįs į troleibusus ir užkrės pedofilija. Dar „Panorama“ liejo krokodilo ašaras, kad ugniagesiai neturi uniformų, o 1500 policininkų išėjo iš tarnybos, nes jiems mažai moka. Ir publika, mūsų mieli rinkėjai, vis nesupranta, ko tokiais vaizdais ir tokiomis krokodilų ašaromis siekiama. Čia obalsis (angl. message) toks, mus gąsdina: jeigu mūsų nerinksite, tai ir jūs turėsite utėlių. Mes nesuprantame, kodėl jaunimas neprotestuoja, kodėl neprotestuoja kaip Egipte, jeigu jiems valdžios vyrai rengia utėlėtą ateitį. Kodėl pas mus dar, per tiek metų, neatsirado tokio kaip prancūzas Abe Pierre? Arba De Gaulle, arb Golda Meir. Ir kodėl mūsų publika, mieli rinkėjai, nereikalauja, kad būtų įvesta europietiška, Anglijoje veikianti dar nuo 1389 m., mokesčių sistema, tokia, kuri garantuoja pakankamą biudžeto surinkimą: t.y. visuotinis nuosavybės ir turto deklaravimas, progresiniai mokesčiai, nekilnojamojo turto mokestis, korupcijos sutramdymas (kad korupcija nebūtų ekonomikos ramsčiu, tokiu kaip JAV yra QE finansų sistema).
Sukilęs prieš Hegelio idealistinį absoliutizmą ir Liuteronų Bažnyčioje įsigalėjusį formalizmą (Bažnyčia draudė ištvirkauti), Kierkegarrd sakė, kad žmogus turi pasirinkti (Either/Or) ir pats priimti sprendimą: jeigu pasirenka estetinį (taip jis vadino) sprendimą, tai galutinis sprendimas, ir pats už tai atsako; jeigu pasirenka etinį sprendimą, tai save atiduoda Dievo valiai. Panašias mintis daug anksčiau plėtojo Blaise Pascal: žinomas mokslininkas (1623- 1662): žmogus ir didis, ir menkas, ir turi rinktis tarp daiktų ir Dievo.
Shutterstock nuotr.
Čia mes norime, kiek leis jėgos, atskleisti įvairius įvairaus žmogaus, eilinio žmogaus mielų rinkėjų pažeminimo mechanizmus, paprastų žmonių kančias dėl to, kad jiems apribota laisvė. Ir atsakyti į klausimą: kas bendro inferiorizuotųjų elgesyje ir kodėl tiek daug bendro tarp tokių, atrodo, skirtingai pažemintų grupių: iš geto išėjusio žydo, iš rasizmo kalėjimo išėjusio negro (toliau, kad nepiktintume totalaus ideologinio dominavimo siekiančių liberalų, sakysime „afro-amerikietis), homoseksualo (toliau naudosime, nes jie to nori, terminą „gėjus“), okupuoto palestiniečio, prie savo identiteto vergiškai prisirišusio romo (čigono) ir į laisvę išėjusio Lietuvio, kurį rašysime iš didžiosios raidės, elgesio kasdieniame gyvenime. Nuostabu, kad visos šios grupės elgiasi beveik identiškai – vienas prie vieno. Kodėl?
Atsiprašymai
Atsiprašome dėl dažnų aliuzijų į dabarties Lietuvos realijas. Čia, siekdami gyvesnio pasakojimo, sekame vienu iš Vilniaus V.Kapsuko universiteto dėstytojų, Jono Kazlausko, metodu, kuris mums dėstė lotynų kalbą. Kalbėdamas apie Antiką, gretindavo Lietuvos okupacijos laikų realijas su Antikos taip, kad atrodytų, jog senovėje buvo geriau negu Tarybų Lietuvoje, žengiančioje komunizmo keliu. Budrūs teisės neakivaizdininkai, būsimi prokurorai ir teisėjai, skundė dėstytoją organams (šis atsilygino tuo, kad lotynų kalbą išlaikydavo tik trečiame kurse, kai reikėjo atsiskaityti antrame semestre), tačiau jam pasisekė: nerepresavo. Tai, kad ir vėl turime (praėjus tiek laiko, formaliai pasikeitus santvarkai, naudoti gerbiamo lotynisto metodą) gretinti tolimus faktus ir kitas realijas, byloja, jog Lietuva netoli nužengė nuo okupacijos laikų: išėjo iš kalėjimo, bet į laisvę neatėjo.
Replikos į šalį
Tai buvo, kaip sako Šekspyras, replika į šalį. Kad nebūtų nuobodu ir pilka, todėl pridėsime (kursyvu) spalvų iš gyvenimo atsitikimų ir pavyzdžių. Beje, tai jau pradėjome daryti. Tačiau visgi negalime apsieiti be sociologijos (elgesio sociologijos) terminų, kurie yra visuotinai priimti. Dar pateiksime ir bendrus liberalų ideologų plačiai vartojamus terminus, kurių plačioji publika, mieli rinkėjai, niekaip nesugeba įsisąmoninti.
Pavyzdžiui, nė vienas Seimo narys nežino, kuo skiriasi politics ir policy, angliški žodžiai, į lietuvių kalbą verčiami kaip politika, bet savo prasme yra priešingybės. Kaip rašo „The Financial Times, kai politics virsta policy, jau galas, tai jau amen valstybei.
Lietuva pagal ES direktyvas ir pagal savo politinės klasės užmačias naikina šeimos ūkį. Daug žemės sutelkta agrooligarchų rankose. Tai ar verta stebėtis, kad provincija virsta dykyne? The Economist (Londono) rašo, Lenkijoje to nėra: anot žurnalo, Lenkijos kaimo peizažas – kaip kokia Šopeno muzika: banguoja laukai, kalvos, kalnai ir kalneliai, o sodybų stogai tame fone raudonuoja kaip kokie Šopeno akordai. Lietuvos politinė klasė pasuko visai ne tuo keliu, kurį renkasi ir didžiosios šalys, sakysime Kinija, patyrusi, kad didelės fermos, kiaulininkystės kompleksai gresia žmonėms, kai, siekiant pelno, dėl perteklinio antibiotikų naudojimo, bakterijos, tapę atsparios antibiotikams, pasklinda tarp žmonių. Be to, Lietuvoje koncentruojant žemę oligarchų rankose užkertamos galimybės vidutiniam žemės ūkio verslui, dėl to kaimuose nėra kas veikti, nes iš kaimiečių atimta žemė, padaryta spekuliacijos objektu. Taip nebuvo net po baudžiavos panaikinimo, kai baudžiauninkai buvo aprūpinti žeme. O kadangi dabar Lietuvoje nėra visuotinio pajamų deklaravimo, tai net politinės klasės lyderiai nežino, kiek turi žemės. Per vadinamąją žemės reformą dominavo reformų biurokratai, kurie aprūpino žeme save ir draugus. Apsukrūs (kabutėse) žmonės su individualios veiklos liudijimais, supirkinėjo ne tik žemes, bet ir į jas suteikiančius teisę dokumentus. Ir notarai tokius sandėrius tvirtino. Iš kur tie verslininkai gavo pinigų tiems sandėriams apmokėti, niekam nerūpėjo ir nerūpi, nes nėra visuotinio turto, pajamų ir išlaidų deklaravimo. Štai kaip buvo išvaromi žmonės iš Lietuvos. Susidaro įspūdis, kad žemės reformą reikia pradėti iš naujo. Dabar, vietoje to, ragina pabėgusius giedoti tautišką giesmę. Galima, žinoma, giedoti, bet nuo to mūsų kaime jokio Šopeno, kaip Lenkijoje, neatsiras.
Žodžiai
Čia pateikiamas tų sociologijos žodžių, kurie būtini dominavimui ir pažeminimui suprasti, žodynas, ne pagal alfabetą, bet pagal suradimo ir pateikimo eilę ir laiką. Tai darome dar ir todėl, kad skaitytojas iš karto su visais jais susipažintų. Tikimės, kad nuobodulio nebus perdaug.
Dominavimas (angl. „domination“ ), sisteminis vienos žmonių grupės veikimas (per politines Ponzi schemas, per institucijas, per spaudą, meną) siekiant turimus visuomenės išteklius (kurių užtektų visiems, kad galėtų oriai gyventi), pasisavinti savo padėčiai įtvirtinti; žemesnių grupių skriaudimo (atimant jiems priklausančius pagal prigimtinę teisę išteklius, apribojant teises, taip pat teisę į gyvybę ir t.t.) mechanizmas ir procesas, keliantys pažemintiesiems kančias, kartais pasąmonėje, kurios išorėje pasireiškia savižudišku elgesiu (nebūtinai baigiasi savižudybe).
Inferiorizacija – sisteminis silpnesniųjų žeminimas, žmonių stumdymas kaip automobilių garaže; angl inferior – žemesnis, pažemintas, atsilikęs.
Politika (angl. politics) – visada naujas reformų kursas siekiant pakeisti visuomenės vystymosi kryptį arba blogą situaciją į geresnę, turint tikslą, inventorizavus esamas visuomenėje piktžaizdes, pagerinti visų visuomenės grupių padėtį. Politika būna tada, kai laikomasi tęstinumo ir siekiama (ir pasiekiama) rezultatų. Be rezultatų nėra jokios politikos.
Pseudopolitika – (angl. policy) politinis procesas, techninis politics įgyvendinimas; dažnai iš anksto nesuderintas, todėl įmanoma viską apversti aukštyn kojomis ir naująjį kursą paversti ne vystymosi krypčiai pakeisti, o naujam pragarui sukurti, naujai laisvei, kuri ir vėl apibūdinama kaip įsisąmonintas būtinumas. Akivaizdžiausias pavyzdys – fašizmo triumfas muzikaliojoje Vokietijoje, kai siekis išsikapanoti iš socialinio chaoso privedė prie katastrofos.
pixabay.com nuotr.
Pozityvioji diskriminacija (angl.affirmative action) privilegija, padedanti nusikratyti (ne iš karto) inferiorizacijos pasekmes; dažniausiai teikiama atgailaujančios valstybės, siekiant reabilituoti anksčiau pažemintąją visuomenės grupę, kastą, rasę, tautą, kad šios susilygintų su privilegijas pasigrobusiomis grupėmis, etc. Buvo taikoma negrams JAV, kai jie save dar nevadino afroamerikeičiais.
„Laisvė nuo“ (pagal I.Kantą, regresyvi) bėgimas nuo tikrovės, atsakomybės, pareigų; apibūdinama destrukciniu elgesiu, kai paminamas moralinis imperatyvas, vadovaujamasi vadinamuoju estetiniu imperatyvu; vergavimas banaliems instinktams, kad komfortas būtų aukščiau už moralę, laisvosios rinkos idealas.
„Laisvė dėl“ – (pagal I.Kantą, progresyvi) apibūdinama suma galimybių ir lūkesčių, kurie lieka žmogui veikiant, kai vadovaujamasi kategoriniu imperatyvu.
Alaino Dallesso doktrina – sąmokslo, viena iš dominavimą pateisinančių teorijų, atsiradusi per II pasaulinį karą; su buvusiu CŽV vadu neturinti nieko bendra, bet tikrovėje matoma.
Atgal
.jpg)
