VISUOMENĖ
09.04. Lietuvos partizanų keliais
Leonarda Misevič
Lietuvos skautų sąjungos Valdovų rūmų tunto Vytauto Didžiojo draugovės vyr. sesė
Vasara - gražiausias metų laikas keliauti, pažinti savo krašto istoriją, įgyti naujų žinių.
Mūsų šalies istorija - tai nuolatinė kova dėl išlikimo pasaulio žemėlapyje. Apie Lietuvos laisvės kovas rašoma vadovėliuose, kalbama per istorijos pamokas, rodomi filmai, bet mokiniams tai tik sausi faktai, todėl kartu su Vilniaus „Žaros“ gimnazijos direktoriumi Dmitrij Popov parengėme projektą „Lietuvos partizanų kovų keliais“ , kurio tikslas – atskleisti tragiškiausią XX amžiaus Lietuvos istorijos puslapį. Projekto užduotis - padėti mokiniams suprasti, kokia buvo partizanų kovos prasmė ir kas padėjo jiems ištverti negandas, sunkumus, alkį ir visas jiems skirtas kančias. Partizanų kelrodė žvaigždė – laisva Lietuva. Tai kas yra patriotiškumas ir pilietiškumas?
Žinodami, kad aršiausios partizanų kovos vyko Dzūkijoje, nutarėme pasidomėti Lietuvos partizaniniu judėjimu Druskininkų regione. Džiugu, kad pavyko susisiekti su Gintautu Kazlausku, svarbiausiu šios srities dalyviu ir žinovu.
Pažintinė edukacinė kelionė prasidėjo Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejuje, kur mokiniai sužinojo daug įdomių istorinių faktų. Papasakoti šiurpius prisiminimus ir juos įtaigiai pateikti gali tik tie, kurie savo likimu patyrė tremties naštą. Gintautas Kazlauskas, šešerių metų berniukas, 1941 m. birželio 14 d. su tėvais buvo ištremtas į Altajaus kraštą. 1947 metais kartu su motina iš ten pabėgo ir grįžo į Lietuvą. Tačiau po dvejų metų ištremtas antrą kartą. Už ką tam vaikui teko patirti baisias tremtinio kančias? Ar jis galėjo sugriauti tą sovietinę tvarką? Iškentęs tremties negandas, grįžo į Lietuvą. Subūrė tremtinius, padėjo įkurti muziejų, atstatyti partizanų bunkerius, kelius. Jų dėka iš pirmų lūpų galima išgirsti tikrą tiesą apie Lietuvos partizanų veiklą, tremtinių gyvenimą. Šitie žmonės - gyva mūsų šalies istorija. Jų jau mažai belikę, tas turime spėti išgirsti neįkainojamus kiekvieno jų prisiminimus. Gintautas Kazlauskas, remdamasis tremtį išgyvenusių žmonių istorijomis, pasakojo, kaip, būdami toli nuo tėvynės, tremtiniai neprarado savo žmogiškojo orumo, krikščioniško tikėjimo ir tradicijų, tautinės savimonės, meilės Tėvynei, istorinės atminties.
Po apsilankymo muziejuje skautai vingiuotais siaurais miško keliukais vyko apžiūrėti atstatytų partizanų bunkerių, susipažinti su partizanų gyvenimo ir kovų ypatybėmis.
Aplankę Jono Balčiaus-Balučio vadavietę, kurioje 1947 metais buvo išduoti ir išžudyti partizanai, šalia apžiūrėjo bunkerį ir trikampio formos Vyčio kryžių, įamžinantį Lietuvos partizanų atminimą.
Keliaudami partizanų takais, sustojome prie skulptoriaus B. Žilio paminklo „Šaudyta Lietuva“, pastatyto penkių partizanų žūties vietoje. Žuvusiųjų amžius – nuo šešiolikos iki dvidešimt devynerių metų!
Po ilgų diskusijų padarėme išvadą: nors Lietuvos priešai partizanus šaudė, bet negalėjo sušaudyti žmonių dvasios, troškimo kovoti už savo Tėvynės nepriklausomybę.
Gintautas Kazlauskas veda mokinius Lietuvos partizanų keliais
Prie paminklo "Šaudyta Lietuva" . Nuotraukos Zbignev Misevič
Skautai turėjo galimybę susipažinti su partizanų gyvenimo kasdienybe: nusileido į bunkerį. Nors viduje pabuvo vos keletą minučių, darėsi sunku kvėpuoti, trūko oro, buvo baisu. Vertėjo patiems išgyventi tuos įspūdžius, nes realūs pojūčiai - visiškai kitokie, nei skaitant istorijos puslapius! Vaikai pajuto, ką teko pajusti tokiomis sunkiomis sąlygomis, o juk buvo čia ištvėrusių ne vienerius metus! Palikę šeimas, mylimus žmones, jie jungdavosi į partizanų būrius. Ir tokį likimą pasirinkdavo patys, suvokdami, kad neįveiks gerai ginkluotų ir agresyvių bei klastingų NKVD būrių, žinojo, kad jaunystė amžinai pasiliks čia, šitame bunkeryje.
Partizanų pasiaukojimo, kančios ir kovos tikslas – laisva, klestinti Lietuva.
Skautai aplankė sodybą, kurioje lankėsi Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas Vanagas. Neliko abejingų, einant istorinėmis, partizanų krauju, jų didvyrišku pasiaukojimu pažymėtomis vietomis: čia kovojo Adolfas Ramanauskas Vanagas, Juozas Vitkus Kazimieraitis. Jautėme pasididžiavimą šiais kovotojais.
Partizanų pagerbimo apdovanojimų aikštelėje, kurioje 1946 metais vyko trečiasis Lietuvos partizanų pagerbimo sąskrydis, buvo balta staltiese padengtas (kaip ir tais metais), stalas. Gintautas Kazlauskas projekto vadovams įteikė knygas „Žmonių likimai okupacijų metais“.
Prie buvusio Antano Volungevičius - Desanto sodybos vietos, kur vykdavo iškilmingi partizanų pietūs, taip pat buvo padengtas vaišių stalas.
Keliaudami Lietuvos partizanų takais, mokiniai turėjo galimybę pamąstyti: Lietuvos partizanai - idealistai, išauklėti patriotizmo dvasia, mylėję savo kraštą, supratę, kas yra garbė ir laisvė ir už ją kovoję. O kokie vaikai, jau gimę ir užaugę nepriklausomoje Lietuvoje? Šiuolaikiniam mokiniui Lietuvos partizaninis judėjimas tarsi stebuklas. Kyla klausimas: kaip partizanai sugebėjo išgyventi tokiomis sudėtingomis sąlygomis, kovoti ir nepalūžti!? Kokia narsa ir koks pasiaukojantis pasišventimas Tėvynei, - stebėjosi mokiniai.
Partizanų kovų keliais turėtų praeiti kiekvienas mūsų šalies mokinys, savo kojomis žengti žeme, kur jauni žmonės kovojo už valstybės laisvę ir nepriklausomybę, pagalvoti, kokia kaina tai pasiekta.
Laisvė - brangiausia žmogui, atmintis – didžiausia pagarbos didvyriams išraiška. Meilė Tėvynei nepriklauso nei nuo tautybės, nei tikėjimo, visi esame Lietuvos vaikai.
Vilniaus „Žaros“ gimnazijos bendruomenė nuoširdžiai dėkoja Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus įkūrėjui Gintautui Kazlauskui ir jo bendraminčiams, pagalbininkams už suteiktas istorines žinias apie Lietuvos partizaninį judėjimą, Tautinių mažumų departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės – už projekto „ Lietuvos partizanų keliais“ finansavimą.
Atgal
.jpg)
