VISUOMENĖ
09.04. Kas gina piliečių konstitucinę teisę informaciją gauti valstybine lietuvių kalba?
Dr. Mindaugas Tamošiūnas, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos narys
Toks klausimas gali pasirodyti keistas. Juk turime šiam reikalui sukurtas net dvi specialias valstybės įstaigas – Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir Valstybinę kalbos inspekciją.
Joms talkina savivaldybių kalbos tvarkytojai.
Yra ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kuriai taip pat turėtų rūpėti, kad vartotojai viešąją informaciją gautų valstybine kalba, nes to reikalauja Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis. Deja, visos minėtos valstybės institucijos savopareigų tinkamai neatlieka. Todėl Lietuvos miestai, pradedant sostine Vilniumi, mirga marga svetimkalbiais, daugiausia angliškais, vadinamaisiais prekių (paslaugų) ženklais, nepaliekančiais deramos vietos viešajai informacijai valstybine lietuvių kalba. Liūdniausia, kad nereti atvejai, kai nelietuviškus pavadinimus (prekių / paslaugų ženklus) renkasi ir lietuviškos firmos, net valstybinio kapitalo įmonės (taip pasielgė Lietuvos paštas, angliškai (PayPost) pavadindamas nuo 2012 m. rudens veikiančius savo finansinių paslaugų skyrius).
Kaip į pastarąjį atvejį buvo reaguota?
Tuometinė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė 2012 m. lapkričio 21 d. AB Lietuvos pašto generalinei direktorei Linai Minderienei pasiuntė raštą „Dėl pavadinimų ne valstybine kalba“, prašydama paaiškinti „kodėl Lietuvos Respublikos teritorijoje numatoma teikti paslauga, kuria dažniausiai naudosis Lietuvos piliečiai, pavadinama ne valstybine kalba.“ Priminė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją mūsų šalies valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Raštas baigiamas nerimo gaida: „Turint galvoje, kad neseniai paslaugą Siuntos pakeitė paslauga LP EXPRESS, Lietuvos pašto požiūris į valstybinę kalbą kelia susirūpinimą“. Apie tai buvo informuota ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija.
Buvusi Lietuvos pašto generalinė direktorė Lina Minderienė netruko oficialiu raštu atsakyti, kad „žymuo PayPost – tai mažmeninio paslaugų tinklo naujas prekės ženklas [...]. Taip „AB Lietuvos paštas siekia atskirti du skirtingus tinklus – pašto paslaugų ir finansinių paslaugų teikimo. Pavadinimas anglų kalba buvo pasirinktas ir dėl to, kad ateityje [...] AB Lietuvos paštas planuoja PayPost tinklo plėtrą į užsienio šalis, todėl svarbu, kad šis pavadinimas būtų suprantamas bet kurioje pasaulio valstybėje“.
Susisiekimo viceministro Arijano Šliupo atsakymas ( 2013 m. sausio 16 d.) buvo trumpas: „Vadovaujantis bendrovės veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, sprendimai, susiję su prekių ženklų pasirinkimu, priklauso bendrovės kompetencijai“. Taigi davė suprasti, kad vartotojų informavimo valstybine kalba dalykai jam visiškai nerūpi.
Kalbos komisijos pirmininkė, gavusi tokius atsakymus, kažkodėl daugiau šio klausimo nebejudino.
Visuomenei „PayPost“ užkliuvo iš pat pradžių ir tebekliūva. Jeigu jau valstybinio kapitalo akcinė bendrovė, pasirinkdama pavadinimą (prekių / paslaugos ženklą), nepaiso valstybinės lietuvių kalbos vartotojų interesų ir juos ginančių įstatymų,tai ką bekalbėti apie privačias firmas.
Šiemet, pradėjus darbą atnaujintos sudėties Valstybinei lietuvių kalbos komisijai ir prie jos vairo stojus naujam pirmininkui, pasikeitus AB Lietuvos pašto generalinei direktorei, susisiekimo ministrui ir viceministrui, Alvita Armanavičienė, Nacionalinės vartotojų konfederacijos (NVF) vicepirmininkė ir Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos (LNVF) pirmininkė,2018 m. balandžio 19 d. tuo pačiu „PayPost“ reikalu iš naujo kreipėsi į juos, taip pat į Seimo Kultūros komitetą, Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą ir Valstybinę kalbos inspekciją. Rašte buvo konkrečiai išvardyti teisės aktai, kuriuos šis nelietuviškas pavadinimas (ženklas) pažeidžia.
Valstybės institucijos gina pažeidėjus
Gauti atsakymai nemaloniai nustebino. Visos valstybės institucijos, į kurias buvo kreiptasi, visiškai nepaisė Alvitos Armanavičienės rašte išdėstytų teisinių argumentų, įrodančių, kad „PayPost“ angliškas žodinis ženklas, kai jis pateikiamas kaip Lietuvos pašto finansinių paslaugų skyrių pavadinimas (iškaba), pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus ir piliečių konstitucinę teisę viešą informaciją gauti valstybine lietuvių kalba. Atsakymuose besąlygiškai akcentuotas tik ženklo išskirtinumas, neliečiamumas.
Naujoji AB Lietuvos pašto direktorė Asta Sungailienė, kaip ir jos pirmtakė, paaiškino, kad bendrovės skyrių, veikiančių jau daugiau kaip penkerius metus, pavadinimas „PayPost“ 2013-08-27 įregistruotas Lietuvos Respublikosvalstybiniame patentų biure ir yra tapęs prekių ženklu, o prekių / paslaugų ženklams esą nekeliami jokie kalbiniai reikalavimai. Naujasis susisiekimo viceministras, kaip ir jo pirmtakas, apskritai nematė reikalo pareikšti nuomonę šiuo klausimu. Esą tai Lietuvos pašto reikalas. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos vadovas irgi apsiribojo panašiu biurokratiniu atsakymu. Tik naujai paskirta šios tarnybos direktorė Neringa Ulbaitė 2018-08-27 d. raštu atsakė dalykiškai: „Tarnyba laikosi nuomonės, kad teisės aktų privalu laikytis, o vartotojams turi būti suteikiama visa būtina, aiški, suprantama ir neklaidinanti informacija valstybine kalba“. Pabrėžė, kad „Tarnyba yra pasirengusi aptarti šį klausimą su Valstybine kalbos inspekcija“.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Bendrojo skyriaus vedėjos Aurelijos Dvilytės parengtame ir naujojo VLKK pirmininko Audrio Antanaičio pasirašytame rašte pripažįstama, kad „esama valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo priežiūros sistema nėra veiksminga“. Tačiau „PayPost“ ženklas esąs teisėtas, tik šalia jo turėtų būti paaiškinamasis užrašas valstybine kalba. Informuojama, kad VLKK yra parengusi Valstybinės kalbos politikos 2018–2022metų gairių projektą, kuriame numatyta „į savivaldybėms perduotą valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolės funkciją įtraukti ir Valstybinę kalbos inspekciją.“ Keista... Juk ir dabar Valstybinė kalbos inspekcija nesėdi rankas sudėjusi, vykdo valstybinės kalbos viešosios vartosenos kontrolę. Bėda ta, kad ji, lygiai kaip ir pati Valstybinė lietuvių kalbos komisija, ne visada tinkamai vykdo savo pareigas. Tai liudija net du iš Valstybinės kalbos inspekcijos gauti atsakymai: „Dėl užrašo anglų kalba“(2018-05-08) ir „Dėl prekių ženklų anglų kalba“ (2018-05-28). Iš jų matyti, kad VKI šiuo atveju atlieka įstatymų pažeidėjo Lietuvos paštoužtarėjos vaidmenį, elgiasi ne kaip inspekcija, bet kaip advokatūra.
Pamirštama piliečių konstitucinė teisė ir pareiga ją ginti
Atsakymai liudija, kad valstybės institucijos, į kurias buvo kreiptasi, įskaitant ir Valstybinę kalbos inspekciją, yra pamiršusios Lietuvos pilietį, jo konstitucinę teisę visą viešą informaciją gauti valstybine lietuvių kalba. Jos „nepastebėjo“ Alvitos Armanavičienės rašte cituojamų tų teisės aktų ir jų straipsnių, kuriais reglamentuojamas prekių / paslaugųženklų viešas naudojimas ir pripažįstamas nacionalinio režimo principas.
Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo VII skyriaus „Vardai ir pavadinimai“ 16 straipsnyje labai aiškiai parašyta, kad „Visų Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimai, daromi laikantis lietuvių kalbos normų ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų“.
Lygiai taip pat įsakmus ir VIII skyriaus „Ženklai ir informacija“ 17 straipsnis: „Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba.
Valstybinė kalba privaloma visų Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, spauduose, dokumentų blankuose, iškabose,tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose.“
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimo „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“ [Vilnius, 2012 m. lapkričio 8 d., Nr. N-5 (136)] antrajame punkte dar aiškiau parašyta: „Rašytinė ir garsinė informacija kitomis kalbomis neturi būti išsamesnė, o jos rašytinių tekstų formatas negali būti didesnis, negu tekstų valstybine kalba“.
Pagaliau Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo [Vilnius, 2000-10-10, Nr. VIII-1981] antrojo skirsnio Ženklo apsauga“ 6 straipsnyje „Absoliutūs atsisakymo registruoti ženklą arba jo registracijos pripažinimo negaliojančiu pagrindai“ parašyta: 1. Žymuo nepripažįstamas ženklu ir neregistruojamas arba įregistruoto ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis: [...] 5. Gali suklaidinti visuomenę, pavyzdžiui, dėl prekių ir (ar) paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės; 6. Prieštarauja moralei ar viešajai tvarkai, etinėms visuomenės normoms, žmoniškumo principams“. (Visi paryškinimai mūsų).
PayPostir yra toks klaidinantis ženklas, nes galima pagalvoti, kad tai ne Lietuvos, bet užsienio įstaiga. Be to, įžūliai pažeidžia viešąją tvarką, nes nepaiso minėtų Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo VII skyriaus „Vardai ir pavadinimai“ 16 straipsnio ir VII skyriaus 17 straipsnio bei VLKK 2012-11-08 Nr. N5 (136) nutarimo reikalavimų.
Stebina, kad Valstybinė kalbos inspekcija, įrodinėdama PayPost ženklo teisėtumą, cituoja garsiosios Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 6 straipsnį, bet visiškai nekreipia dėmesio į 2 straipsnį (Nacionalinio režimo principas). Pastarojo straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad užsienio piliečiai ( taigi ir jų verslo prekių / paslaugųženklai) naudosis tomis pačiomis apsaugos priemonėmis, „jeigu jie laikysis sąlygų ir formalumų, numatytų savo šalies piliečiams“, o 3 dalyje skaitome: „Besąlygiškai pasilieka galioti kiekvienos Sąjungos šalies įstatymai, liečiantys teisinę bei administracinę procedūrą ir teisingumo bei administracinių organų kompetenciją [...].“ Be to, turėkime galvoje, kad „PayPost“ nėra užsienio firmos ženklas. Faktiškai tai tik ženklu „pakrikštytas“ Lietuvos valstybinio kapitalo įmonės skyriaus pavadinimas.
Dėl esamos viešųjų užrašų netvarkos sostinėje ir kitur paprastai mėgstama priekaištauti savivaldybių kalbos tvarkytojams. Tarsi jie dėl to esą labiausiai kalti. Bent jau sostinėje taip nėra. Nuo pat 1991 m. sausio tragiškų dienų Vilniuje šį darbą pradėjusi Albina Šiupienienė jį atlieka tikrai iš širdies. Deja, vietoj padėkos ir paramos dažnai susilaukia nepelnytų priekaištų. Pirmajame atgautos Nepriklausomybės dešimtmetyje Valstybinė lietuvių kalbos komisijažiniasklaidoje ir savo posėdyje, ir net Seimo spaudos konferencijojeją griežtai kritikavo, kaip ji drįstanti reikalauti, kad bent pagrindiniame spaudos kioskų fasade išliktų tradicinis lietuviškas užrašas „Lietuvos spauda“ (jis tuomet buvo pakeistas be saiko tiražuojamu prekės ženklu „Prince“).Be nuolat ją palaikiusio ir visada talkinusio viešųjų užrašų klausimu dr. Prano Kniūkštos, anuomet posėdyje iš visų kitų Kalbos komisijos narių ją užtarė tik prof. Vytautas Ambrazas. Daug pastangų A. Šiupinienei prireikia, kad prie nelietuviškų ženklų išsireikalautų bent keletą lietuviškų žodžių.
Pasirodžius „PayPostams“, A.Šiupienienė jau 2012 m. gruodyje nurodė, kad nelietuviškas naujųjų Lietuvos pašto finansinių paslaugų skyrių pavadinimas, nors vėliau ir paverstas prekių (paslaugų)ženklu, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Civilinio kodekso, Valstybinės kalbos ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymus, tačiau, deja, paramos pažeidimui pašalinti nesulaukė. Ši išvada buvo pridėta ir prie NVK / LNVF rašto, bet irgi liko ir lieka „nepastebėta“.
***
Čia aptarti valstybės institucijų atsakymai eilinį kartą liudija, kad daugelis jų linkusios nuolaidžiauti pažeidėjams, vengia imtis ryžtingesnių veiksmų piliečių konstitucinei teisei visą viešą informaciją gauti valstybine lietuvių kalba įgyvendinti. Todėl netenka stebėtis, kad Valdovų rūmuose vyksta festivaliai „Midsummer Vilnius“, Palangoje – „I love Palanga“, Marijampolėje – „Marijampolė Music Park“, Vilniaus Rotušės aikštėje – „Free Fest“. Nesvarbu, kad tuose renginiuose dalyvauja ir užsienio atlikėjų. Visi Lietuvoje vykstantys vieši renginiai lietuvišką pavadinimą privalo turėti. Be kita ko, Kaune, Prekybos ir pramogų centre „MEGA“ veikiantis didžiausias Baltijos šalyse švietėjiškas pramogų centras vaikams nuo 1 iki 13 metų taip pat pavadintas angliškai: „CURIOCITY“. Panašių atvejų daugybė.
Lietuvos piliečiams daug nepatogumų sudaro, pažeidžia jų konstitucines teises ir tai, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo nutarimais pirmenybę teikdama originalioms svetimvardžių formoms, pasmerkė myriop lietuvišką, fonetinę tikrinių svetimybių rašybą, nepaprastai apsunkino lietuviškų tekstų skaitymą. Tą absurdą akivaizdžiai atskleidžia dabartinio JAV prezidento Donaldo Trampo pavardė. Ją „autentiškos“, „europietiškos“ rašybos šalininkai, solidžių spaudos leidinių ir interneto portalų redaktoriai, lietuviškuose tekstuose iškraipo, sukarikatūrina: užuot rašę Trampas (Trump), rašoTrumpas!
Žmonės nebegali perskaityti ir į lietuvių kalbą išverstų knygų autorių pavardžių, nes jos lietuviškai seniai neberašomos. O jeigu kartais parašoma, tai nukišama taip, kad sunku pastebėti. Jau daug metų Kalbos komisijos prašoma svetimvardžių rašybą sutvarkyti pagal didžiojo varpininko Vinco Kudirkos (1858–1899) rašybos taisyklių rinkinyje „Statrašos ramsčiai“ (1899 m.) suformuluotą išmintingą principą: svetimus, nelietuviškus vardus rašome pagal tarimą, o jų originalią grafišką formą , esant reikalui, pateikiame kaip papildomą informaciją. Tokios nuostatos laikėsi ir garsusis latvių kalbininkas Janis Endzelynas (1873 – 1961). Latviai šia nuostata nuosekliai vadovaujasi, nesiblaško. O mes?
Mūsų kalbininkai iš esmės pagal V. Kudirkos suformuluotą taisyklę sugebėjo svetimvardžių rašybą Lietuvoje sutvarkyti tarybinės aneksijos laikotarpiu, bet, atgavus nepriklausomybę, politinių demagogų ji pradėta pravardžiuoti „sovietine“. Kalbos komisija įteisino „vakarietišką“ rašybą kaip pagrindinę. Skaitytojai dabar vargsta, nes nuolatos susiduria su nelietuviškai parašytų vardažodžių perskaitymo problema. Priesaiką primiršusių Seimo narių iniciatyva kėsinamasi apriboti nelietuviškų asmenvardžių rašymą lietuviškais rašmenimis net Lietuvos Respublikos piliečio pase!
Kaip spręs minėtas viešosios informacijos problemas savo kadenciją pradedanti dabartinė Valstybinė lietuvių kalbos komisija? Ar ji šalins dirbtines kliūtis, ar pakaks jai ryžto nuosekliai ginti piliečių konstitucinę teisę visą viešą informaciją gauti taisyklinga valstybine lietuvių kalba?
Kokia bus Lietuvos Respublikos Seimo pozicija šiuo reikalu? Ar Seimo nariai, vykdydami parlamentinę kontrolę, prisimins priesaikos žodžius, pasakytus padėjus ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos?
Atgal
.jpg)
