VISUOMENĖ
2023.10.26. AMŽINYBĖS PASLAPTIS DAR NEĮMINTA
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Ateinantis šeštadienis daugeliui atrodo niekuo ypatingas. Nebent tik tuo, kad tai yra paskutinio spalio mėnesio savaitgalio pirmoji „laisva“ diena. Jau pripratome ir prie neprotingo laikrodžių rodyklių sukinėjimo – gulsimės „vasaros“ laiku, o atsibusime „sutaupę“ vieną valandą… Rodykles teks pasukti atgal. O gal ne tik rodykles sukinėjame? Gal ne tik laiko tėkmė reguliuoja mūsų gyvenimo ritmą, mąstymą, mūsų veiksmus? Tačiau laiko sąvoka yra labiau mistinė nei reali. Genialusis Albertas Einšteinas teigia, jog laiko ir erdvės negalima suvokti atskirai, nes tai yra dalis vientisos visuotinės struktūros, kurią jis pavadino erdvėlaikiu. Niekas pasaulyje nesugebėjo paneigti šio genijaus reliatyvumo teorijos ir užginčyti, manau, visiems girdėtos jo formulės, kad energija tai yra materija, padauginta iš šviesos greičio, pakelto kvadratu. Mokslas neturi jokio kito atsakymo į klausimą, kaip atsirado Žemė, tik visuotinai pripažintą ir daugybe duomenų patvirtintą Didžiojo Sprogimo teoriją. Visata gimė prieš 13,82 milijardų metų sprogus neįtikėtinai mažyčiam sutelktos energijos taškui. Tačiau sakydami „taškas“ meluojame, nes tas „taškas“ nėra tokio dydžio, kokį suprantame žvelgdami į tašką ant „i“ arba tašką sakinio gale. Jis yra milijoną kartų mažesnis už atomą! Jeigu pamiršote, ko mokėtės chemijos pamokose, priminsiu, kad atomas yra mažiausia chemijos elemento dalelė. Jį sudarantis branduolys (protonai ir neutronai) ir aplink branduolį skriejantys elektronai yra subatominės dalelės. Tačiau kuo toliau „į mišką“, tuo klaidžiau. Elementariosiomis vadinamų dalelių vis daugiau ir daugiau… Nei jų elgesys, nei vieta erdvėje nenuspėjama. Remiamasi tiktai tikimybe. Tačiau mokslas atkakliai bando įspėti šias paslaptis. Kam buvo reikalinga ši įžanga? Tiktai tam, kad pagaliau suprastume, jog kažkada nebuvo nieko! Nieko! Nei laiko, nei erdvės, nei materijos...Didysis Sprogimas iš to fantastinio „taško“ pagimdė žvaigždes, planetas, mūsų Žemę ir apskritai… materiją. Kai prieš daugelį metų perskaičiau rusų kalba išleistą knygą „Strannost neizbežnogo mira“ (Neišvengiamo pasaulio keistenybė), supratau, jog marksistinė filosofija mus tiesiog kvailina, o „mokslinis“ ateizmas meluoja. Nors didelė dalis mokslo korifėjų tiki Dievą, oficiali versija Dievo buvimo nepripažįsta. Kodėl? Vienas amerikiečių profesorius „patogiai“ paaiškino – negalima paaiškinti „iš kur atsirado Dievas“. O iš kur atsirado tas visą Visatą sukūręs taškas, ar turime atsakymą? Neturime. Ir vargu ar kada nors turėsime. Tad lengviau paneigti Dievą. O iš kur viskas atsirado, lengviausia atsakyti, kad viskas egzistavo amžinai. Mūsų žinios yra tokios menkutės, kad kol kas esame labiau panašūs į prokarioto domeno gyvybės užuomazgą, dar neturėjusią nei branduolio, nei organelių. Jeigu nėra jokios kuriančios jėgos, tai kas įrašė ląstelėse DNR informaciją? Kodėl Visata vos gimusi pradėjo gaminti svarbiausius gyvybei atsirasti elementus? Žvilgterėkite į periodinę elementų lentelę – vandenilis, helis, litis, berilis, anglis, azotas, deguonis… Visos fizikinės konstantos buvo tokios, kad gyvybė turėjo atsirasti neišvengiamai. Be to, ne šiaip sau gyvybė, o protinga gyvybė! Visi Visatoje veikiantys dėsniai ir jėgos atsirado „iš nieko“? Žmogus jų nesukūrė. Ne mūsų dėka egzistuoja gravitacija, elektromagnetinės, branduolinės jėgos. Kas „suplanavo“ visų dabar egzistuojančių struktūrų įvairovę ir kodėl visai tai kūrybai gresia išnykimas? Mūsų suformuluotas Antrasis termodinamikos dėsnis jau „patobulėjo“ virtęs visuotinai pripažinta entropijos teorija. Bet jei visos struktūros turi tendenciją vėl pavirsti chaosu, tai kaip su Pirmuoju dėsniu? Betgi jis kalba apie energijos tvarumą. Materijai išlikti lyg ir nėra galimybių. Tačiau ko verta ta materija, jei visoje Visatoje ji tesudaro gal tik penkis procentus… Mokslas dar negali paaiškinti nei tamsiosios materijos, nei tamsiosios energijos prigimties. Jei viskas atsirado iš nieko, tai sveikam protui neprieštarauja ir tikimybė pavirsti nieku. Tačiau jau įrodyta, kad Niekas yra tiktai sąvoka. Nėra tuščios erdvės. Ji yra pilna galimybių! Taigi čia ir atsiranda amžinybės sąvoka. Mums, mirtingiesiems, ši sąvoka kelia arba mistinę baimę, arba idiotišką ateistinę pašaipą. Jau po keletos dienų šimtai tūkstančių mašinų išriedės į Lietuvos kelius, kad pagerbtų mirusiųjų artimųjų atminimą. Tai tradicija, kuri atsirado dar žmogui netapus žmogumi. Net gyvūnų pasaulyje instinktyviai gyvuoja pagarba mirusiems viengenčiams. Nuo dramblių, varnų ir beždžionių mus skiria ne tiek jau daug. Mes tik uzurpavome teisę atkakliau ir brutaliau naikinti savo padermės individus ir jų teisę gyventi. O ar tikime, kad po mirties gyvensime kitu pavidalu, jei netikime Kūrėjo egzistavimu? Ar tokie apsišaukėliai kaip komunizmo utopijos kūrėjas Marksas ir jo satelitai, teigę, jog tėra tiktai materija, o sąmonė ir dvasinis pasaulis „besmegenių“ filosofija, patys apsimetė nužmogėjusiais išminčiais, ar tiktai mums stengėsi įteigti primityvaus biologinio organizmo kompleksą? Atsakymą pateikia jų begėdiškas siekimas panaikinti tikėjimą kosmologijos principais ir žmogiškumo esme. Neigę bet kokią dievybę ir kūrybinį pradą, jie beveik suformavo naują religiją, kurios tikslas buvo ir liko Pasaulio užkariavimas. Marksizmo vadų kultas šimteriopai pranoko visų kitų konfesijų praktikuotus ritualus ir įpaminklinimą. Ar marksizmo diegiamam materializmui neprieštarauja balzamuoto Lenino zikuratas Maskvos centre? Ir tūkstančiai „vado“ skulptūrų visose Sovietų Sąjungos gyvenvietėse? Okupacijos metais praktiškai sunaikintos visos istorinės Lietuvos kapinės, griuvėsiais būtų virtę visos šventyklos. Tautos ir Valstybės egzistavimo dvasinis garantas buvo pašiepiamas kaip „buržuazinė atgyvena“. Marksizmo „mokslas“ neturėjo nieko bendra su mokslu. Tačiau jis kaip ir dabartinių jo sekėjų nuolat mėgdžiojamas brukant nežmonišką požiūrį į žmogų. Marksizmo adeptai išsislapstę po visą pasaulį toliau griauna jo sanklodą ir natūralų vystymosi procesą, deja, pasiremdami ne marksizmo, o iš tiesų mokslo atrastais neurolingvistinio programavimo dėsniais, mūsų pačių sumokėtais pinigais ir mūsų pačių patiklumu bei godumu.
Visi Jūs netrukus stovėsite prie artimųjų kapo ir žiūrėsite, kaip efemeriškai dega kukli žvakutė. Lyg primintų – visi mes ne amžini. Ar tikrai? Ar po mirties nieko nebelieka? Tai kodėl labai prasmingi ir tokie nuoširdūs maldos žodžiai prašo: „Amžinąjį atilsį duok mirusiems,Viešpatie! Ir amžinoji šviesa jiems tešviečia!"Kapus lanko ir mirusiuosius pagerbia net tie, kurie niekuo netiki.Bet ar tikrai jie netiki? Aš jais netikiu! Aš neabejoju, kad graikų išminčiai, kurie mūsų egzistencijos tąsą pavadino siela,buvo teisūs. Įvairios tikybos turėjo savitą požiūrį. Keleto pasaulio mokslininkų įžvalgų pagrindu parengta knyga „Gyvenimas po mirties" rusų kalba buvo išleista Maskvoje 1990 metais. Vakaruose panašių studijų yra gausybė. Tačiau jei dėl reinkarnacijos galima būtų abejoti, tai kvantinės fizikos įžvalgos suteikia ne mažiau nei tikėjimas vilčių į amžinybę. Naujausi tyrimai dėl amžinybės mįslės kelia ir gana „modernių" versijų. Esą mes, kaip ir mus supantis pasaulis, galime būti Aukščiausiosios Išminties projektas. Tai primena kai ką gąsdinantį dirbtinį intelektą.Kaip minėta, žmogus labai menkai nutuokia ir apie save, ir apie pasaulį.Bet kol kas nėra jokių įrodymų, kad nėra amžinybės. Jos mįslės dar neįmintos.Tačiau juo daugiau sužinome, tuo labiau suprantame, kad mes beveik nieko nežinome...Ar tai nėrastimulas kur kas protingiau elgtis su savo planeta.Kodėl nepamąstome, jog kažkas ją mums vieninteliems Visatoje dovanojo? Juk niekur kitur Visatoje gyvybės dar nerasta... Atsitiktinumas? Ar Kūrėjo planas?
Mėgstantiems horoskopus ir kitas įdomybes mažytė užuomina. Šiandien patekėjo Mėnulio pilnatis. Įvyks ir dalinis Mėnulio užtemimas.Tačiau kas 200-300 metų Lietuvoje vyksta ir visiškas Saulės užtemimas. Artimiausias įvyks 2075 metų liepos tryliktą dieną.Paskaičiuokite, kiek tada jums bus metų...Gal iki to laiko bus įminta irAmžinybės paslaptis...
Atgal
.jpg)
