VISUOMENĖ
2023.12.01.Jau prasideda nauja tarpusavio rietenų dėl pasaulio problemų isterija
Algimantas Rusteika
Publicistas
Internetuose tauta riejasi ir tampo vieni kitus už skvernelių - "kurią pusę Izraelio - Palestinos kare palaikai"? Tarsi kruvina mėsmalė būtų kokios nors krepšinio rungtynės ir ten ką nors reikėtų “palaikyti".
Atsakau - kai vertinu įvykius, vadovaujuosi savo nuovoka ir logika, o ne tuo, kas ten ką "palaiko" ir ką linguoja galvos per LRT. Ir savo valstybės interesais bei specifika. Na, Lietuvos teritorijos laikinieji administratoriai tai akivaizdžiai "palaiko" Izraelį.
Jie dar nesukonstravo, bet būkite ramūs - konstruoja ir greit sukonstruos naują susipriešinimą tarp žmonių, nes iš supriešinimų jie pragyvena, toks jų išlikimo biznis, o supriešinimas dėl Ukrainos jau nebeduoda dividendų. Tik sunkiau bus, nes tiesioginio Lietuvos intereso, kaip su Ukraina, paprastam eiliniam duonos valgytojui Artimųjų Rytų kare nematyti.
Pas mus niekas nei nežmoniško Hamas antpuolio, nei nežmoniško Izraelio atsako neremia. Veiksmų brutalumu ir Hamas, ir Izraelis šiame permanentiniame kare vienodi. Ir tų, ir anų vadovai išrinkti ir atstovauja savo žmones. Ir tie, ir anie elgiasi žiauriai ir jaučiasi esą teisūs žudydami.
Bet, kas turi akis - mato, kiek kartų Izraelis laužė susitarimus, JTO nutarimus ir jų nevykdė. Neseniai patys dar buvę okupuoti lietuviai puikiai žino, kiek teritorijų, kurios jiems nepriklausė, Izraelis okupavo. Ir žino, ką tai praktiškai ir teisiškai reiškia. Vis didesni Izraelio ir jį remiančių JAV fiasko JTO generalinės asamblėjos balsavimuose paliudija, kad tą supranta visas pasaulis.
Todėl mūsų žmonės ir nepritaria, kad kariškai, politiškai ir ekonomiškai stipresnis fiziškai sunaikintų visą tautą. Ir supranta tai, kas plika akimi matyti - Izraelio politinė vadovybė tiesiog pasinaudojo žiauraus antpuolio pretekstu ir specialiai jam leido vystytis.
B.Netajnahu buvo iš anksto apie išpuolį įspėtas, tačiau jam reikėjo pergalingo karo, suvienijančio šalį, kad išvengtų politinio kracho ir gal net belangės už tai, ką yra pridirbęs. Ta pačia proga net koalicinę vienybės vyriausybę pavyko sudaryti - vidaus politinė krizė buvo pasiekusi pavojingą ribą, o dabar karas viską nurašys.
Ir sudėtingumas dabar jau nebe Izraelio - Palestinos savivaldos karas, į kurį gali įsijungti arabų pasaulis. Globaliame kontekste tai tapo dar viena civilizacijų konflikto dalimi. Ir prasidėjusio pasaulio įtakos sferų persidalijimo dalimi, kuriame yra du frontai.
Vienas frontas - savanoriškai save naikinantys ir dėl to lėtai mirštantys Vakarai, kaip kultūra ir kaip civilizacija - prieš agresyvų kitos kultūros, migrantų antplūdį. Ir čia Vakarai, toliau skatindami imigraciją "kovoja" patys prieš save.
Penktoji kolona jau seniai Europos viduje ir laukia signalo. Ir tą migracijos bangą sukėlė ne rusai, o patys Vakarai, inspiravę "arabų pavasarį", perversmus ir karus Irake, Sirijoje, Afganistane, Libijoje bei tikėjęsi masine imigracija spręsti vidines darbo jėgos ir kitas problemas, kas iš principo buvo absoliučiai kvaila.
Kitas globalios priešpriešos frontas - dėl karo Ukrainoje ir savo sankcijų silpnėjantys Vakarai - prieš BRICS. Šis jau seniai vykstantis procesas spartėja ir tie du pasaulinių varžybų frontai dabar susiliejo. Priešpriešoje yra net paradoksų, kada būnama skirtingose pusėse vienu ir tuo pačiu metu.
Štai Rusija. Šiaip ji prieš visas Vakarų civilizaciją žlugdančias nesąmones, yra krikščioniškos kultūros dalis ir islamizacija jai mirtinai pavojinga. Tačiau kitame fronte ji jau remia islamiškas valstybes prieš JAV vadovaujamą Vakarų vienapolį pasaulį, tai išeitų, kad civilizacijų kare - prieš save.
Mus remia Vakarų civilizacijos duobkasiai, kuriantys federacines Jungtines Europos valstijas su sostine Briuselyje, kurie atneša mums kaip tautai ir savarankiškai valstybei pražūtį artimiausioje ateityje. Ir kurie mūsų nepasigailės, kai tik nebereikės. Tačiau geopolitiškai pasirinkimų mažai, nes ir patys galim būti Rytų praryti.
Pastarojo mėnesio įvykiai vis labiau rodo besikeičiantį jėgų santykį ir perspektyvas. Karas Ukrainoje pasiekė aklavietę, kai nei viena pusė negali mūšio lauke laimėti. Europos valstybių amunicijos sandėliai praktiškai ištuštėjo, ES Ukrainai duoti įsipareigojimai nebus įvykdyti. Vilniaus NATO susitikime Ukrainai jokių rimtų pažadų irgi neduota.
Kontrapuolimas neįvyko. Visos sankcijos neveikia, Rusija stiprėja ir renka rekordinius biudžetus, Vakarai silpnėja ir eina į recesiją. BRICS plečiasi, po dešimtmečio jos BVP dvigubai viršis "didžiojo septyneto" BVP. O kas turi ekonominę galią, tas turi politinę persvarą ir - tai tik laiko klausimas - ir karinę.
Vakarų sostinėse seniai diskutuojama dėl to, kokią teritorinių praradimų kainą Ukrainai teks susimokėti už taiką ir nepriklausomybę. JAV faktiškai jau atsisako finansuoti karą "iki pergalės". Ne todėl, kad nenori kovoti su Rusija "iki paskutinio ukrainiečio", o todėl, kad negali kovoti su lygiaverčiu priešininku dviejų karų toli nuo savo krantų.
Netgi vieno nebegali, jeigu priešininkas yra Kinija. 2021 m. birželį vykęs J.Bideno ir V.Putino susitikimas Ženevoje atvėrė duris Ukrainos karui, detalės buvo suderintos Maskvoje netrukus. 2023 m.lapkritį San Franciske įvykęs J.Bideno ir Xi Jimpingo susitikimas - neabejokime - buvo skirtas galutiniam Taivanio problemos sprendimui ir jo "savanoriškam" sugrįžimui į Pekino glėbį.
Vyksta pasaulio persidalijimo procesas, kur nėra jokių vertybių ir jokios moralės - tik nuogi didžiūnų interesai ir į mažiukus niekas nekreips dėmesio. Europoje dabar vėl 1936-ji, Ispanijos pilietinis ir "kam skambina varpai".
Laiko liko nebedaug ir mes ant įtakos sferų ribos - toks mūsų prakeikimas. Ar gali būti kitaip? Gali. Jeigu Vakarų visuomenės ir "giluminiai" sprendimų priėmėjai sugebės suvokti, kad šis žaidimėlis baigiasi, nebeduoda pelno ir prieita galutinė riba, kada jų sprendimai ir neveikimas juos pačius ir pražudys.
Geležinė uždanga vėl po truputį leidžiasi, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Vakarai neturėjo jokios galimybės kvailioti iki TSRS ir Varšuvos pakto žlugimo. Gal ir dabar reali grėsmė savo pačių interesams privers atsibusti?
Sunkūs laikai neišvengiamai sukuria stiprius žmones, veiksmas - atoveiksmį, beprotybė - apsivalymą nuo visuomenės parazitų ir sotaus kvailiojimo. Šis procesas jau prasideda.
Arba jame sudalyvausime, arba toliau liksime bailiais absurdo pjesės žiūrovais. Rinkimai ir pasirinkimai artėja.
Atgal
.jpg)
