VISUOMENĖ
2023.12.02. Etnologė Gražina Kadžytė: „Adventas – ne griežtų apribojimų, o bendrystės ir šviesos metas“
Kai gamtoje vis daugiau tamsos, norisi keturias savaites iki Kalėdų praleisti kuo džiugiau. Ir nors adventas daug kam asocijuojasi su griežtu pasninku ir įvairiais apribojimais, etnologė Gražina Kadžytė su tuo visiškai nesutinka: mūsų protėviai jį leisdavo jaukiai ir šviesiai. Dažnai svečiuodavosi pas kaimynus, pasakodavo istorijas, juokaudavo, dainuodavo, o savaitgaliais advento turguose įsigydavo net ir prabangos prekių Kalėdų dovanoms. Prekybos tinklo „Rimi“ komercijos operacijų vadovė Olga Suchočeva primena, kad pats metas įsigyti tiek advento kalendorių, tiek vainikų.
Advento vainikas – dar jauna tradicija
Nors dabar populiarėja advento vainikų pynimo dirbtuvės ir kone kiekvienuose namuose vakarais juo apsuptos uždegamos žvakės, šiai mielai tradicijai Lietuvoje nėra nė šimto metų. Etnologė Gražina Kadžytė sako, kad daugiau kaip prieš 30 metų, kai buvo atverti specialieji bibliotekų fondai, senuose Nepriklausomos Lietuvos laikraščiuose ji aptiko informaciją, jog 1923 metais, po Klaipėdos krašto prisijungimo prie didžiosios Lietuvos, imta aktyviai domėtis Mažosios Lietuvos papročiais, o vienas jų – advento vainikai.
„Klaipėdos krašte nuo pirmojo advento sekmadienio, tiek kaimo ūkininkų, tiek miestiečių valdininkų namuose buvo galima rasti pagarbiai ant stalo padėtą advento vainiką, nupintą iš iš pušų šakelių ir miško žalumynų. Jame būdavo kryžmai įstatytos keturios žvakės, kurias degdavo po vieną kiekieną sekmadienį iki Kalėdų. Be to, kasdien prie papuošto stalo pavakarių susirinkdavo šeima: būdavo gurkšnojama Klaipėdos krašto kafija – nestipri kava, dažniausia iš gilių ar cikorijos, šeimininkė iškepdavo bandelių ar sausainių. Advento vainiko žvakių šviesoje šeimos nariai kalbėdavosi, kaip kam sekėsi, kokie rūpesčiai slegia, kuo gali pasidžiaugti – ir taip kiekvieną ankstyvą vakarą. Tokie pasisėdėjimai turėjo gilią prasmę – suvienyti šeimas, kad visi jose pasijustų saugūs ir svarbūs, – pasakoja G. Kadžytė.
Beje, ši tradicija visoje Lietuvoje įsitvirtino po 1991 metų, vėl atgavus Nepriklausomybę. Tad ir mums, nors esame labai užsiėmę, būtų prasminga bent savaitgaliais šeimose susėsti ir pasikalbėti, degant advento žvakėms, įsitikinusi etnologė.
Advento kalendoriai buvo paprastesni
Pasak etnologės, tiek advento vainikų, tiek kalendorių tradicija į Klaipėdos kraštą atėjo iš Vokietijos, o vėliau pasiekė ir didžiąją Lietuvą: „Vienur tokie kalendoriai būdavo kaip spintelės su mažais stalčiukais, į kuriuos įdėta kokia nors miela smulkmena, kitur – pačių sukonstruoti iš degtukų dėžučių. Gimnazistai pasigamindavo advento kalendorius iš popieriaus, į kiekvienos dienos langelį ką nors nupiešdami, įrašydami palinkėjimą, patarimą, ar pasiūlymą ką nors kartu nuveikti. Tuos langelius užklijavę, kalendorius dovanodavo draugams, kurie paeiliui atsikirpdavo kiekvienos dienos langelį.“
Šiuolaikinėse mokyklose labiau paplito kita gimnazistų tradicija – Kalėdinis paštas: vaikai vieni kitiems rašo linkėjimus ir deda juos į specialią dėžutę, kuri prieš pat Kalėdų atostogas atidaroma ir laiškai išdalijami adresatams.
Svečiuodavosi, juokaudavo, dainuodavo
Gražina Kadžytė sako, kad klaidingai įsivaizduojame advento metą kaip griežtą, niūrų, pilną apribojimų: „Per adventą laukiama Gerosios naujienos, saulės grąžos, todėl jis pripildytas ne liūdesio ir niūrumo, bet laukimo ir vilties. Tai užkoduota net iš lotyniškų žodžių sudarytame pavadinime: „Ad Ventum“ – „Prieš atėjimą“. Tamsųjį metą žmonės trumpindavo vieni pas kitus vakarodami, pasakodami istorijas, žaisdami linksmus, juoką keliančius edukacinius žaidimus. Triukšmingai, tiesa, nesilinksmindavo: žiemos metas, nedidukė erdvė, reikia, kad visiems būtų jauku. Tačiau mėgo dainuoti – keliems šimtams advento ir Kalėdų meto dainų skirtas net visas „Lietuvių liaudies dainyno“ tomas.“
Etnologė pasakoja, kad tradiciškai vykdavo ir advento turgūs: šeškaturgis (su kailiais ir kitais šiltais drabužiais), skaistaturgis (su puošmenomis ir prabangos prekėmis) ir saldaturgis (su įvairiais atvežtiniais skanėstais Kalėdoms). Iki advento užbaigiami didžiausi metų darbai, atiduodamos skolos, nuo šv. Liucijos dienos, gruodžio 13-tosios, spėjami kitų metų orai: ši diena pranašaudavo, koks bus sausis, kitos iš eilės – kitus mėnesius.
„Pagal bažnyčios nuostatus per adventą be mėsos pasninkas būtinas tik penktadieniais, bet dažnai žmonės savanoriškai laikydavosi jo kelias savaitės dienas. Skirtingai nuo gavėnios vartojami pieno produktai. Sunkių darbų nebedirbdavo, todėl advento valgiai lengvesni: sriubos, blynai, virtiniai, košės, raugintos, troškintos daržovės, šiupiniai su grybais“, – vardina etnologė, pastebėdama, kad tradicinis advento meniu turtingas, įvairus, kadangi ano meto šeimininkės buvo labai sumanios bei išradingos.
Atgal
.jpg)
