VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

2023.12.03. PASVARSTYTI APIE TAI VERTĖTŲ

Kęstutis Trečiakauskas

Publicistas

Apie ką? Apie labai daug ką reikėtų pasvarstyti. Bet šįkart norėčiau mestelti netikėtą ir gan „revoliucingą“ mintį. O gimti ją paskatino mūsų dienomis pasaulyje vykstantys dalykai. Šventoje baltų žemėje, pirmosios lietuviškos knygos gimtinėje Karaliaučiuje, apmulkintų Vakarų lyderių neapdairiai patikėtame „laikinai“ administruoti bolševikinei SSRS, staiga išdygo baisiausio carinių laikų budelio, žinomo tik Koriko pravarde, paminklas. Muravjovas-Korikas pasižymėjo kaip negailestingiausias rusifikatorius. Keturiasdešimt metų trukęs lietuviško rašto draudimas nenuėjo į užmarštį. Giliausiai įsiskverbęs į Vakarus, sunaikinęs viską, kas lietuviui brangu tame krašte, okupantas tiesiog atvirai spjovė į pasaulio kultūrą, humanistinę Europos tradiciją, pagarbą istorijai. Pasaulio „kirilizacija“ demagogiškai vadinamoje „Kaliningradskaja oblast“ pasistatė savo „russkij mir“ politinei programai gūdžios praeities dievuką. Žinokite, čia Rusija ir kitas šuolis bus tik tolyn - į Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją… Tiktai keista, kad ir susovietintoje Karaliaučiaus žemėje, ir kraujuose skandinamoje Ukrainoje rusai nevengia savo imperinį mąstymą demonstruojančio ženklo Z. Bet juk tai jų nekenčiama lotyniška raidė! Mūsų jaunimas apie žvėrišką lietuviško rašto persekiojimą ir knygnešių bei daraktorių gadynę yra labai mažai ką girdėjęs, todėl dera kai ką prisiminti iš ano slogaus meto. Po 1917 metų kruvino perversmo, vadinto spalio revoliucija, rašto reikalai bolševikams atrodė svarbūs. Pirmiausia to ėmėsi Trockio (Bronšteino) palaikomas Leninas. Keistoka, tačiau tada buvo svarstoma „sulotyninti“ pačią Rusiją. Išsigandus neprognozuojamos liaudies reakcijos, pasitenkinta tik kirilicos modernizavimu. Tiesą sakant, rašto reikalai Rusijoje smarkiai šlubavo. Ne tiek jau daug raštininkų galėjo pasigirti, jog moka rašyti „na jatj“. „Jatj“ buvo abėcėlės ženklas, kuris gana sunkiai buvo „įkandamas“. Leninas ne tik panaikino jį, bet apkramtė ir visą raidyną. Šimtai „raštingų“ inteligentų, likę it musę kandę, nusižudė. Kirilica tebeliko jau turėjusioms raštą tautoms. Tai daugiausia rytų slavai. Baltarusiai, ukrainiečiai, bulgarai, serbai… O kaip su daugybe Sibiro tautų, kurie rašto neturėjo? Jiems visgi buvo pasiūlyta lotyniška abėcėlė. Ją gavo net ir senas rašto tradicijas turėjusios, tačiau vartojusios arabų raštą, tautos. Šiaip lotyniškas raidynas pritaikytas evenkų, namajų, jakutų, chakasų, komių, karelų ir kitų tautų raštui. Tačiau vakarietiška tradicija jos džiaugėsi neilgai. Jau 1936 metais tas tautas imta „kirilizuoti“. Azerbaidžanas ir kitos senos kultūros šalys neišsilaikė. Rusifikavosi. Tik vepsams pakėlus triukšmą pavyko to išvengti. Deja, po Antrojo pasaulinio karo buvusi Rusijos imperija tapo ištisai „kirilizuota“. Savo raštą išlaikė tik armėnai, gruzinai ir naujai okupuotos Baltijos šalys. Tik imperijai žlugus išsilaisvinusios tautos susigrąžino lotynišką abėcėlę. Kai kurioms, pavyzdžiui, totoriams, tai draudžiama. Vakarų slavai, turintys gilią istoriją ir europietišką kultūrą, turėtų būti dėkingi krikščionybei, nes su ja gavo ir raštą. Jei čekai, lenkai ir kitos tautos būtų apkrikštytos bizantišku tikėjimu, jos irgi rašytų rusiškomis raidėmis… Jei kam nors atrodo, kad nėra skirtumo, kokią abėcėlę vartoti, jis šiek tiek klysta. Mokiniams, kurių gimtoji kalba vartoja lotynišką raidyną, lengviau mokytis fizikos, chemijos ir kitų tiksliųjų mokslų. Pavarčiau 1961 metais Rostovo leidyklos išleistą I.M.Feigino žinyną „Kratkij techničeskij spravočnik“ ir man tiesiog pagailo tų rusišką raidyną vartojančių vaikų… Visos formulės, įvairios matų sistemos jiems kur kas sunkiau įkandamos. Juk raidė H reiškia vandenilį. Bet rusams tai N raidė! Mažoji rusų T tampa m. Tai kaip suprasti tarptautinius ženklus, SI sistemą, kaip naudotis visame pasaulyje vartojama ženklų sistema? Visiškai nenoriu kam nors iš kirilicos vartotojų priekaištauti. Tai jų tradicija. Kaip matome, vos nesugriauta draugo Lenino. Bet šiandien ji jau kelia grėsmę laisvoms tautoms, nes su Koriko atėjimu į Karaliaučių aiškiai demonstruoja, kad „russkij mir“ neatsisako savo imperinių tikslų. Juk ir Ukraina žvėriškai naikinama, nes tai esą rusų žemė. Juk joje ne tik kalbama, bet ir rašoma „rusiškai“! Štai ir kyla mintis - kodėl ukrainiečiams, siekiantiems tapti integralia Europos dalimi, nepasvarstyti ir apie rašto reformą? Tai būtų visiškai ne politinis, o civilizacinis sprendimas. Gimnas taptų himnu, gelis heliu, būtų daugiau harmonijos, o ne garmonijos… O gal kai kam patinka Hegelį vadinti Gegeliu, o Hitlerį Gitleriu? Tai jų reikalas. Bet Hadas neturėtų tapti Gadu, o h raidė visgi reiškia ir aukštį…

 Ar labai sudėtinga būtų Ukrainai prie jau atliktų darbų stojant į Europos Sąjungą prisiimti ir įsipareigojimą pereiti į lotynų raidyną? Slavų tautos, nuo pat pradžių vartojančios dabar pasaulyje vyraujantį raidyną, nesijaučia nuskriaustos ir nesvarsto, kad būtų geriau „Kirilo ir Metodijaus“ glėbyje. Visos indoeuropiečių kalbos turėjo savo pramotę. Tai rodo ir jų garsynas. Tačiau slavams fonetika iškrėtė pokštą ir su viena fonema. Kažkada (dar sanskrite) garsas Ū nekėlė problemų. O štai slavai ją pavertė neartikuliuotu mykimu. Tas garsas, vadinamas ery (tviordyj znak), transkripcijoje atpažįstamas kaip [y]. Palyginkime lietuvių kalbos žodžius su jų atitikmenimis slavų kalbose: sūnus, tu, dūmas, nūn, ūdra, būti...Seniausi indoeuropiečių kalbų duomenys patvirtina lietuvių kalboje išlikusį archaiškumą. Dar toks Rusijos politinis veikėjas Žirinovskis tą rusų kalbos garsą pavadino gyvulišku mūkimu, t.y. bliovimu ir ragino jo atsikratyti. Aišku, Žirinovskio už tai niekas nebarė. Bet ir nepaklausė. O gal ukrainiečiai, jeigu jie tikrai panorės tvirčiau įsilieti į europiečių šeimą, sugebės atsikratyti ir to neartikuliuoto mykimo? Tai, žinoma, absoliučiai jų reikalas. Tačiau, kai rusų teroristai savo karo techniką taip įžūliai pažymi lotyniška raide Z, ar tai nėra akstinas atsakyti tuo pačiu? Visu lotynišku raidynu. Iš lietuviško Nemuno kranto pusės taip pat galima pamatyti Karaliaučiaus krante ant sienos tą didžiulę Z. Vaikystėje ją žinojau ir kaip raidę, ir kaip „ženklą Zoro“. O dabar jisai reiškia tik zombį. Ar taip savo savastį pažymi ta kita pusė? Ar tuo ženklu siekiama užzombinti mus ir visą pasaulį? Apie tai tikrai vertėtų pamąstyti. Ir ne tik ukrainiečiams. Ir mums, savo šlykščiu elgesiu niekinantiems lietuviškas tradicijas.

Atgal