VISUOMENĖ
2024.01.01. POKALBIAI SU TĖVU
Vytautas V. Landsbergis
V.V.L.: Vėl Naujieji - ko linkėtum ta proga? Artimiems, tolimiems, tėvynei?
V.L.: Manau, kad tėvynė ir artimas yra beveik tas pats. Sakyčiau, artimo sąvoka net platesnė negu tėvynės.
V.V.L.: Kas tie artimieji?
.jpg)
V.L.: Pirmiausia, žinoma, šeima, su kuria dar prieš gimimą esi kartu, kurioje augi, esi globojamas ir prižiūrimas, nukreipiamas, kur randi atramą ir paguodą. Šeimoje niekada nesi vienas, tačiau kai miršta tėvai – pasijunti vienas, bent man taip yra buvę: kai mirė mama, paskui – tėvas. Tėvas ilgai gyveno, buvo labai gerbiamas ir mylimas, gerai laikėsi, taigi buvo daug ramiau – jis yra, tad mes dar turime daug laiko. Tėvai mums yra dangaus skliautas, ąžuolo ar liepos vainikas, po kuriuo stovi ir tau yra gerai. Kiti artimieji, suprantama, yra vaikai: tavo dalis, tavo meilė, rūpestis, bėda ir džiaugsmas, atsakomybė. Tiesa, čia labai dažnai nieko negali padaryti, kaip nors įtakoti, bet negali ir pasakyti, kad ne mano reikalas. Visada yra „mano reikalas“. Kaip ir visokie dalykai, susiję su manimi, visada buvo mano mamos reikalas. Jos dėmesys ir rūpestis, ir jos ašara, kuri taip pat veikė labai auklėjamai. Artimieji yra įkūnijimas ryšio tarp žmonių, kurie vienas kitam reikalingi, be kurių esi vienas ir nelaimingesnis. Ir kuo tas artimųjų ratas platesnis, tuo daugiau gėrio aplink tave, savotiško saugumo gyvenime.
Bet svarbiausia – noriu palinkėti visiems, kurie yra man artimi visoj Lietuvoj (nes aš taip jaučiu, kad visi yra artimi), kad jie nenusimintų, kad neprarastų sugebėjimo džiaugtis gyvenimu. Tokiu, koks jis yra. Nes tame „koks yra“ yra labai daug gražių, vertingų dalykų.
Atgal
.jpg)
