VISUOMENĖ
2024.01.04. GYVENTI KAIP ŠVEDAI NENORIME
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Kuo čia dėti švedai ir mūsų gyvenimas? Tie, kam dar pasisekė iki mūsų dienų išlikti gyviems nuo to mitinguotojų ir Sąjūdžio sukelto išsivaduojamojo cunamio laikų, neabejotinai prisimena, kad siekdami išsilaisvinti iš „vyresniojo brolio“ diktato, kažkodėl būsimo rojaus pavyzdžiu pasirinkome Švediją. „Gyvensime kaip Švedijoje! Gyvensime kaip švedai!“ - buvo rėkaujama ant kiekvieno kampo. Nors retas tais laikais turėjo bent žalią supratimą, kas ta Švedija ir kaip ten tie švedai gyvena. Mat nuo Vakarų pasaulio mus skyrusi geležinė uždanga kas vakarą išakėtu Baltijos jūros paplūdimiu primindavo, jog tas žydras dangus, kur vakarais nusileisdavo saulė – „ne tau, Martynai“. Labai labai retas sovietizuoto krašto gyventojas turėjo dar retesnę galimybę savo akimis pamatyti tą prakeiktą pūvantį kapitalistinį pasaulį ir pauostyti jo taip skaniai kvepiančio kvapo. Na, kai kas dar iš istorijos pamokų viena ausimi buvo girdėjęs apie tokį iš švedų pasiskolintą karalių Zigmantą Vazą, kuris apsčiai turėjo ir lietuviško kraujo, nes buvo ne tik Švedijos karaliaus Jono III, bet ir Žygimanto Augusto sesers Kotrynos sūnus. Lietuvos ir Lenkijos istorijoje jis paliko gana ryškų pėdsaką. Pakaktų prisiminti bent tai, jog tai jo pastangų dėka karalaitis Kazimieras (Kazimiero Jogailaičio sūnus), palaidotas Vilniaus Katedroje, tapo šventuoju. Nors į sostą sėdo vos dvidešimt vienerių, per 44 karaliavimo metus Zigmantas Vaza buvo itin veiklus valdovas. Jo darbus tęsė vienas iš penkių Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio sūnų Vladislovas, kuris valdydamas dvi įtakingas (nors ir sujungtas į vieną) Europos valstybes, paliko dar ryškesnį „švedišką“ pėdsaką. Retas nėra girdėjęs apie to meto karus, švedkapius arba švedų patrankas… Apie Kėdainių sutartį ir Jonušo Radvilos tragediją… Deja, karai ir maro metai neatnešė Lietuvai nieko gero. Ji tik silpnėjo ir gūžėsi, kol išnyko net iš žemėlapio. Tai kodėl tais lemtingais Atgimimo metais kaip siekiamybė ir sėkmės pavyzdys buvo pasirinkta būtent Švedija? Liūdna istorinė patirtis lyg ir neįkvėpė tokiai preferencijai. Tačiau kažkas vis atkakliau bruko keistą ateities viziją – gyvensime kaip švedai! Minia tikėjo šviesios ateities pažadais, bet vos tik atgavus galimybę išsinešdinti kur tik nori, pasirinko kitą, nebūtinai Skandinavijos kryptį. Lengviau lietuvį sutikti Norvegijoje, o ne Švedijoje. Apie Švediją ir dabar nutuokiame ne ką daugiau, nei tais žadėtuvių laikais. Bet gal vieną kitą faktą vis dėlto prisiminkime.
Ši šalis savotiškai yra mūsų kaimynė, tik per Baltijos jūrą „dvi sesulės nesusieina“. Gyventojų joje gerokai daugiau nei dešimt milijonų. O kiek Lietuvoje? Jau pamiršote? Valstybės plotas irgi įspūdingas – kone keturi su puse tūkstančio kvadratinių kilometrų! O kas liko iš Lietuvos? Bet „istorikai“ sovietiniu botagu paraginti vis memlena, kad mums „grąžino“ Vilniaus kraštą, „atidavė“ Klaipėdą ir net (o Dieve!) dykai siūlė Karaliaučiaus žemes, kurių „labai išmintingai“ „atsisakė“ toks draugas Sniečkus! Stebėtinai didelė dalis mūsiškių tiki tomis nesąmonėmis. Ne tiktai tiki, bet ir kartoja jas. Kiekviena pasitaikiusia proga. Kitataučiai Švedijoje sudaro mažiau nei dešimt procentų. Mes vis „didėjame“ įsileisdami kuo daugiau bėglių, kurie net neketina mokytis lietuvių kalbos. O mes jų ir nemokome! Varome į rusiškas mokyklas... BVP Švedijoje vienam gyventojui per metus - 59 300 JAV $. Mūsų - 42 600. Vejamės. Kadangi esame nepaprastai darbšti ir sumani tauta,nepaisant į ratus kaišiojamų pagalių, sugebame pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis atstatinėti svetimųjų sumaitotą Valstybę ir išsaugoti vis labiau prarandamą identitetą. Tik savo pačių dėka gyvename tikrai geriau. Tačiau kodėl pasakiau, jog nenorime gyventi kaip švedai? Gaila. Labai gaila, jog nesuvokiame, kad nenorime būti išmintingesni, sąžiningesni ir sėkmingesni. Prie šio baudžiauninkiško požiūrio mus pripratino šimtmečiai okupacijų ir apgailėtinas „išrinktųjų“ nesugebėjimas į savo Valstybę žvelgti atsakingai, o ne korumpuoto prisiplakėlio ir buvusio kolchozo brigadininko akimis. Kartais net baimingai padilbčiojant į praeitį – o gal dar sugrįš „saviškiai“? Brangūs viengenčiai! Jei manote, kad „tokių“ jau nebeliko, jūs patys tebegyvenate tame pradvisusiame „socialistiniame lageryje“, kur net laisvas mąstymas buvo baudžiamas įstatymu. Juo labiau, kad pilka kasdienybė prikišamai rodo, jog, pasak „faktinio Valstybės vadovo pono Landsbergio“, nedemokratišką „teisingumą“ paveldėjome iš Stalino laikų. Faktų pakaktų ne vienam romanui. Kiekvienas pabandęs atvirai dėstyti apie negeroves, nedelsiant susilauks atpildo. Ir tai bus padaryta taip rafinuotai, kad beieškodamas teisybės pradės ieškoti virvės, o ne teisybės. Svarbiausia, kuo mes labai skiriamės nuo švedų – nepagarba Konstitucijai ir įstatymui. Priesaika padėjus leteną ant Konstitucijos tapo pajuokos spektakliu. Tą pačią Konstituciją taip „iškomentuojame“, kad gėda net klausytis. Konstitucija draudžia versti būti kokios nors partijos ar bendrijos nariu. Na ir kas?„Įstatymas“ deklaruoja, kad „galima“ išstoti, bet toliau aiškina, jog tas išstojęs netenka tiktai teisių rinkti ir būti renkamas. Visa kita lieka! Jei kam kyla abejonių, jas išsklaidys psichiniams ligoniams skirta organizacija. „Teisės klinika“. Kodėl klinika? Todėl, kad klinika yra gydymo įstaiga. Tas žodis reiškia ir ligos simptomą. Kokios ligos imasi ta mistiška gydykla? Juk kreipiasi ne susirgęs plaučių uždegimu ar prasiskėlęs kaktą. Kreipiasi žmogus, ieškantis teisybės. O teisybės ieško tik psichiškai nesveikas žmogus. Tai viešai dar senais sovietiniais laikais paskelbė mokslinis neuropatologijos ir psichiatrijos žurnalas. Jame išvardyti šizofrenijos sindromai: očen staratelnyj na rabote ir uporno iščet pravdy. Lietuviškai tai reiškia, kad šizofrenikas labai kruopštus darbuotojas ir tas, kas atkakliai ieško teisybės. Kadangi teisybės ieško psichinis ligonis, jam specialiai sukurta ir „Teisės klinika“. „Klinika“, kaip ir sovietmečiu KGB, matyt, egzistuoja dlia promytija mozgov. Smegenų praplovimas buvo „humaniškas“ politinio gydymo etapas. Jei jis nepadėdavo, uždarydavo tiesiog į realią psichiatrijos ligoninę, kur tiesiog žudydavo specialiomis injekcijomis. Jeigu pasmerktasis ir toliau bandė ieškoti teisybės, paslaugūs eskulapai, davę ne Hipokrato, o Stalino-Hitlerio priesaiką, mielai atlikdavo galvos smegenų kaktinių skilčių ir gumbro laidų perpjovimo operaciją, vadinamą lobotomija. Dabar tokie dalykai daromi pasitelkus į pagalbą Konstitucijos dvasias, surašius „tinkamus“ neteisės aktus. Pavyzdžiui, iš anksto pasmerktajam, kad jam sukurpta byla „pranešama“ išbandytu rusų literatūroje adresu: Deduške na derevniu. (Seneliui į kaimą). Aišku, tokiu „adresu“ jokie laiškai nenueina, todėl teismas laisvai gali net nesvarstyti tos bylos, o tiesiog nutarti, kad tariamas nusikaltimas pripažįstamas įvykusiu. Kai „nusikaltėlis“ supras, jog pateko į sukčių nagus, bus jau vėlu. „Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas“! Pas mus tokie dalykėliai nei smerkiami, nei svarstomi. Kaip ta teisė atrodo tikrovėje, matome iš įstatymus kuriančios instancijos, vadinamos Seimu. O štai Švedijoje tokie dalykėliai nepraeitų! Dar kartą pakartosiu – ten labai gerbiami įstatymai, žmonių teisės, ten nešautų į galvą „čekiukų“ pagalba apvaginėti mus visus, teisinti apsivogusias partijas… Gal dar kas nors prisimena tokią sąžiningą ponią, kuri viešai pareiškė, kad visų partinių bonzų ir jų pridurkų labai gerbiamas politikas ir verslininkas atlyginimus moka vokeliuose? Dieve, Dievuli, kiek tada krokodilo ašarų išlieta ir medinėmis Don Kichoto ietimis mosuota! Tai poniai, kuri, vėlgi -ieškodama teisybės! - visiškai prarado sveikatą, net kažkokį sumautą su teisybe susijusį vardą siūlė, labai nepasisekė. Kur ji šiandien ir kaip gyvena, tyli visos „žiniasKLAIDOS“. Paslaptis kaip ir su dingusia Kedyte… Bet nemirtinga „vokelių“ partija, net ir nuteista, puikiausiai gyvuoja. Iš paties Seimo nurodinėja, kaip gyventi. Pati sau ir įstatymus kuria. Nuo pačių ES viršūnių iki pačių apačių apsistačiusi savo ginklanešiais, savo sančų-pančų ainiais.
Ak, ta Švedija, Švedija! Ir visais kitais galais mes nuo jos atsiliekame. Štai jinai paskelbė, kad sieks būti pirmąja nerūkančia valstybe Europoje. O mes? Mes siekiame visiškai nusirūkyti ir nusinarkomaninti. Paskelbėme tiesiog idiotišką draudimą rūkyti transporto paviljonuose. O rūkaliai atsirėmę į ta paviljoną nuorūkas mėto kaip į peleninę. O kad galima norint daug ką pataisyti, byloja kad ir Blaivybės Fondo prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pastangos. Teko ir man jame savo trigrašį prikišti. Ir profesorius Aurelijus Veryga tuos laikus tikriausiai prisimena. Rezultatų sulaukėme! Ar neprarasime jų? Užuot apmokestinę už teršimą rūkalius, taikomės į nekilnojamąjį turtą, už kurį mokesčiai su kaupu jau seniai sumokėti, bet bukalauriškos galvelės nieko nenutuokia ir nenori nutuokti.
Švedija pavyzdingai šviečia savo jaunimą. Mes uždarinėjame mokyklas… Gal jau šviesos per daug? Tamsos pasiilgome? Beje, švietimui skirtos lėšos taškomos ir toliau. Būtų galima į jas tiesiog pirštu parodyti. Bet nesinori iš „švietimo“ tamsuolių gauti „ačiū“ su nosine balse vietoj ū ilgosios...
Švedija tvarkingai surenka mokesčius. Mes vagims išdalinę Valstybės turtą, atleidžiame juos nuo mokesčių. Idiotišku įstatymu leidžiame to turto net neregistruoti! Bet nuo visų mokesčių jį atleidžiame. Tiesą sakant, net nežinome, kiek jo turime. Registrų Centras tokių žinių neturi. O iš kur jis turės jas, jei įteisintas ir neregistruotas turtas! Valstybės turtas! Tegul „savi“ naudojasi į sveikatą! Jei koks teisingumu dar tikintis kvailys paklausia, kodėl taip yra, jam dar kvailiau padėkoja „už įžvalgas arba nuomonę“… Arba atsakingi už tam tikrą sritį bukaprotiškai klausia: o kur tai yra? Visi apsimetinėja, kad dirba valstybei. O švedai dirba. Neapsimetinėja.
Labiausiai nemylimi kaimai. Jie baigia ne tik išmirti, bet ir išsivažinėti. O kaip nebėgti, jei nieko nebelieka… Vyksta totalinis „sodybų tuštėjimo metas“. Jonas Avyžius seniai apie tai įspėjo. Ar kas nors šiandien galėtų laisvai sugrįžti į savo gimtinę? Jį negyvai užpjautų gausybė visokių įstatymų, draudimų, reikalavimų… Vilniuje daugybė sostinės gyventojų „reikaliuką“ atlieka „būdelėje“, nes vis nesugebama nutiesti „tinklų“. Mat tie visi „tinklai“ ne stadionas. Daug nepavogsi. Tai gal atidėkim ketvirtajam tūkstantmečiui… Kakokime ir šlapinkimės kaip senais gerais laikais. Pakanka moderniems tualetams pagerbti „paminklo“ prie Neries. Netoli Žaliojo tilto. Pačioje sostinės širdyje!
Mūsų graudžiai apdainuotoje šalelėje atsirado naujas „menas“. Ne, ne „Vamzdis“, kurio vardas ką tik nebuvo paminėtas. Tai vadinami „grafitai“, o iš tikrųjų tik šlykščios terlionės. Viskas, absoliučiai viskas apdergiama tiesiog vidury dienos. Namų sienos, stulpai, skydinės, kelio ženklai, stendai... Faktiškai nebaudžiamai. Toks mokytojus ruošusios mokyklos vadas viešai džiūgavo. Jam mat nepatiko „sterilus Vilnius“… Ypač aršiai puolami ką tik nudažyti objektai, renovuoti namai… Jei už tai būtų baudžiama, pinigų mokytojams, gydytojams, prokurorams ir visiems šventiems ne tik užtektų, bet dar ir liktų. Kitiems projektams.
Skirtumų tarp mūsų ir švedų tokia gausybė, kad pats velnias plunksną nusilaužtų juos aprašinėdamas. Tačiau tai neduotų jokios naudos. Valdžiagyviai ir jiems prijaučiantys turi savo nuomonę. Ypač jiems talkina paslaugūs apmokami klapčiukai. Jeigu kas paleidžia į viešumą protingą mintį, tie apsimetę „reitinguotojai“ kaip mat apskelbia, kad esą tokiai blogai minčiai pritaria tik neišprusę, kaimų gyventojai ir nukvakę senjorai, reitinguose vadinami „vyresnio amžiaus“ asmenys… Svarbu, kad būtų ką mušti. O pagalys visada atsiras. Jis visada paruoštas laukia pačiose viršūnėse ir net dar aukščiau nei tos viršūnės.
Bet gal verta nors trumpam sugrįžti į „švedišką“ Vazų laikų istoriją. Karas su Rusija vyko trisdešimt metų. Mes su kai kuo (ir su savo nedorybėmis) kariaujame kur kas ilgiau. Bet taikos, kaip 1660 m. gegužės trečią pasirašytos Olyvos taikos, sulaukti vis dar nesitikime. Kariaujame. Pirmiausia patys su savimi, bet ne su savo ydomis. O tada, kai švedai pasitraukė iš Prūsijos ir Kuršo, Prūsija tapo nepriklausoma valstybe. Nepriklausoma! Pirmoji ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje pasaulietinė valstybė! Gal ir mums pavyktų pagaliau tapti savarankiškais, nepriklausomais nuo sovietinio neteisingumo, nepagarbos žmogaus teisėms, tyčiojimosi iš kalbos, papročių, meilės protėvių atminimui? Žadėjome gyventi kaip švedai. Bet vis dar gyvename kaip sovietai. Kaip kolchozo baudžiauninkai. Valstybė vis dar ne mūsų. Ji biurokratų ir apsimetėlių nuosavybė. Nuosava kišenė. Nuosavas kromelis. Valdžiagyvių uabas.
Tai kodėl mes vis dar negyvename kaip švedai? Negalime? O gal nenorime? Senolių išmintis sako, kad gerais norais ir pragaras grįstas. Bet kodėl mūsų pačių sukurtas pragaras bent jais, tais gerais norais, vis dar negrįstas? Valstybė jau perkopė Kristaus amžių, o mes vis dar nesubręstame… Pagaliau gerai įsidėkime į galvą, kad šie metai mums bus lemtingi! Nepriminsiu nei karų, nei rinkimų, nei kitų baisiai svarbių dalykų. Kas niekada neišsipagirioja ne tik po švenčių, vis tiek neišgirs. O Tautos Protui ir Sąžinei bylosiu paprasta protėvių išmintim – KAIP PASIKLOSIM, TAIP IŠMIEGOSIM! Ar šiemet pagaliau išsiskalbsime savo nešvarią politinę patalynę ir bjauriai suterštus apatinius politinius rūbus?
Atgal
.jpg)
