VISUOMENĖ

2024.02.27.Grožis – tiesos simbolis

Iš paskutinio Andrejaus Tarkovskio interviu Paryžiaus savaitraščiui „Le Figaro Magazine“ (1986 m. spalis

Niekas nežino, kas yra grožis. Mintis, kurią žmonės kuria savyje apie grožį, pati grožio idėja keitėsi istorijos eigoje kartu su filosofine paieška ir su žmogaus vystymųsi jo gyvenimo eigoje. Ir tai verčia mane manyti, kad grožis iš tikrųjų yra simbolis kažko kito. Bet būtent ko? Grožis – tiesos simbolis. Aš kalbu ne apie priešingybes „tiesa ir melas“, bet apie tiesos kelią, kurį žmogus pasirenka. Grožis (žinoma, sąlyginai!) skirtingomis epochomis rodė skirtingą sąmonės lygį, kurį žmonės turėjo, kalbėdami apie tiesą. Buvo laikai, kai ši tiesa buvo išreiškiama MiloVeneros formoje. Ir savaime suprantama, kad visa kolekcija moteriškų paveikslų, pavyzdžiui Pikaso, griežtai tariant, neturi nė menkiausio ryšio su tiesa. Kalba eina ne apie gražumą, ne apie kažką gražų – kalba eina apie harmoningą grožį, apie grožį slaptą, apie grožį, kaip tokį. Pikasas, vietoj to, kad šlovintų grožį, pabandė jį išgarsinti, papasakoti, paliudyti jį, veikė kaip jo naikintojas, piktžodžiautojas, griovėjas. Tiesa, išreikšta grožiu, paslaptinga, ji negali būti nei iššifruota, nei paaiškinama žodžiais. Bet kai žmogiškoji būtybė, asmenybė atsiranda šalia šio grožio, susiduria su šiuo grožiu, ji jaučia jos buvimą, nors ir odos virpesiu, einančiu per nugarą. Grožis – tai tarsi stebuklas, kurio liudytoju nesąmoningai tapo žmogus. Štai kur yra esmė.

Vertė Andrejus Vergejenko, Švedija

Vienatvei

(Džonas Kytsas (1795 – 1821 m.)

Tegul aš būsiu vienas, visiškai vienas,

Bet ne tarp miesto sienų uždarų,

O ten, tarp aukštumų,

Kur prigimtiniame grožyje matyti

Skaidrumas upių ir spindesys tolimų laukų.

Tegul man prieglobsčiu bus tie takeliai

Kur elnias, jazminą vos palietęs,

Išgąsdins bitę dūzgiančią krūme.

Būt vienišam, štai džiaugsmas begalinis,