VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

2024.02.29. SKIRTI GRŪDUS NUO PELŲ

Dr. Algirdas Kavaliauskas,

Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys

Skaitytojai stebisi kai kuriomis vietinių  lenkų skleidžiamomis idėjomis, pastebėjimais ir nesupranta, gal tai tikrai sąmoningas skirtingų tautybių žmonių kiršinimas. Juk taip paprasta demokratinėje valstybėje: gyvenkime Lietuvoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, viešoje erdvėje kalbėkime valstybine lietuvių kalba, kad visi suprastume  vieni kitus, ir niekam nekils problemų, dėl kurių verkšlenama, ar net pykstama. Tiesos sakymas nėra kenksmingas, nors kai kam gal ir nepatinkantis.

Nusiskundžiama, kad Vilniaus mieste ir rajone mažėja lenkų. Lietuvoje mažėja ne tik lenkų. Blogai, bet ką padarysi, bene visuose Lietuvos rajonuose yra ištuštėjusių  kaimų. Bet besiskundžiančių  rūpestis krypsta kitur – kad dėl to nebūtų Vilnius lituanizuojamas! Štai kur šuo pakastas! Pateikiamas paaiškinimas: Vilniuje gyvena lenkai, žydai, rusai, lietuviai... Čia basliai lekia į lietuvių daržą, kodėl tik lietuvių kalba?! Tai gal keturiomis ar šešiomis kalbomis kalbėsime? O gal viena, bet tik ne lietuvių? Žinoma, lengviau vieną kalbą išmokti - valstybinę, o kitas – savo nuožiūra. Galvokite ką norite, bet lenkų nereikėtų liesti: bumbulas už savo atitinkamą veiklą gavo Lenkijos valdžios apdovanojimą!

Vadinamieji bumbulas su bumbulaičiu beždžioniauja  – iš užsienio atsibogino akultūraciją: lietuviai savo noru atsisako lietuvių kalbos, lietuviškos kultūros ir t. t. Gera valia, savo noru. Tai bent! Buvusi lenkų okupacija tai esąs lietuvių pramanas! Panašūs profesorių išmąstymai ar prielaidos glumina, nes yra paskelbti okupacinio  laikotarpio duomenys, kas dėjosi okupuotame Vilniaus krašte. Bet gal jie nežino, už tai žino kaip pravardžiuoti kitaip mąstančius, su jais nesutinkančius.

Likęs sovietinis reliktas, mokyklos ne valstybine kalba. Tada tai nebuvo laikoma nacionalinės nesantaikos kurstymu, atvirkščiai – draugyste, nes tai tarnavo sovietiniams tikslams – lietuvių nutautinimui. Europoje matome aiškią tendenciją – valstybės išlaikomos tik valstybine kalba ugdančios mokyklos. Prie pertvarkos perėjo ir estai su latviais. Mums gal neužtenka savigarbos ir drąsos?  Mūsų švietimo ministras guodžiasi, kad lenkų kalba ugdomose mokyklose padėtis geresnė negu rusiškose. Puiku! Vadinasi, perėjimas bus sklandesnis! Bet... Ir  atsiranda anekdotai. Lietuvių abėcėlė buvo papildyta keliomis svetimomis raidėmis. Lenkai Lietuvoje galėjo siūlyti prolenkiškus dokumentus. Lenkijos lietuviai, tarkim, pasiūlė lenkų abėcėlę papildyti tik viena lietuviška raide. Ir kas gi nutiko?  Lenkijos psichiatrijos gydymo įstaigose, beprotnamiuose nebeliko laisvų vietų... Koks baisus skirtumas. Ir tai su Konstitucinio teismo palaiminimu! Teisūs buvo lotynai teigdami: kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui.

Pasirodžius spaudoje straipsniui „Pabuskime! Kitataučiai valdžioje“ sunerimę kai kurie skaitytojai gal reikliau pažvelgė į ypatingumą pretenduojančių asmenų darbą ir visuomeninę veiklą ir sudarė  ypatingą galeriją:  Ingrida Neišmanioji, Viktorija Svetimoji, Aušrinė Tamsioji, Artūras Paukščiakalbis, Evelina Nesavakėdė (kirčiuojamas kaip pas lenkus – priešpaskutinis skiemuo), Alvydas Bukagalvis, Alfredas Bukabebris ir jų bendraminčiai iš nevisai lietuviško Lietuvos Seimo ir t. t., sakyčiau, beprotiškai darkydami, žalodami lietuvių kalbą, grauždami lietuvybės šaknis, siekė nuspėjamų tikslų: sunaikinus kalbą  sunyks tauta. Taigi, dar pridėkime vieną kitą bumbulą, bumbulaitį ir bumbulaitę, pasireiškusius nepavydėtinoje   antitautinėje šviesoje, lietuvybėje nerandančių lietuvybės, todėl ją akultūrina jau žinomais išsigalvojimais, palikdami savo pasekėjams  klaidžioti jų negarbinguose sumanymuose. Reikėtų labiau pagalvoti, kodėl nutolstama nuo tiesos, o kartais susipainiojama melagingai primestoje kaltėje.

Lenkijos lietuviai pasiūlė lenkų abėcėlę papildyti tik viena lietuviška raide

                      Žmonės mato, supranta ir ne visi tyli. Žiniasklaidoje pasirodo publikacijos „Lietuvi, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk!“  Autorė Alina Laučienė ir kt.

                      Publikacijoje parodoma dabartinės valdžios esmė, kurią iki šiol kritiškai įžvelgdavo ir išdrįsdavo aptarti tik kai kurie  šviesuoliai: kad tai esanti ko ne okupantų, o gal kaip tik tokia, okupantų valdžia, ko gero, tarnaujanti tiems, kas nekenčia savarankiškų nacionalinių valstybių. Valdžia, kuri talkininkavo Lietuvos okupantams ir savo veiksmais prisidėdavo prie laisvos minties ir lietuvybės naikinimo, kad kai kurios partijos išsigimė ir nebeatitinka savo pavadinimų.  Valdžia, kuri nelegalių migrantų teisės iškėlė aukščiau Lietuvos piliečių saugumo ir t. t. Apie nežinia kam tarnaujantį Konstitucinį teismą ir pan.

Specialistai, tarp jų lietuvių kalbos specialistai, aiškino priimamų dokumentų žalą valstybei, lietuvių kalbai, bet gal ne lietuvių tautybės ar nutautėję atsakingi asmenys neatsižvelgė. Liko išeitis patiems lietuviams nepasiduoti nutautinimui. Ir dar: pabandyti per rinkimus neišrinkti tų, kurie nelaiko lietuvių pilnaverčiais žmonėmis, galinčiais iškeisti Tėvynę ir pan. Kurie moka nors ir gražiai, bet tik kalbėti. Plepėjimo meistrai! Taigi, šįmet prie balsadėžių reikėtų geriau pagalvoti.

 

 

 

Atgal