VISUOMENĖ
2024.03.03. Gal laikas įkišti lazdą į skruzdėlyną?
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Iš esmės ne iš esmės
Ši antraštė skamba kaip tautologija arba liapsus lingva. Tačiau ji atspindi šalyje įsivyravusią grėsmingą padėtį, kai gyvybiškai svarbius klausimus svarstome ne iš esmės, o tiesiog iš esmės neprofesionaliai, atmestinai, kartais tiesiog piktavališkai iškraipydami, sukarikatūrindami ir paversdami juos nieko vertais plepalais. Pasaulyje vyksta siaubingi dalykai, kurių poveikio negali išvengti ir Lietuva. O mes tuščiažodžiaujame ir apsimetinėjame, kad esam susirūpinę. Pernai Lietuvoje gimė tik 20 tūkstančių naujagimių...Tai kokia jos ateitis? Dešimtys ar šimtai tūkstančių atbėgėlių, kurie ne tik nenori mokytis lietuvių kalbos, bet ir čia randa galingą armiją pritariančių tokiai politikai. Vos prabilus apie valstybinės kalbos mokymo sustiprinimą, iš visų kanapių išlenda visažiniai pilypai, piktai išjuokiantys lietuvišką „nacionalizmą“, kone fašizmą.
Dešimtys ar šimtai tūkstančių atbėgėlių nenori mokytis lietuvių kalbos
Ar neturėtų apie valstybinę kalbą, apie demografinę padėtį tam tikros institucijos prabilti iš esmės? Ar iš esmės kai kas mąsto ir apie gynybos finansavimą didėjant geopolitiniam nestabilumui? Pramonininkų konfederacijos prezidento V.Janulevičiaus įžvalgos praeitame „Lietuvos aido“ numeryje padėtų ženkliai profesionaliau spręsti šias problemas. Tačiau ar jas skaitė tie, kuriems derėtų žinoti specialistų nuomonę? Gana didelė dalis į visokius skandalus įsivėlusių pseudopolitikų viešumoje demonstruoja pasibaisėtiną amoralumą ir neišmanymą. Atpirkimo ožio ieškojimas tampa priešiškų jėgų triumfu. Nusikaltėliai išvengia pasmerkimo, nebaudžiamumo užkratas susargdina sveiką visuomenės dalį, įsivyrauja nihilizmas, nusivylimas, tauta supriešinama ir suskaldoma. Socialiniai mokslai, psichologija pasiekusi neregėtų aukštumų. Tuo priešiškos jėgos sumaniai naudojasi visame pasaulyje. Drumstame vandenyje laisvai neršia ir juodą darbą dirba įslaptinti šnipai, jų nupirkti ar bauginimais užverbuoti „opozicionieriai“, „kitaminčiai“… Metų metais nesprendžiamos problemos yra tikras Niagaros krioklys ant priešų malūno. Ar mes visi esame tokie begalviai, kad nematome, kokios niekšybės vyksta tiesiog mūsų panosėje? Matome. Ne akli. Bet juk „turime“ ir atsakymą - kaltas Landsbergis. Tai jis viską tvarko ir rikiuoja, visur jo statytiniai… Koks patogus pasiteisinimas vogti, meluoti ir nieko nedaryti! Šiomis dienomis žiūrėjau Delfi TV laidą „Iš esmės“, kurią vedė puiki žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė. „Visažinių“ teisuolių nepasitenkinimui laidoje kalbėjo būtent profesorius Vytautas Landsbergis. Taip, taip. Tas pats. Pirmasis Valstybės vadovas, ko nenori pripažinti viskuo nepatenkinti jį rėmę, rinkę ir palaikę „draugai“. Jau taip susiklostė, kad tuo metu, kai profesorius iš tiesų buvo tikras Valstybės vadovas, o ne apsišaukėlis, man teko vizuoti ir leisti „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės svarbiausių dokumentų rinkinį“. Knygoje, kuri 8000 egzempliorių tiražu išėjo 1990 metų gegužės pabaigoje, yra visi 1990 m. kovo 11d. - 1990 m. gegužės 11 d. dokumentai. Vienas iš jų yra „Lietuvos Respublikos laikinasis pagrindinis įstatymas“. Tai štai 86 jo straipsnis (knygoje 25 psl.) skelbia: „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose.“ Tuo metu profesorius Landsbergis būtent ir buvo tas „aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas“. Taigi valstybės vadovas, o ne koks nors komunistų partijos sekretorius ar profsąjungų funkcionierius...Tiesa, kai visiems prisiplakėliams pavyko išsaugoti ne tik sveiką kailį, bet ir gerokai pasipelnyti iš „nepriklausomybės“, visas tuntas „bendražygių“ ėmė abejoti istorine Landsbergio teise vadintis vadovu. Vadovo statusas jam pripažintas po ilgiausių debatų ir insinuacijų tik 2022 m. birželio 30 dieną... V.Landsbergio nuopelną atgaunant nepriklausomybę pripažino ir buvę kompartijos lyderiai. Kadangi tuo metu viriau politiniame katile remdamas Ozolą ir kitus sąjūdiečius, niekas man neįrodys, kad tuo metu buvo bent vienas pretendentas į savižudžio postą. Dabar, kai fanfaroniškai skeryčiojamasi, kad tada jau visi žinojo, kad Lietuva bus laisva, tiesiog norisi tokiems skelti į snukį. Tikinčių pergale nebuvo tiek daug, kaip dabar teigiama. Būtent tada Landsbergis ir buvo numestas į pareigas kaip atpirkimo ožys. Dauguma kitų tiesiog laukė „kas bus“. Kas žino, gal ir šiandien jie suinteresuoti klastoti istoriją ne savo noru… Vienam jau mirusiam bičiuliui, kuris taip pat tapo milijonieriumi, bet abejojo profesoriaus legitimumu, parodžiau to minėto straipsnio eilutę, kurioje aiškiai parašyta, jog pirmininką „slaptu balsavimu gali atšaukti Aukščiausioji Taryba“. Tai kodėl, po velnių, tada nė vienas nepanoro ropštis ant parako statinės, o mielai kartojo anekdotą, kad Landsbergis nurodė atitempti į rūmus fortepijoną… Esą paklaustas kam, atsakė: „Pamirat, tak s muzykoj“. Ne kartą teko lankytis toje citadelėje. Ir patikėkit. Nekvepėjo ten nei odekolonais, nei kava. Savanoriai buvo išvargę, pradvisę prakaitu, ir niekas nežinojo, ar liks gyvas... Keistai atrodo ir kitas dalykas. Jeigu V.Landsbergis nebuvo joks vadovas, kodėl šiandien visos kaltės, visi priekaištai krenta ant jo galvos? Jeigu jis nebuvo vadovas, tai kodėl už visas bėdas turi būti atsakingas? Argi nebuvo jokių kitų vadovų, prezidentų ir kitokių veikėjų, kurie prisidengę Landsbergiu apvaginėjo ir draskė Lietuvą? Kas tik netingėjo lakstė iš vieno lagerio į kitą, keitė partijas, ieškojo lengvo grobio. Bet atpirkimo ožiu tebeliko tas pats jau gerokai apjuodintas ir į istorijos paraštes ištremtas Landsbergis. Gal jūs, ponai, draugai, Lietuvos piliečiai, nepiliečiai ir kitokie subjektai, šokiruoti? Nestoju nieko nei ginti, nei teisinti, nei smerkti. Istorija turės sudėlioti visus taškus. Jei sudėlios .Kuo toliau, tuo daugiau abejonių... Bet šiandien visi taškai kaip ant delno. Lietuvą murkdo gauja apsimetėlių, korumpuotų vagių, prisiplakėlių. Visi juos žino, visi plūsta. Tačiau tauta jaučiasi bejėgė. Lyg išduota. Nebetiki nei rinkimais, nei teisingumu. O tas netikėjimas naudingas tik Lietuvos priešams. Kai tamstos išgirstate kalbant Landsbergį, tikriausiai susiraukiate ir nesiklausote. Gaila, kad negirdėjote jo žodžių toje Delfi laidoje. Juk jis taip pat kaip ir jūs mato, kas dedasi. Mato visą absurdą, begėdystes ir išsigimimą. Tik labai švelniai tai vadina vaikų darželiu. Bet aš tai pavadinčiau gaujų karu. Jeigu ir dabar, kaip teigia keisti ruporai, valdo Landsbergis, tai kodėl jis kritikuoja valdžią, kodėl jis kalba apie teisėsaugos, moralės bėdas? Kodėl tik jis drįsta teisingai įvertinti Rusiją ir jos ateitį? Bet šiandien daug (gal net dar daugiau?) manančių, kad Rusija laimės, Ukraina jau sutriuškinta, Vakarai nusigręžė... O Landsbergis pasakė, jog Rusijos laukia duobė... Ar girdėjote, ponai? Kada pagaliau iš esmės pradėsime rūpintis savo valstybe, o ne apgavikų, kišenvagių ir psichiatrų pacientų primestomis „problemomis“? Kodėl pamiršome Himno žodžius apie vienybę? Mus visus labai gudriai pjudo ir kiršina tie, kuriems Lietuva niekada nebuvo tėvynė. Jie šią „teritoriją“ laiko sava žeme, o mes vėpsodami leidžiame jiems lipti ant sprando, kvailinti ir apvaginėti mus. Įdėmiau pažvelkime į tuos, kurie vilki togomis, važinėja valdiškais automobiliais, sėdi atsakinguose krėsluose. Tie, kurie begėdiškai glemžia mūsų pinigus, prisidengdami visokiais „įteisintais“ popieriukais ir čekiukais... Gal nereikia jokių teismų ir prokuratūrų, brangiai kainuojančių ministerijų ir kontrolės organų, jei pakanka vieno Tapino? Vieno! Vienintelio! O jei jų būtų du ar trys? Juk kalnus nuverstume! Ar jau „ne lietuviais“ mes esam gimę? Gal mes jau tik homo sovietikus? Atsakykime! Kiekvienas pats sau.
Atgal
.jpg)
