VISUOMENĖ
2024.03.05.TIESA IR NETIESA
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys
Jos kaip seserys dvynės, gal jei nebūtų vienos, nežinotume ir apie antrą. Netiesa parodo tiesos esmę, svarbą ir, sakyčiau, aktualumą.
Nuslinkę amžiai neužgožė istorinės atminties. Lietuvos didysis kunigaikštis – Aukštaitijos karalius (vokiečių kronikoje Rex de Owsteiten) Gediminas, po medžioklės nakvojo dabartinio Vilniaus vietoje ir susapnavo ant aukšto kalno staugiantį Geležinį vilką. Valdovui krivių krivaitis išaiškino, kad čia iškils, bus pastatytas svarbus miestas. Neries ir Vilnelės upių susitikime buvo supiltas piliakalnis ir ant jo pastatyta pilis.
Vilniaus steigėjas Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas
Prieš mirtį Gediminas visą didžiulę LDK teritoriją padalijo savo sūnums ir dviem broliams. Vilnių valdyti pavedė jauniausiam sūnui Jaunučiui, kurį, po tėvo mirties, nuo valdžios nušalino jo broliai Kęstutis ir Algirdas. Gedimino sūnus Algirdas, XIV a. viduryje su brolio Kęstučio pagalba, tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tai buvo stiprus valdovas. Tris kartus su kariuomene nužygiavo į Maskvą, du kartus ją degino, Lietuvai pajungė Kijevą ir kt., labai padidino tėvo Gedimino valdytą teritoriją. Tada dar valstybės neturėjo sienų, buvo valdančiojo valdos. Algirdas, Livonijos kronikoje vadintas Lietuvos karaliumi (lot. Rex Letwinorum), kovojo su kryžiuočiais, sumušė lenkus, besibraunančius į lietuvių žemes.
Ne tik dainose ar padavimuose, bet ir pasakojimuose, legendose, mituose kalbama apie prie Vilnelės ir Neries ant kalvų švytintį pasakišką miestą su ištikimais miestelėnais ir su ant aukšto stataus kalno stovinčia, ne žemiškų galių turinčia, valdovo pilimi.
Gražuolis miestas daugiau ar mažiau dominuoja kiekvieno lietuvio širdyje. Mūsų Vilnius, mūsų Lietuvos Saulė, nuo senovės buvo ir lietuvybės židinys, nušviečiantis kelią, kuriuo mes jei ne visi, tai didžioji dauguma lietuvių ir mūsų draugų, susipratusių žmonių, einame.
Tad galime konstatuoti tiesą, kad Mindaugo laikų valstybės branduolys kūrėsi etninėse lietuvių žemėse, kuriose gyveno lietuviai. Tai neginčijamai įrodo archeologijos, toponimikos duomenys, istorikų ir kalbininkų tyrinėjimai. Minimos žemės rytuose siekė Breslaują, Pastovius, Krėvą, apėmė Ašmeną, Lydą, Gardiną. Iki pat antrojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1793 m.), kai Rusijos imperatorė Jekaterina II (tokiu vardu XXI a. norima pavadinti vieną Vilniaus gatvę) atplėšė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinę Vilniaus vaivadijos dalį, kur daugiausia gyveno stačiatikiai, bet paliko vakaruose buvusių katalikiškų, daugiausia lietuvių gyvenamų žemių. Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo (1795 m.) visa Lietuvos teritorija, jos etninės žemės teko Rusijos imperijai. Rusijos jungo lietuviai nelengvai atsikratė sukurdami savo valstybę.
Lietuva protingų, išsilavinusių, mylinčių Tėvynę žmonių kraštas, bet pasitaiko ir išimčių. Tai tiesa. Protas be meilės savajam kraštui gali tapti piktu, žalingu. Netgi kenksmingesnis, negu priešiškai nusiteikusių svetimšalių. Radosi savųjų nepatenkintų lietuvybe, lietuviškumu, kurie iš viso neigė lietuviškumo, kaip po tokio, buvimą, šliejosi prie nelojalios savai valstybei propagandos.
Keičiantis aplinkybėms, vėliau lietuvybė, lietuviai tapo tarsi ašaka tiek vakarinių, tiek rytinių slavų – grobuonių agresorių – gerklėje!
Po Lenkijos įvykdytos mūsų sostinės ir pietryčių Lietuvos aneksijos, Lietuvoje buvo žinomas okupuotų lietuvių pasipriešinimas lenkų grobuoniškumui, patirtos represijos, kurios neįstengė nuslopinti patriotizmo, prieraišumo lietuvybei, meilės Lietuvai. Tai tikra tiesa, kurios nenori pripažinti vakariniai kaimynai.
Pasirodo, demagogai įtikino ir kai kuriuos mūsų istorikus, iš esmės prisidedančius prie Lietuvos istorijos trynimo. Tie trintukai yra žinomi, dedasi geriečiais taikdariais: esą, lietuviams reikia laikytis santūriai, tada jokių tarp etninių nesusipratimų nebūsią. Jų tikrai nebus, tai tiesa, bet jeigu gyvensime pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, o ne pagal kurios nors tautinės bendrijos užgaidas.
Mūsų Seimo nariai, tegul ir nevisi, žino tikrąją padėtį ir dėl jos pergyvena, todėl Seimo nariai Audronius Ažubalis, Laurynas Kasčiūnas pasiūlė sudaryti geresnes sąlygas mokyklose visam Lietuvos jaunimui geriau pažinti esamą tikrovę.
Pasirodžius spaudoje skaitytojų palankiai sutiktiems lietuvių kalbos mokslininkių straipsniams (tokių straipsnių skaitytojai norėtų ir ateityje), politinė polemika šiek tiek atgijo, buvo kalbama apie ne objektyvius mūsų istorijai kitataučius.
Kitataučių buvo ir pokaryje, kai Vilniaus vardą buvo mėginta pašalinti iš istorijos. Didysis tautų vadas, brangus draugas, mylimas tėvas ir brolis pasiūlė Vilnių pervadinti generolo Černiachovskio vardu. Tada to tirono siūlymas buvo įstatymas. Vilnius netapo Černiachovskiu, manoma, dėl generalisimo mirties.
Neišdegė Kremliui ir sumanymas turėti imperijos Šiaurės Vakarų kraštą, tegu net vadinamą Lietuva, bet be lietuvių.
Michailui nepavyko, bet tokios idėjos rado atgarsį Lietuvos kai kurių kitataučių ar nutautėjusių lietuvių, netgi partijos, tegul ir neskaitlingos, narių galvose. Beprotiškai darkydami, žalodami lietuvių kalbą, siekė nuspėjamų tikslų: sunaikinus kalbą sunyks tauta. Tai neginčijama tiesa, savita gyvenimo aksioma. Taigi, debesys apgobė vieną gražiausių iš išlikusių seniausių indoeuropiečių kalbų. Kai kieno nuomone su suluošinta kol kas dar lietuvių kalba žiniasklaidos pagalba ugdomi hibriukai, kurių atžalos jau gyvens jei ne Šiaurės Vakarų krašte, tai abitautėje respublikoje be lietuvių kalbos. Juk buvo tokia Abiejų tautų respublika su sostine Krokuvoje! Ir Vilnius tokiai respublikai nereikalingas, kaip ir lietuvių kalba nereikalinga! (Prisiminkime nelygiateisę Liublino uniją). Ir pateikiama įvairiausių pramanų, net neįsivaizduojamos neteisybės apie Lietuvos praeitį. Piktavalių spaudoje ir toliau teigiama, atseit, ne juokaujama: baltarusių etnosas buvęs LDK stuburas, tikrieji lietuviai esą baltarusiai! Išeitų, ir mes nebesame lietuviai. Vytautas buvęs baltarusis! Tai ir Lietuvos žemės priklauso ne mums. Mūsų Vilnius priklausantis Rytų ar Vakarų kaimynams, bet tik ne Lietuvai. Ir netiesa karaliauja mūsų nedraugų galvose. Panašios netiesos nestokojama apie mūsų žemes, valdovus ir net simbolius. Lietuvos simbolius, kuriais kraštutiniu atveju, derėtų dalintis su rytiniais kaimynais. Štai šitaip! Ir pan.
Per falsifikavimus į pasigarsinimus. Štai kaip trinama ir keičiama LDK istorija. Kai kas jau mato dilemą: kuri iš dvynių seserų ims viršų. Taip falsifikuojama mūsų istorija.
Atgal
.jpg)
